MG 2000/3

Atminties paslaptys

RAIMUNDAS KAIRAITIS

Pradžia Nr. 2

Atmintis ir žmogaus psichika - tai tvirtovė, kurią šturmuojant sulaužyta daugybė mokslavyrių iečių. Be daugybės iškeltų hipotezių ir prielaidų, ieškota ir konkrečios atminties saugyklos. Reikia prisiminti žymaus Kanados neurofiziko ir neurochirurgo Vaidlerio Penfildo darbus. Jis, o po jo ir kiti neurofiziologai dirgino įvestų elektrodų elektroimpulsais įvairiausias galvos smegenų didžiųjų pusrutulių dalis. Jo darbai leido daryti prielaidą, jog “atminties saugyklos” greičiausiai yra smilkinių srityse. Tačiau neįmanoma paneigti, jog dirginant šias vietas, dirginimas nepereina ir į kitas smegenų sritis. Dabar įrodyta, jog požievio nervinės struktūros reikšmingos abiem pusrutuliams. Kartu stebėtinas išradingumas, apsidraudimas “dvigubai” aprūpinti funkcijas - sutrikus vienai smegenų daliai, jos funkcijas perima kita! Iš viso to galima daryti svarbią išvadą, kad kartu su ta smegenų žievės dalimi, kurią laikytume “atminties saugykla”, informacijos priėmimui ir saugojimui reikšmingos ir kitos žievės dalys, nes įsiminimas vyksta ne dirbtinai sudarytomis bandymo sąlygomis, o įprastoje ir natūralioje aplinkoje, kai yra dirgiklių, ateinančių iš visų receptorių, įvairovė. Reikia pabrėžti, jog veikiant tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės atminties mechanizmams, registruojant įvykio vyksmą dalyvauja ištisas aktyvuotų nervinių struktūrų žvaigždynas, nors iš esmės tai priskiriama tik trumpalaikei atminčiai. O tik paskui pervedama į ilgalaikę, kuri, daugelio manymu, “lokalizuojasi” smilkinių srityse.

Pakankamai ilgai vyravo nuomonė, jog kairysis galvos smegenų pusrutulis aktyvesnis nei dešinysis, pastarasis buvo laikomas tarytum antraeiliu, dubliuojančiu funkcijas. Ir tik vėliau pakankamas duomenų kiekis įrodė egzistuojančią galvos smegenų funkcinę asimetriją - psichinių funkcijų pasiskirstymą tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių. Kairiojo pusrutulio paskirtis - priimti ir teikti informaciją žodžiais ir kitais ženklais, skaityti, skaičiuoti. Dešiniojo pusrutulio - kurti bei suvokti vaizdus, spalvines gamas, muzikinius tonus, melodijas ir garsus, pojūčius, atpažinti sudėtingus objektus, formuoti sapnus. Tačiau labiausiai pusrutuliai skiriasi ne skirtingos informacijos panaudojimu, o jos organizavimo ir apdorojimo būdais, kitaip tariant mąstymo tipu. Žodžiai ir vaizdai suvokiami abiem pusrutuliais (nors dešinysis mažai gali veikti kalbos raišką), bet tai vyksta kiekviename pusrutulyje skirtingai. Kairiojo pusrutulio mąstymas yra loginis, diskretinis ir analitinis - atliekamos nuoseklios operacijos, t.y. daiktai ir reiškiniai analizuojami pagal tam tikrą požymių skaičių. Dešiniojo pusrutulio mąstymas yra visuminis ir erdvinis, simultaninis ir sintetinis, t.y. tuo pačiu momentu žmogus suvokia daug objekto savybių, jų tarpusavio sąsajas ir sąveikas su kitų objektų savybėmis. Dėl tokio vaizdų suvokimo keliuose prasminiuose lygiuose atsiranda daugiareikšmiškumas, o reikšmių gausumas savo ruožtu yra kūrybos pagrindas, nors ir komplikuoja loginę daiktų ir reiškinių raišką.

Kita vertus, abiejų pusrutulių funkcijos tarpusavyje susijusios, o jų specifinės savybės veikia visą smegenų veiklą. Kai pamatome mums pažįstamą žmogų, kairysis pusrutulis “atpažįsta” jo būdingus bruožus, t.y. burną, nosį, akis ir kt. Tačiau jei veiktų tik kairysis pusrutulis, nesugebėtume atpažinti visumos. Mūsų dešinysis pusrutulis savo erdviniais konceptualiais gebėjimais iš minėtųjų atpažintų dalių sukuria visumą, t.y. mūsų pažįstamo veidą. Tai patvirtina dr. Rodžerio Sperio, Džozefo Bogeno, Maiklo Gazanegos ir jų kolegų iš Kalifornijos technologijų instituto darbai. Kadangi gyvenimas pateikia įvairiausius uždavinius, reikalaujančius skirtingų pusrutulių aktyvumo, kyla klausimas: kas įvyksta, jei žmogus daugiau naudojasi vienu pusrutuliu ir mažiau kitu. Ir apskritai tokią tendenciją pastebi dauguma tyrinėtojų, pabrėždami, jog Vakarų kultūrose reikšmingesnėmis laikomos kairiojo pusrutulio funkcijos, ignoruojant ar sumenkinant svarbias dešiniojo pusrutulio savybes. Pažymima, jog dešinysis pusrutulis su savo autonominiais nerviniais procesais atsako už vadinamąją psichosomatinę ir psichogeninę simptomologiją (Heller, 1987; Erikson and Rossi, 1979). Be to, mūsų elgesys, kad ir koks ekscentriškas būtų, pasireiškia tik tada, kai “patikime”, jog jis būtinas tam, kad apsaugotų mus pačiu geriausiu tuo momentu mums žinomu būdu. Todėl vadinamieji irracionalūs lūkesčiai, nerimas ir baimės turi labai tikėtinas priežastis iš dešiniojo pusrutulio pozicijų (Heller, 1987; Grinder and Bandler, 1976).

Jei, kaip tvirtina daugelis psichikos tyrinėtojų, Vakarų kultūros labiau pasikliauja kairiuoju pusrutuliu, kas gi dėl to įvyksta?

“...Žmonės, priklausantys vadinamajai griežtai kompulsyviai (neįveikiamo noro kažką veikti - red.) arba perfekcionistinei (tobulybės siekimo - red.) kategorijai, tikrai labiau išnaudoja kairiojo pusrutulio galimybes. Tai žmonės iki kraštutinumo logiški (vienąkart patikėję, jog vėžlys - tai žirgas, mėgins pabalnoti jį ir pajodinėti), be jokio spontaniškumo, pernelyg rimti, dažnai be humoro jausmo, siekiantys susiplanuoti visų rūšių veiklą iki pačių smulkiausių detalių. Jie tipiški pacientai - opininkai, širdininkai, alkoholikai, tarytum jų dešinysis pusrutulis siektų susinaikinti. Antra vertus, galima aptikti, jog žmonėse, kurie priskiriami impulsyvių, isteriškų, nenormalių ar net bepročių kategorijoms, labiau vyrauja dešiniojo pusrutulio veikla. Jie tarytum atmeta bandymus gyventi siauruose kairiojo pusrutulio rėmuose ir pasineria į dešiniojo pusrutulio fantazijų pasaulį. Netvirtinu, jog visi žmonės būtinai priklauso vienai iš kairiojo ar dešiniojo pusrutulio kategorijų, tačiau dauguma priartėja prie jų taip arti, jog verčia susimąstyti” (Heller and Steele, Monsters and magical sticks, 1987). Atminties atžvilgiu dešinysis pusrutulis teikia didžiules galimybes organizuojant ir įsimenant informaciją.

Tačiau grįžkime prie savianalizės. Dažnai atmintis peikiama visiškai nepelnytai. Kad ir toks pavyzdys: rengiuosi kelionėn, paskubomis susikraunu visus būtinus daiktus, išsikviečiu taksi, važiuoju į stotį ir... tik pakeliui prisimenu, jog palikau bilietą. Ir už tai kaltinu atmintį, nors prieškelioninėje sumaištyje buvau tartum “užblokavęs” savąją atmintį ir tik taksi automobilyje leidau sau atsipalaiduoti ir atminčiai veikti. Bet ir tokiu atveju norint, kad daugiau tai nepasikartotų, yra išeitis - prisiminkime seną paprotį prieš kelionę prisėsti. Minutę atsipalaidavus, problema bus išspręsta. Arba dar vienas dažnas pavyzdys - dažnai sutinkame žmonių, kurie įsitikinę, jog nuolatos užmiršta ar nesugeba prisiminti kokių nors konkrečių dalykų, kad ir telefono numerių. Paklauskite, ką jie daro tada, kai turi įsiminti, ir aptiksite, jog tuo metu, kai jam sakomas telefono numeris, jis balsu ar mintyse kartoja “vis tiek neprisiminsiu”. Pamėginkime patys taip padaryti ir pasitikrinti, ką įsiminsite, ar telefono numerį, ar tai, ką sau kartojate. O jei ši frazė jau tapo įsisenėjusia savitaigos formule?..

Dažniausiai skiriamos atminties rūšys: motorinė, emocinė, vaizdinė, žodinė (loginė). Suvokiant aplinkinį pasaulį, galima išskirti penkis pagrindinius būdus, padedančius pažinimui. Galime matyti, jausti, girdėti, uosti, skanauti. Kiekvienas iš šių sensorinių potyrių turi konkrečią vietą smegenų žievėje. Ten patekusi informacija apdorojama ir užfiksuojama. Taip ji transformuojama į kažką skirtinga nuo pirmapradžio dirgiklio. Mūsų tikslams ypač įdomūs trys įėjimo kanalai, per kuriuos gauname informaciją apie aplinką, - tai regėjimas, klausa ir kinestatiniai pojūčiai (uoslę ir skonį atidedame, kadangi šiais kanalais šiuolaikinis žmogus retai naudojasi, priima ir suvokia labai nedidelį informacijos kiekį). Kiekvienu iš šių trijų sensorinių įėjimo kanalų nepertraukiamu srautu patenka informacija, kuria naudojamės kaupdami savąją patirtį. Kiekviename iš jų yra specializuotų receptorių, perduodančių konkrečias informacijos rūšis. Pvz., akyje fiziologai išskiria chromatinius receptorius - konusus, esančius centre, ir achromatinius receptorius - lazdeles, išsidėsčiusias periferinėje dalyje.

Kinestatiniame įėjimo kanale taip pat galima išskirti specializuotus receptorius, priimančius spaudimą, temperatūrą, skausmą bei giluminius pojūčius (proprioreceptoriai). Įvairiausi deriniai vieno ar daugiau tų specializuotų receptorių kiekviename iš esamų sensorinių kanalų sukuria daug sudėtingesnę informaciją. Pvz., įprastą kiekvienam drėgmės pojūtį galėtume išdalyti kaip pojūtį iš keleto kinestatinių sudedamųjų, skirtingų specializuotų receptorių, esančių pagrindinių receptorių viduje. Be to, informacija, patekusi keletu įėjimo kanalų, gali sukurti dar sudėtingesnį kompleksą. Pvz., faktūros pojūtį sudaro regimosios ir kinestatinės, o kai kada ir girdimosios, sudedamosios. Svarbu pažymėti, jog informacija, patekusi vienu įėjimo kanalu, gali būti laikoma ir reprezentuojama modelyje, nesutampančiame su tuo kanalu. Čia pavyzdžiu galėtų būti mūsų gebėjimas vaizdinę informaciją įsivaizduoti kalbos forma, t.y. žodžiais, žodžių junginiais ir sakiniais. Kitas pavyzdys - gebėjimas, nors neretai nesuvokiamas, formuoti vaizdinius remiantis informacija, patenkančia kitu, tarkim, klausos kanalu. Pvz., išgirdus įsijungusią automobilio signalizaciją, iškart akyse atsiranda automobilio vaizdas, verčiantis suskubti pažiūrėti, ir pan.

Įdomu, jog pagal vyraujantį kanalą žmones sąlyginai galima suskirstyti į tris kategorijas: vizualiuosius, audialiuosius ir kinestatikus. Kiekvienai kategorijai būdingi savi ypatumai, kuriuos būtina įvertinti mokymo ir ugdymo proceso ar profesionalios komunikacijos metu, nes kiekvienos kategorijos atstovas informaciją organizuoja savitu unikaliu būdu. Vizualusis geriau įsimena ir atgamina vaizdinę informaciją, jam prisiminimai dažniausiai iškyla vaizdinių ar paveikslų pavidalu. Kinestatikas geriau atgamina kūno pojūčius, jam rūpi informaciją “pačiupinėti”. Audialusis geriau fiksuoja garsinę informaciją, gerai prisimena balsus, garsus, tonus ir t.t.

Tęsinys Nr. 7

Kaunas