MG 2000/7

Druska. Ką apie ją žinome?

Dr. ZITA JONUŠIENĖ

Ką mes žinome apie druską, išskyrus, kad tai įprastinis produktas? Tačiau pabandykime iš arčiau pažvelgti į šį unikalų gamtos kūrinį, kuris per amžius išliko toks, kokį jį sukūrė gamta.


Druskos istorija - tai žmonijos istorijos sinonimas. Visų tautų kultūrose druska vienaip ar kitaip atsispindi tautosakoje bei kasdienio gyvenimo papročiuose, posakiuose, prietaruose (netyčia papylęs druską gali susilaukti nesėkmės, o kad nenužiūrėtų bloga akis, reiktų sviesti žiupsnelį druskos per kairį petį). Druskos svarbą žmonių gyvenime rodo ir tas faktas, jog senovės tautos ją naudojo kaip piniginį ekvivalentą. Garbingi svečiai taip pat sutinkami su duona ir druska. Senolių išmintis sako, jo nepažinsi žmogaus, kol pūdo (16 kg) druskos kartu su juo nesuvalgysi (apskaičiavus pagal kasdien sunaudojamos druskos kiekio normas, toks kiekis dviese turėtų būti įveiktas per 3-4 metus). Jau Biblijoje gerbtino žmogaus sinonimas įvardijamas "žemės druska". Žinomas senovės graikų paniekinamas posakis apie žmogų, kad jis "nevertas savo druskos". Japonijoje išskirtinę druskos svarbą ir pagarbą jai rodo dievybių panteone esantis druskos dievas, kuris garbinamas ir šiuolaikinių technologijų amžiuje.

Kaip gaunama druska

Visais laikais pasaulyje druskos gavyba buvo viena svarbiausių industrijos šakų. Druskos svarbą žmonių gyvenimui rodo ir daugybė mokslinių tyrimų institutų, užsiimančių įvairiais druskos tyrinėjimo aspektais. Be to, kas keleri metai vyksta pasauliniai simpoziumai, skirti vien druskai. Juose aptariami naujausi laimėjimai druskų gavybos ir naudojimo srityse. Druskos gavyba siekia laikus, skendinčius amžių ūkanose. Druska buvo pradėta išgauti mažesniais ir didesniais kiekiais natūraliu būdu arba išgarinant sūrymą induose. Archeologiniai tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje druska buvo kasama jau žalvario amžiuje (Alpės, Zalcburgo apylinkės), o platesnį mastą įgavo apie I a., ypač Anglijoje, Vokietijoje, Danijoje. Kinijoje jau prieš 2 tūkst. metų buvo kasama druska būdu, kuris Europoje pritaikytas tik XVIII-XIX amžiuje. Druska yra tas unikalus kasdienio vartojimo produktas, kurio gavybos metodai mūsų pažangių technologijų ir kompiuterių amžiuje iš esmės nepasikeitė. Naujų technologijų panaudojimas tiktai padeda druską gauti švaresnę, pigesnę bei visokiais priedais gerinti jos kokybę. Statistiniai duomenys teigia, jog pasaulinė druskos gavyba nuo 1950 m. padidėjo apie 3 kartus (ypač druskos sunaudojimas padidėjo chemijos pramonėje ir kelių priežiūrai žiemos metu). Per metus žmonijai suvartojant apie 180 mln. t druskos, Žemėje jos atsargų užteks dar 20 x10 11 metų. Taigi galime būti ramūs: motina gamta aprūpino mus druska ilgam. Gamtiniai druskos šaltiniai - tai klodai, esantys žemėje ir druskingi vandenys (vandenynai, jūros, ežerai, požeminiai vandens telkiniai). Lietuva neturi druskos gavybos pramonės - visa druska, ir valgomoji, ir kitiems tikslams, įvežama iš užsienio (daugiausia Baltarusijos ir Ukrainos). Pagal gavybos būdą druska yra skirstoma į tris rūšis: jūros, iškasamąją ir vakuuminę. Grynos druskos kristalai primena ledą - yra bespalviai ir permatomi. Iškasamojoje ir nerafinuotoje jūros druskoje yra šiek tiek priemaišų, suteikiančių druskai pilką, rausvą, melsvą ar gelsvą atspalvį.

Jūros druska

Istoriškai seniausiai druska išgaunama iš jūros bei kitų druskingų antžeminių bei požeminių vandens telkinių natūraliu vandens tam tikruose atskirtuose plotuose garinimu energijos šaltiniais panaudojant dvi gamtos jėgas - saulę ir vėją. Toks druskos gavybos būdas gali būti naudojamas tik sauso ir karšto klimato kraštuose turint nemažus tinkamus pakrančių plotus. Nesant šių topografinių ir klimatinių sąlygų (Japonija, šiaurės šalys), taikoma greitesnė gavyba - koncentruojant sūrymą ir iškristalinant druską. Štai Kinijoje gauti druskai buvo naudojami bambukų stiebai, o sūrymas filtruojamas per smėlį. Anglijoje jūros vanduo buvo verdamas keraminiuose induose, kuriuos tik XIX a. pakeitė metaliniai. Dabar pažangios technologijos padeda gauti ne tik nuo priemaišų išgrynintą druską, bet ir kitokių medžiagų. Įvairūs druskingi telkiniai skiriasi juose esamu druskų kiekiu, jų sudėtimi bei priemaišų kiekiu. Pasaulyje yra druskingų vandens telkinių, kurių vandens sudėtis labai skirtinga, todėl ir jų druskos skirtingos ir skirtingai naudojamos. Kiekviena jūra, ežeras ar požeminis šaltinis yra nepakartojami, vieninteliai. Štai Islandijoje iš geoterminių vandens gręžinių gauta valgomoji druska turi daugiau kalio ir magnio druskų ir rekomenduojama žmonėms, turintiems didelį kraujospūdį. Vidutiniškai vandenynų ir jūrų vandenyse yra apie 2-3 proc. ištirpusių druskų, kurių didžiąją dalį sudaro natrio chloridas. Jį paprastai ir vadiname druska. Ištyrus vandens sudėtį, jame surasta daug Mendelejevo lentelės elementų (apie 80-90), kurių dauguma būtini normaliam organizmo funkcionavimui. Tačiau jeigu druska valoma (rafinuojama), ji netenka daugumos šių mikroelementų. Tai kodėl druska rafinuojama? Pirmiausia, rafinuota druska turi geresnę prekinę išvaizdą, ypač kai pridedama tam tikrų priedų, užtikrinančių jos gerą birumą bei spalvą. Antra, panaudojant įvairius valymo ir išskyrimo metodus, gavybos procese, be druskos, gaunama nemažai pramonei vertingų medžiagų. Trečia, druską būtina valyti tuo atveju, jeigu ji gaunama iš ekologiškai užterštų vandenų. Skiriasi net terminai, apibūdinantys natūraliu vandens garinimo būdu gautą "saulės druską" (solar salt) ir rafinuotą "jūros druską" (sea salt). Tačiau paprastai šių abiejų rūšių druska vadinama jūros druskos vardu. Pirmoji druska yra brangiausia ir labiausiai vertinama dėl savo unikalios sudėties ir gausaus mikroelementų asortimento. Tokia druska yra pilkšvos (ar neryškaus kito atspalvio priklausomai nuo kilmės regiono) spalvos kristalai. Deja, tokioje natūralioje jūros druskoje jodo tėra pėdsakai ir jo neužtenka jodo deficito sukeliamų ligų profilaktikai. Taigi druska, kad ir kokios rūšies - jūros, iškasamoji ar vakuuminė - ji turi būti papildomai joduojama.

Iškasamoji (žemės) druska

Šalys, neturinčios priėjimo prie jūrų bei kitų druskingų vandens telkinių, ieškojo alternatyvių druskos šaltinių. Jais tapo netoli žemės paviršiaus išsidėstę druskų (vadinamojo mineralo halito) klodai, prieš milijonus metų susiformavę iš senovinių jūrų. Druskos kasimas pačiais primityviausiais įrankiais vyko jau priešistoriniais laikais. Naujos technologijos leido patobulinti šios druskos gavybos būdą, tačiau esmė liko ta pati - druska kasama šachtose ir pakėlus į paviršių sumalama. Šios druskos sudėtis priklauso nuo eksploatuojamos kasyklos vietovės. Paprastai joje netirpių priemaišų (susidariusių iš uolienų intarpų) yra daugiau nei jūros druskoje. Jos ir suteikia druskai pilkšvą, gelsvą, rausvą arba melsvą atspalvį. Druska gali būti įvairaus smulkumo - tai priklauso nuo sumalimo. Įvairiose kasyklose išgaunama druska priklausomai nuo jos švarumo ir sudėties gali būti skirta maistui, balneologinėms procedūroms (vonioms), techninėms reikmėms (daugiausia iškasamosios druskos suvartojama žiemą keliams barstyti). Šioje druskoje yra mikro- ir makroelementų. Artimiausios Lietuvai didelės kasyklos yra Baltarusijoje, Ukrainoje bei Lenkijoje. Požeminėse druskų kasyklose įrengtos druskų gydyklos. Artimiausia tokia gydykla yra Soligorske, Baltarusijoje. Specialistai šias gydyklas laiko veiksminga priemone nuo įvairių, ypač įsisenėjusių ligų (bronchitų, bronchinės astmos, alerginių ligų, dermatitų).

Vakuuminė druska

Kai druskos klodų sudėtis neatitinka įvairių rūšių druskai keliamų reikalavimų, į paviršių iškelta druska yra perdirbama - ji išvaloma nuo nepageidaujamų priemaišų, tirpalas išgarinamas vakuume (iš čia jos pavadinimas). Kaip žaliava šiai druskai gali būti panaudota bet kokia - iškasamoji, jūros ar kito vandens telkinio - druska. Iš visų trijų rūšių druskos vakuuminė druska - tai labiausiai perdirbtas, chemiškai švarus produktas, be jokių pašalinių priemaišų, taip pat ir be žmogaus organizmui naudingų mikro- ir makroelementų. Šis sterilus produktas - jau mūsų technologijų amžiaus išdava, labiausiai atitolinta nuo pradinio natūralaus šaltinio. Išore ši druska skiriasi nuo iškasamosios ir jūros druskų. Vakuuminė druska yra labai balta ir nepaprastai smulki - išpilant teka lyg smulkutis sausas smėlis. Todėl pridedama specialių priedų, antraip maži druskos kristalėliai suliptų į vientisą masę. Daugiausia šios druskos sunaudojama pramoniniams tikslams (chemijos pramonėje, vandens valymo įrenginiuose), o ypatingo išvalymo laipsnio - farmakologijoje.

Kur naudojama druska?

Mažiausiai jau 4 tūkst. metų žmonija vartoja druską maistui konservuoti ir jo skoniui pagerinti. Suaugusio žmogaus organizme yra apie 250 g druskos, kurios daliai pasišalinus su išskiriamais skysčiais, jos balansas turi būti atkurtas gaunant druskos iš išorės. Druska atlieka svarbų vaidmenį organizmo medžiagų apykaitos procesuose, palaiko skysčių balansą. Įvykus organizmo dehidratacijai, skysčių balansui atkurti naudojamos druskos tirpalo lašelinės. Turbūt jau priešistorinis žmogus atkreipė dėmesį į šį produktą, stebėdamas gyvūnus, besirenkančius prie druskingų telkinių ir laižančius druską. Viena Mesopotamijos legenda pasakoja apie kiaulę, kuri, įbėgusi į jūrą, prigėrė. Kai po kurio laiko bangos išmetė ją ant kranto, žmonės atrado, kad jos mėsa kur kas skanesnė nei anksčiau. Ypatingą svarbą pradėta teikti druskai pastebėjus, kad ja apibarstyta mėsa ir žuvis ilgiau išlieka nesugedusi. Egiptiečiai naudojo druską ne tik maistui, bet ir savo mirusiesiems balzamuoti. Dabar žinoma apie 14 tūkst. tiesioginio ir netiesioginio (kaip žaliavos kitoms medžiagoms gauti) druskos panaudojimo sričių, iš jų svarbiausios: maisto ruošimas, priedas prie gyvulių pašarų, vandens minkštinimas, farmacija, medicina, kosmetikos pramonė, kelių barstymas žiemą, chemijos ir lengvoji pramonė. Viena egzotiškesnių druskos panaudojimo sričių - tai beta karotino (provitamino A) gamyba. Buvo atrasti mikroorganizmai, kurie druskos tirpaluose produkuoja šį vertingą produktą. Šiuo efektyviu pramoniniu būdu natūralios kilmės beta karotinas gaunamas Australijos druskų telkiniuose. Kaip vieną įdomesnių tiesioginiam vartotojui druskos pritaikymo sričių galima paminėti druskas vonių procedūroms. Priklausomai nuo sudėties šios druskos turi dvejopą paskirtį: gydomąją ir kosmetinę-profilaktinę. Nuo seno druska buvo naudojama kaip odą valanti priemonė. Druskos vonioms yra natūralios kilmės arba paruoštos sumaišius atskirus komponentus (įvairias druskas, tokius sintetinius priedus, kaip paviršiaus aktyvios medžiagos, dažai, kvapai). Labiausiai vertinami priedai yra natūralūs augaliniai eteriniai aliejai. Druskos su tokiu aliejumi vonia galėtų būti dabar tokios populiarios pasaulyje aromaterapijos pavyzdys.

Druska nuo kelių apledėjimo

Pagrindinė masė iškasamos druskos yra sunaudojama keliams žiemą barstyti. Kodėl pasirinkta šiam reikalui druska? Pirmiausia druskos (natrio chlorido) panaudojimas žiemą kelių priežiūrai remiasi ta druskos vandeninių tirpalų savybe, kad pastarieji užšąla žemesnėje temperatūroje nei vanduo. Žinoma, yra ir kitų medžiagų, turinčių tokią pat savybę, tačiau jos netenkina kitų viso komplekso reikalavimų, keliamų kelių priežiūrai skirtoms cheminėms medžiagoms (pigumas, poveikio efektyvumas, ekologija). O svarbiausias argumentas natrio chlorido prioritetiniam naudojimui - tai kaina. Visiems žinomos tam tikros druskų naudojimo keliuose neigiamos pasekmės (automobilių, gelžbetoninių konstrukcijų korozija, tam tikras poveikis aplinkai). Daugelį metų visame pasaulyje buvo atliekami tyrimai ieškant alternatyvų natrio chloridui, tačiau nieko geresnio už įprastą druską nerasta. Kitos medžiagos arba brangesnės, arba ne tokios efektyvios, arba kenksmingos aplinkai ir žmogui. Jos gali būti naudojamos tik atskirais atvejais (pvz., oro uostuose, tuneliuose, ant tiltų). Vertinant neigiamą poveikį aplinkai, įvairiose šalyse nuo 1950 m. buvo atliekami kompleksiniai tyrimai (augalijos, grunto, vandens telkinių, gruntinių vandenų). Padaryta išvada, jog žymesnio sisteminio poveikio nėra. Įdomumo dėlei galima pasakyti, jog po 1999 m. žiemos tokio pobūdžio preliminariniai tyrimai buvo atlikti Panevėžio regione ir rastas tik nežymus druskos kiekio padidėjimas augalų antžeminėse dalyse ir grunte iki 8-10 m atstumu nuo kelio. Pakeiksnojame tas druskas, dėl kurių po žiemos aprūdija automobiliai, tačiau kol kas geresnio pasirinkimo žiemos kelių saugumui užtikrinti neturime (kaip ir visas pasaulis).

Kurią druską pasirinkti?

Lietuvos rinkoje tai nėra taip sudėtinga kaip, pvz., Japonijoje, kur vartotojui siūloma apie 300 rūšių valgomosios druskos, besiskiriančios sudėtimi, paskirtimi, net kristalų forma. Norint pasirinkti druską, pirmiausia reikia turėti šiokių tokių žinių apie jos rūšis, o paskui atidžiau pasižiūrėti užrašus ant etikečių. Jose turi būti nurodyta sudėtis bei priedai, kuriuos reglamentuoja standartai. Neprošal žinoti: kad smulki druska nesušoktų į gabalus, dedami tokie priedai, kaip kalio arba natrio ferocianidai (E 535/536), silicio dioksidas (E 551), natrioaliumosilikatai (E 554), magnio arba kalcio karbonatai. Tik Japonijoje griežti kokybės standartai draudžia naudoti pirmuosius iš minėtųjų priedų. Kai kurie gamintojai dėl spalvos naudoja ir dažus, pvz., melsvus (E 131), kurie dedami mikrokiekiais ir yra įtraukti į leidžiamų maisto priedų registrus. Pasaulyje populiarios druskos, praturtintos kalcio, magnio, kalio, geležies junginiais, net vitaminais. Žmonėms, kurių padidėjęs kraujospūdis, patariamos druskos, kuriose 20-40 proc. natrio chlorido pakeista kalio chloridu. Tokios natūralios druskos gaunamos Islandijoje iš geoterminių gręžinių. Analogiškos sudėties druskos yra gaminamos ir dirbtinai sumaišius atskirus komponentus. Tokių profilaktinės paskirties druskų jau galima nusipirkti ir Lietuvos parduotuvėse. Kai kuriose šalyse, kur trūksta fluoro, patariama druska su šiuo mikroelementu. Lietuvoje fluoro trūksta tik kai kuriuose regionuose, todėl visuotinai naudoti fluoruotą, priešingai negu joduotą druską, nepatariama.

Kodėl patariama vartoti joduotą druską?

Turbūt visi daugiau ar mažiau esame girdėję apie jodo trūkumo problemą bei su ja susijusius sveikatos sutrikimus. Jie pastebėti jau senovėje, tik nežinota jų priežasties. Kodėl mums reikalingas jodas? Jodas - tai mikroelementas, būtinas žmonių ir naminių gyvūnų skydliaukės normaliam funkcionavimui. Trūkstant jodo, sutrinka hormonų, palaikančių normalią organizmo medžiagų apykaitą, gamyba. Kai organizme trūksta jodo, gali atsilikti fizinis ir protinis vystymasis, sutrikti reprodukcinės, taip pat nervų sistemos funkcijos, atsirasti endeminis gūžys (struma), kretinizmas. Kodėl mums trūksta jodo? Jodo trūkumo sukeltų ligų problema ypač opi Azijos, Afrikos bei Pietų Amerikos kalnuotuose rajonuose, ypač kur dėl gausaus lietaus ar potvynių dirvoje labai sumažėjęs jodo kiekis. Šis pavojus susidaro ir vietovėse, kur žmonės vartoja mažai jūros produktų, kur esant jodo nepritekliui dirvose jo mažai gauna augalai bei galvijai. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie vieną bilijoną planetos žmonių gyvena vietovėse, kur trūksta jodo. Iš jų - 600 mln. Azijoje, 100 mln. Afrikoje ir apie 60 mln. Lotynų Amerikoje. Po jų buvusios Tarybų Sąjungos respublikos bei Rytų Europa. Pasaulyje gyvena keliasdešimt milijonų žmonių su ryškesniais smegenų veiklos bei fizinio išsivystymo sutrikimais dėl jodo trūkumo. Lietuva priklauso prie šalių, kur jodo trūkumas palyginti nedidelis, tačiau vis dėlto yra. Pagrindinis jodo kiekis gamtoje yra jūros vandenyje, todėl daugiausia jodo iš natūralių produktų turi jūros gėrybės. Lietuvoje šių produktų suvartojama mažai, todėl žmogus negauna reikalingo jodo paros kiekio. Kaip pasauliniu mastu spręsti jodo stygiaus problemą? Tyrimais įrodžius, jog jodo trūkumas yra daugelio ligų priežastis, pasaulyje jau nuo 1920 m. buvo bandoma joduoti vandenį, pieno produktus, duoną, aliejų bei druską. Šalys, pradėjusios kovą su jodo trūkumo sukeltomis ligomis, visuotinai maisto ruošimui naudoja joduotą druską - tai JAV, Šveicarija, Austrija, Italija, Australija ir Naujoji Zelandija. JAV druską joduoti platesniu mastu buvo pradėta jau 1916-1920 metais. Naudojant mokyklinio amžiaus vaikų mitybai tik joduotą druską, nuo 1924 iki 1929 m. jodo trūkumo sukeltų ligų sumažėjo nuo 39 iki 9 procentų. Dabar jodo trūkumo problema užsiima tokios pasaulinio lygio organizacijos, kaip tarptautinis Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF), Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO), Tarptautinė jodo trūkumo sukeltų sutrikimų taryba (ICCIDD). 1990 m.Pasaulinės sveikatos organizacijos rezoliucijoje visų valstybių vyriausybėms ir tam tikroms organizacijoms buvo iškeltas uždavinys išspręsti jodo trūkumo maiste problemą. Siūlomas paprasčiausias ir pigiausias problemos sprendimas - visuotinai maisto ruošimui naudoti tik joduotą druską. Lietuvos respublikinis mitybos centras, vykdydamas jodo deficito likvidavimo programą, pataria vartoti joduotą druską, kurioje jodo yra 30-40 mg/kg. Kasdienis valgomosios druskos, praturtintos jodu (kalio jodatu) vartojimas - tai paprasčiausias, pigiausias ir veiksmingiausias būdas šalinti jodo trūkumo sukeltiems sutrikimams. Kodėl šiam reikalui pasirinkta druska? Todėl, kad druska yra tas produktas, kurį nesudėtinga ir nebrangu praturtinti kalio jodatu ir kurį kasdien vartoja visi visuomenės sluoksniai. Druska - vienintelis mineralas, kuris naudojamas natūralus, be jokio išankstinio cheminio apdorojimo. Joduota druska neturi šalutinio kvapo bei skonio, naudojama tiek kasdien maistui ruošti, tiek konservuoti. Naujausios jodavimo technologijos ir medžiagos užtikrina joduotos druskos kokybę, padeda ilgiau ją išlaikyti ir neviršyti rekomenduojamų fiziologinių jodo kiekio normų. Joduojamos visokios kilmės druskos (taip pat ir jūros druska, kurioje natūralaus jodo yra tik pėdsakai). Aukščiau minėtų organizacijų iniciatyva 1999 m. lapkričio mėnesį Kijeve buvo surengta tarptautinė konferencija, skirta Rytų, Vidurio Europos, Baltijos bei kitų buvusios Tarybų Sąjungos šalių jodo trūkumo sukeltų ligų problemai spręsti. Joje priimta rezoliucija, numatanti konkrečius šios problemos sprendimo per trumpiausią laiką būdus. Išsivysčiusiose pasaulio valstybėse ši problema jau išspręsta. Pvz., Vokietijoje 90 proc. visos rinkoje esančios valgomosios druskos yra su jodu.

Druska ir sveikata

Nuo seno vyko specialistų ir šiaip suinteresuotųjų ginčai dėl druskos: vis dėlto kenkia druska žmogui ar ne, kokią įtaką ji daro organizmui? Tokie klausimai ypač dažnai buvo keliami išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, kai imta visuotinai rūpintis žmonių sveikata ir įvairių ligų profilaktika. Buvo teigiama, kad druskos vartojimas gali būti susijęs su padidėjusiu kraujospūdžiu, osteoporoze (kaulų išretėjimu), širdies ligomis. Druska buvo kaltinama net vėžio sukėlimu bei gyvenimo sutrumpinimu. Druskos vartojimas buvo siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu jau prieš kelis tūkstančius metų - užuominų apie tai išlikę senuosiuose kinų, egiptiečių šaltiniuose. Jau 1940 m. medikai kaip svarbiausią priemonę žmonėms su padidėjusiu kraujospūdžiu ėmė rekomenduoti sumažinti druskos vartojimą. JAV buvo iškeltas šūkis: "Sveika liaudis be hipertenzijos". Šioje šalyje per keliasdešimt metų vykdant tyrimus dėl druskos įtakos sveikatai buvo išleisti milijonai dolerių. Druskos puolimas įgavo isterišką pobūdį 1970-1980 metais. "Druska žudikė", "baltoji mirtis" - tokie šūkiai dažnai skambėjo visuomenės informavimo priemonėse. 1980 m. "antidruskinė" akcija pasiekė kulminaciją, tapdama valstybinės politikos klausimu. JAV Valstybinės sveikatos apsaugos institucijos išleido oficialius dokumentus ir rekomendacijas dėl vartojamo druskos kiekio sumažinimo (20-40 proc.). Mokslininkai ir gydytojai vis masiškiau ėmė priešintis šiai kampanijai, sakydami, kad jos keliami teiginiai yra tik spekuliatyvaus pobūdžio, be rimto mokslinio pagrindo. Priešingai, buvo pateikiama faktų, jog didelis druskos vartojimo sumažinimas sveikiems žmonėms gali sukelti tam tikrų sveikatos komplikacijų. Jie teigė, kad atsakymas į šūkį "Sveika liaudis be hipertenzijos" turėtų skambėti taip: "Antsvorio mažinimas, fizinis aktyvumas, rūkymo ir alkoholio vartojimo ribojimai". 1986 m. buvo patvirtinta ir pradėta vykdyti labai plati pasaulinė tiriamųjų darbų programa "Interdruska", kuri galutinai turėjo atsakyti į iškeltus klausimus. Joje dalyvavo 52 mokslinio tyrimo centrai 32 šalyse. Remiantis tyrimų duomenimis, buvo padaryta išvada, kad nėra jokio rimtesnio pagrindo rekomendacijoms mažinti druskos vartojimą sveikiems žmonėms. Gerokai sumažinus druskos vartojimą (nuo 12 iki 3 g per dieną), kraujospūdis sumažėja tik nedidelei daliai žmonių. Nėra jokių įrodymų, kad druskos vartojimas yra hipertenzijos priežastis, taip pat nėra pagrindo teigti, jog mažiau vartojant druskos galima išvengti šios ligos. Mažesnis druskos vartojimas nėra panacėja nuo hipertenzijos. Tai tiesiog vienas nefarmakologinių veiksnių (kartu su svorio reguliavimu, alkoholio vartojimo, rūkymo ribojimu bei fiziniu aktyvumu) hipertenzijos problemai spręsti. Japonijoje atliktų tyrimų duomenimis, didesnis druskos vartojimas (20 g per dieną) skatina kalcio išsiskyrimą iš organizmo, o tai gali būti vienas iš osteoporozės vystymosi rizikos veiksnių. Sveikiems žmonėms per dieną mūsų klimato zonoje rekomenduojama vidutiniškai suvartoti apie 6-8 g druskos.