MG 2000/3

Jaunųjų mokslininkų konkursui

Nežinomas Paulius Kvauka

Gitana Kavaliauskaitė
VPU LF literatūrologijos magistrantė

 


Rašyti apie save sunkiausia. Juo labiau, kai nueita tiek nedaug... Autentiškiausią buvimą savimi ir savyje man suteikia knygos, muzika ir jūra, nors esu kilusi iš ežeringų Zarasų (g. 1976 m.).
Studijuodama Vilniaus pedagoginiame universitete, bakalauro darbo tema pasirinkau kuršininkų (baigiančių išnykti Kuršių nerijos gyventojų) tarmės žodyno autoriaus Pauliaus Kvaukos biografijos ir darbų aptarimą, norėdama atskleisti jo įnašą tyrinėjant mūsų tarmes (baltistika).
Pastaruoju metu mano gyvenimas padalytas tarp Vilniaus ir gimtinės: baigiu literatūrologijos magistro studijas (VPU) ir dirbu Zarasų “Ąžuolo” gimnazijoje. Turiu sumanymą parašyti darbą apie J.V.Gėtės “Fausto” vertimus į lietuvių kalbą.
Šiuo savo rašiniu į konkursinį darbą nepretenduoju (arba: nemanau, kad šis rašinys vertas konkursinio darbo pavadinimo). Tiesiog norėčiau pateikti skaitytojų vertinimui tai, kas mūsų nebuvo svarstyta, o rašyta tik Vokietijoje ir, žinoma, vokiečių kalba.

Gitana Kavaliauskaitė


Praeities puslapį užvertus užmaršties dulkės užkloja ne vienos asmenybės šviesą. Šiandien paminėjus Pauliaus Kvaukos (Paul Kwauka) vardą daugelis gūžtels pečiais. Gal tik vyresnio amžiaus žmonės, ypač Klaipėdos krašto gyventojai, dar prisimins tokį mokytoją, vokiečių nacistų organizacijų narį. Ir tik saujelė baltistų ar dialektologų šį vardą susies su kuršininkų tarmės žodynu “Kurisches Worterbuch“.

Jau 29 metai kaip šis žmogus – Klaipėdos miesto mokytojas ir rektorius – iškeliavęs į amžinąjį poilsį. Ir tik pavarčius memuarų knygą “Leben und Erleben“ galima priartėti prie jo gyvenimo: veiklos, jausmų, išgyvenimų. Tai 1955–1964 m. paties Pauliaus Kvaukos rašyta prisiminimų ir šeimos knyga, šiuo metu saugoma jo sūnaus Klauso, gyvenančio Burgvedelyje. Jos puslapiai liudija P.Kvauką buvus tvirtų įsitikinimų, dvasingą žmogų, gebėjusį susieti savyje nesuderinamus dalykus. Jo noras priglusti prie savo šaknų, išlaikyti nykstančią tarmę ir tradicijas toks didelis, jog tam netrukdė net jo tautiniai ar politiniai įsitikinimai.

Knygoje “Leben und Erleben“ dėmesį patraukia pirmieji P.Kvaukos sakiniai: “Viena sena Rytprūsių patarlė sako: “Yra protingi, kvaili ir pilkalniečiai“. Aš esu pilkalnietis, nes 1898 m. sausio 4 d. ten gimiau“. Paulius buvo ketvirtas vaikas Kvaukų šeimoje. Jo tėvas Johanas, motina Eva Greiliks ir vaikai Hansas, Ana, Arturas, jauniausioji Gertruda save laikė vokiečiais, nors mamos šeima greičiausiai buvusi lietuviška. Senelė Greiliks – lietuviškai kalbanti ir besirengianti klaipėdietė.

Tėvo – stipraus, kresno vyro darbas nulėmė šeimai nuolatinį gyvenamosios vietos keitimą. Dvejų metukų Pauliui jau teko kartu su namiškiais persikelti į Šilų geležinkelio stotį, o netrukus – į Zalfeldą, mažą miestelį kalnuotame krašte. Čia, sesers Anos lydimas, jis pirmą kartą atėjo į mokyklą ir buvo paliktas tarp 40 “kančios draugų“. Mokytis berniukui nebuvo sunku, jis puikiai dainavo, turėjo gerą atmintį. Susidraugavęs su kaimynų Šrioderių vaikais Oskaru ir Erichu Paulius išmoko slidinėti, joti. Kartą net ištraukė skęstantį Erichą iš vandens.

Paulių, jo brolius bei seseris nuolat supo gležnutės, švelnios, humorą mėgstančios motinos ir rūpestingo tėvo dėmesys. Tačiau ne tik džiugesio, bet ir skausmo šešėlis netruko užtemdyti saulę Kvaukų šeimos languose. 1908 m. Pauliaus brolis Hansas paliko namus – buvo priimtas į Juodųjų husarų pulką. Pas tėvus sugrįžo kitas sūnus, vyriausias - Georgas. Jo Paulius dar nebuvo matęs, nes nuo ankstyvos vaikystės Georgas gyveno Riūgeno saloje, Zasnice, globojamas motinos brolio Greiliks bevaikės šeimos. Jis sirgo plaučių liga, apkurto. Grižęs namo nebesikėlė iš patalo. 1909 m. kovo mėnesį Georgas mirė. Tėvas buvo palaužtas. Nepraėjus nė dviem mėnesiams jis išėjo paskui sūnų.

Po Arturo konfirmacijos Kvaukos patraukė į tėvų gimtinę Klaipėdą ir apsigyveno motinos sesers parūpintame vieno kambario bute. Motina dirbo kaimyninio dvaro bulvių lauke, Ana mokėsi amatų mokykloje, vėliau gavo prideramą tarnybą, o Arturas įsitraukė į prekybos mokslus. Paulius irgi mokėsi. Mokykloje jis susipažino su vyriausiu mokytoju, vėliau tapusiu rektoriumi Stepatu. Šis žmogus pažinojo Johaną Kvauką ir turėjo įtakos tolesniam Pauliaus likimui. Baigusiam mokslus jaunuoliui Stepatas patarė tapti mokytoju. 1912 m. drauge su valstiečių ir mokytojų sūnumis P.Kvauka ėmė lankyti Klaipėdos trimetę mokytojų rengimo seminariją. Nuo 7 iki 13 val. vykdavo užsiėmimai, dvi valandos buvo skirtos laisvalaikiui, 15–18 val. – darbo laikui, valanda poilsio, o iki 22 val. vėl tęsdavosi užsiėmimai, prisimena “Leben und Erleben“ autorius. Per visas pamokas, išskyrus matematiką, svarbiausia mokytojų seminarijoje buvo religija. Paulius išmoko griežti smuiku, skambinti pianinu. Tačiau mėgstamiausias jo dalykas buvo tekstų mokymasis vokiečių kalba. Fiziniu pasirengimu seminarijoje taip pat domėtasi: jos studentai (tarp jų ir P.Kvauka) dalyvavo didžiajame estafetės bėgime Berlyno stadiono atidarymo metu.

1914 m. vasaros atostogos Melnragės pakrantėje P.Kvaukai buvo ypač gražios. Bet vasaros ramybę sudrumstė liepos 30 d. paskelbta mobilizacija. Paulius ir jo draugai tą žinią sutiko džiugiai dainuodami ir gerdami alų. P.Kvauka, susipažinęs su krašto taryboje dirbusiu Georgu Laupichleriu, nusprendė savanoriu vykti į karą. Apsirūpinę baltiniais ir turėdami 10 markių abu tapo kareiviais ir traukiniu išvyko į Karaliaučių išmėginti savo laimės. Netrukus jis grįžo į namus ir vėl tęsė studijas mokytojų rengimo seminarijoje.

Pinigų stygius apsunkino mokymąsi, matematikai, fizikai, chemijai ir kitiems dalykams trūkdavo knygų, bet Paulius buvo atkaklus. Jis noriai sportavo, todėl vyrų sporto draugija, kurios komanda gerai žaidė futbolą, priėmė Paulių vartininku. Netrukus tapo Klaipėdos vokiečių leidžiamo laikraščio “Memeler Dampfboot” korespondentu. Šiam darbui P. Kvauka buvo ištikimas – 40 metų uoliai darbavosi, apie savo komandos varžybas rašydamas trumpas žinutes, kurios vėliau išaugo į solidesnius straipsnius.

Susidomėjimas sportu Pauliui buvo lemiamas. Netrukus jis susipažino su dešiniojo kraštinio puolėjo Viljamo Zeidlerio (William Seidler) seserimi Elza. Po keleto metų, paskutinę 1923 metų dieną ji tapo Pauliaus Kvaukos žmona.

Po seminarijos baigimo P.Kvauka negavo darbo, todėl vertėsi privačiomis pamokomis Kretingoje, mokydamas turtingų žydų vaikus. 1922 m. pradėjo dirbti mokytoju Smeltės mokykloje, dar dirbo teatro kritiku socialdemokratų laikraštyje “Volkstimme”.

1924 m. birželio 16 d. gimė jų pirmagimis sūnus Hansas Jurgenas. Tada šeima gyveno socialinio aprūpinimo pastate, o 1926 m. rudenį persikėlė į butą Vitės mokykloje. Tų pačių metų gruodžio 23 d. Elzė ir Paulius susilaukė puikios kalėdinės dovanos – sūnaus Klauso.

Dar prieš gimstant dukrelei Ursulai P.Kvauka susidomėjo Pabaltijo lietuvių kultūra: apranga, papročiais. Atostogų Juodkrantėje metu jis rinko medžiagą apie žvejų buitį ir meną. Paulius be galo mėgo to krašto gamtą. Po daugelio metų, praradęs mylėtąjį kraštą, jis visur ieškos panašaus, ilgėsis ir rašys, jog Baltijos vandenų energingas ritmas, persidavęs nuo pat vaikystės, tapo jo gyvenimo dalimi.

Šios išvykos į Juodkrantę, Preilą, pažintis su jų gyventojais sukėlė begalinį norą išsaugoti jų savitą kultūrą ir tarmę. Taip atsirado kuršininkų tarmės žodynas, jų buities įrankių brėžiniai ir aprašai.

Ramų šeimos gyvenimą sudrumstė P.Kvaukos politinė veikla. Dėl to jis susilaukė lietuviškosios spaudos pasmerkimo. 1933 m. birželio mėnesį buvęs “Volkspartei” narys P.Kvauka įstojo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (Christlische Sozialistische Arbeitsgemeinschaft – CSA), vadovaujamą Klaipėdos evangelikų bažnyčios pastoriaus Teodoro Zaso (Sass). Netrukus perėjo į Socialistinę tautos sąjungą (Sozialistische Volksgemeinschaft – “Sovog”), 1933 m. birželio 21 d. įsteigtą Vokietijos valdžios. Partijos įstatų turinys buvo nepolitinis. “Oficialus šios partijos tikslas – tvarkyti ekonominius, socialinius bei kultūrinius krašto reikalus. Iš tikrųjų ji perėmė Vokietijos nacistų partijos programą, struktūrą, veiklos metodus”. P.Kvauka buvo išrinktas Klaipėdos miesto vadu, be to, priklausė 21 asmens vadų tarybai, drauge su Ernstu Noimanu (Neumann) ir Viliumi Bertulaičiu vadovavusiai partijos nariams. Valdžią paėmus Hitleriui P.Kvauka kartu su savo bendraminčiais tikėjosi vokiškų idėjų sutvirtėjimo bei veiksmingo autonominių teisių gynimo. Tačiau labai greitai pastebėjo, jog daugelis partijos narių lūkesčių nepateisino. Netrukus “Sovog” veikla buvo nutraukta. Klaipėdos krašto lietuvių darbininkų nepriklausomos minties savaitraštis “Darbininkų balsas” straipsnyje “Visi lietuviai už Lietuvą!” pasmerkė Noimano partiją kaip Hitlerio tikslų vykdytoją ir Klaipėdos krašto lietuvių bei visos Lietuvos niekintoją.

Pajutusi “Sovog” keliamą grėsmę valstybės saugumo policija pradėjo šios partijos narių kratas ir suėmimus. 1934 m. vasario 22 d. sustabdyta E. Noimano partijos veikla. Kovo 26 d. Kvaukų namuose, o vėliau ir mokykloje buvo atlikta krata. Jos metu rasta nelegalios literatūros ir dokumentų. To pakako, kad P.Kvauka būtų tardomas ir patektų į kalėjimą - Bajorų, vėliau – Marijampolės. Lietuviškoji Klaipėdos spauda mini mokytoją ir miesto seimelio narį Kvauką tarp suimtųjų, kurie vadinami hitlerininkais.

Teismo procesas truko nuo 1934 m. gruodžio 14 d. iki 1935 m. kovo 26 dienos. P.Kvauka buvo apkaltintas veikla CSA ir “Sovog” organizacijose, ginkluoto sukilimo rengimu bei noru Klaipėdos kraštą prijungti prie Vokietijos. P.Kvauka teismui pareiškė esąs Lietuvos pilietis, evangelikas liuteronas, ir kaltu neprisipažino.

1935 m. kovo 26 d. buvo paskelbtas nuosprendis: turto konfiskavimas valstybės naudai ir 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. P.Kvauka savo lūkesčius nukreipė kita – meno linkme, ėmė piešti. Taip kalėjime gimė keli šimtai jo akvarelių.

1937-ųjų Kalėdų išvakarėse (gruodžio 23 d.) Paulius Kvauka buvo paleistas.

1938 m. gegužės 1 d. jis vėl tęsė darbą mokykloje.

Treji kalėjimo metai neatgrasino nuo aktyvios politinės veiklos. P.Kvauka vėl prisidėjo prie E.Noimano steigiamos nacistinės Klaipėdos vokiečių kultūros sąjungos – “Kulturferbando, ėjo E. Noimano štabo viršininko ir viso krašto smogikų pareigas ir toliau dirbo mokykloje. 1939-aisiais perėmė senojo Blode mokyklos rektoriaus darbą. Be to, visa Kvaukų šeima išstojo iš Bažnyčios bendruomenės, nes negalėjo toleruoti religijos dalykuose tuo metu vis labiau kerojančio melo.

1944 m. sausio 5 d. šeima gavo sukrečiančią žinią: po mūšio Vitebsko ir Oršos srityje dingo vyriausiasis Kvaukų sūnus Hansas Jurgenas.

Jaunesnysis Kvaukų sūnus Klausas tapo Vermachto Didžiosios Vokietijos tankų grenadierių divizijos kariu, baigė kandidatų į karininkus rengimą.

P.Kvauka 1944 m. gegužės mėn. Karaliaučiaus suvažiavimo buvo išrinktas kuopos vadu.

Po karo Kvaukų šeimos laukė sunkumai. Maisto produktų stygius vijo juos iš vieno miesto į kitą. Teko prekiauti titnagu, išparduoti daugiau nei 300 Pauliaus kalėjime pieštų akvarelių. 1948 m. rugsėjo 18 d. abu sutuoktiniai persikraustė į Getingeno kaimą. Paulius negalėjo pamiršti antrąja gimtine tapusios Klaipėdos, tad netrukus atgaivino klaipėdiečių grupę, rengė kraštiečių susitikimus.

Laikui bėgant pastebimai ėmė blogėti P.Kvaukos sveikata – progresavo tuberkuliozė, kuria pradėjo sirgti jau Marijampolės kalėjime. Ištisus mėnesius teko praleisti ligoninėse ir sanatorijose. 1957 m. P.Kvauka nebegalėjo užrašinėti prisiminimų – buvo sutraukti ir nebesilankstė du dešinės rankos pirštai. Po operacijos dėl žaizdos uždegimo ligonis visą pusmetį beveik nevaldė rankos. Netrukus P.Kvauka susirgo tulžies akmenlige. Teko patirti dar vieną operaciją.

Be galo ilgėdamiesi Klaipėdos ir negalėdami ten sugrįžti, Paulius ir Elza Kvaukos 1958 m. liepos 1 d. apsigyveno Hanštete (netoli Hamburgo). Šio kaimo kraštovaizdis buvo panašus į Klaipėdos: miškai, daugiausia viržynai, pievos ir arimai. Tik bangos čia neošė...… P.Kvauka nesijautė čia savas, todėl nors “Leben und Erleben“ puslapiais tikėjosi ateinančioms kartoms pažadinti protėvių krašto ilgesį: prisiminimais, istorijos tyrinėjimais ir noru išsaugoti jo gyventojų kalbą bei papročius.

Tai nebuvo tik svajonės: ligotas 60-metis ėmėsi darbo, kurio rezultatas – puikus kuršininkų tarmės paminklas “Kurisches Worterbuch“, daugybė žvejų buities brėžinių ir aprašymų. Akstinas šiai veiklai buvo 1958 m. “Memeler Dampfboot” pasirodęs Kiupio (Kiuppis) kvietimas parašyti vokiečių žemaičių tarmės gramatiką. P.Kvauka jam atsakė straipsniu vokiečių žemaičių tarme (Plattdeutsch) ir pabandė atskleisti šios tarmės ypatumus. Netrukus Kylio universiteto docentas dr. Rymanas (E.Riemann) – žodyno “Preussisches Worterbuch “ parengėjas – pasiūlė P.Kvaukai užpildyti rytprūsių tarmės anketas. P.Kvauka labai noriai dirbo ir per dvejus metus atsakė į 50 anketų 2500 klausimų, be to, surinko dar daugiau medžiagos, apie kurią anketose nebuvo užsiminta.

Ilgainiui kalbos tyrimas P.Kvaukai tapo svarbiausiu užsiėmimu. Jis rėmėsi faktais, kad Klaipėdos kraštas buvęs kuršininkų protėvynė, ir nusprendė išsiaiškinti santykį tarp vokiečių ir Kuršių nerijos gyventojų tarmių. Reikėjo atidžiau patyrinėti kuršininkų tarmę. Užsimezgė pažintis ir nuoširdus bendradarbiavimas su Nidos žveju Fricu Kyru (Fritc Kiehr), Johanu Peleikiu, vėliau su vienintele Prūsijoje miškų prižiūrėtoja moterimi – Marta Šmit iš Pervalkos ir daugeliu kitų. P.Kvauka ypač domėjosi žvejų gyvenimu, pats mielai vykdavo kartu su jais pažvejoti. Jo paprašytas Fricas labai tiksliai nusakė kuršių kurėnus, tinklus, aprašė žvejybos būdus. Apie Juodkrantės žvejybą P.Kvauka sužinojo iš Johano Peleikio, dar vienas pagalbininkas papasakojo apie kitų vietų žvejus. Taip buvo sudarytas išsamus visų žvejybos rūšių ir būdų rinkinys.

P.Kvauka surinko vertingą kalbinę ir kraštotyros medžiagą. Kuršininkų tarmės tyrinėjimų pagrindu buvo sudarytas “Kurisches Worterbuch”, o jų buities realijos įamžintos žvejybos įrankių, pastatų brėžiniuose bei aprašuose.

Rektorius teigė, jog Baltijos pajūrį jau gotų ir vikingų laikais atrado germanai, kad tas kraštas 700 metų priklausė vokiečių teritorijai. Šis žmogus atkakliai kovojo už Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos ir kartu rūpinosi vietinių gyventojų tarmės ir kultūros išsaugojimu. Didžia tolerancija, pareigos gimtajam kraštui jausmu ir atsakomybe už jo gyventojus P.Kvauka panašus į savo amžininką, žymų mokslininką ir nacionalistų veikėją Jurgį Gerulį (1888–1945 ?), vis dėlto padariusį neįkainojamą įnašą baltistikai.

P.Kvauka neturėjo skambių mokslinių laipsnių, kurie būtų išgarsinę jo pavardę. Sudarinėdamas Neringos gyventojų kopininkų žodyną “Kurisches Worterbuch “ P.Kvauka tikėjosi , kad “ šis darbas padės sušvelninti mokslininkų nusistatymą dėl lietuvių kalbos ir jų nesirūpinimą kitomis baltų kalbomis ir kad pagaliau bus liautasi pervertinti lietuvių kalbą ir kuršininkų kalbai bus suteikta priderama vieta“. Tad šis P.Kvaukos žodynas – tai paminklas mirusiai tarmei, kurio pasirodymo autorius taip ir nesulaukė. 1970 m. lapkričio 11 d. Vinsenluhėje (Winsen Luhe) mirtis užvertė paskutinį jo gyvenimo puslapį. Hanšteto Nordheidės žemė priglaudė jį amžinam poilsiui. P.Kvaukos darbai susilaukė atgarsio: netrukus jo pasekėjas Nidos žvejo sūnus Richardas Pyčas (Pietsch), gerai mokėjęs kuršininkų tarmę, perėmė P.Kvaukos daugelį metų kauptą ir tikrintą kartoteką, apklausinėjo Neringos gyventojus, papildė rankraštį ir parengė jį spaudai. 1977 m. “Verlag Urlich Camen” Berlyne “Kurisches Worterbuch”, didžiulė staigmena baltistams, išvydo pasaulį.

P.Kvaukos tyrinėjimai aktualūs ir šiandien. Jais savo veikaluose remiasi mokslininkai, jie leidžia nors kiek priartėti prie Kuršių nerijos žvejų tarmės. Kas žino, galbūt P.Kvaukos darbų, ypač “Kurisches Worterbuch“, duomenys padės atskleisti ne vieną kuršininkų tarmės ypatybę, o pats žodyno, žvejų buities aprašų ir brėžinių autorius Paulius Kvauka užims deramą vietą tarp išnykusių baltų kalbų tyrinėtojų.