MG 2000/7
Atminties paslaptys
RAIMUNDAS KAIRAITIS
Skiriamos trys atminties posistemės: sensorinė,
trumpalaikė ir ilgalaikė. Sensorinėje atminties posistemėje labai trumpai (paprastai
trumpiau nei sekundę) laikoma jutimo organais gauta ir jutimiškai apdorota, t.y.
suvokta, informacija. Ji gali būti išskirstoma pagal jaudinimo pobūdį, pvz., regimoji,
girdimoji ir t.t. Manoma, jog sensorinėje atmintyje vyrauja fiziniai informacijos
požymiai. Trumpalaikė atmintis, kitaip dar operatyvinė atmintis, yra tokia atminties
posistemė, kurioje jutimo organų ir ilgalaikės atminties duomenys trumpam fiksuojami ir
operatyviai pertvarkomi. Kad įsimenamoji informacija iš sensorinės atminties patektų
į trumpalaikę, būtina atkreipti į ją dėmesį. Duomenų trumpam įsiminimui
svarbiausia yra vidinis jų įvardijimas ir aktyvus kartojimas (paprastai vidine kalba).
Skiriamos dvi kartojimo rūšys. Vienas kartojimas yra iš dalies mechaninis
(akustinis-artikuliacinis) ir kartojant duomenys beveik nepertvarkomi. Toks kartojimas
padeda išlaikyti informaciją trumpalaikėje atmintyje, bet jo nepakanka, kad informacija
patektų į ilgalaikę atmintį. Ilgam laikui įsiminti galima tik kartojant kitu būdu,
kuris pagrįstas laikomosios informacijos įtraukimu į asociacinių ryšių sistemą
(pvz., didinami informacijos vienetai - nuo pavienių raidžių pereinama prie žodžių,
nuo žodžių - prie sakinių ir pan.). Įvyksta tartum informacijos diskretinimas, t.y.
didinama informacinio (įsimenamo) elemento apimtis. Trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės
skiriasi tuo, kad joje gali būti laikomas tik nedidelis informacijos kiekis - ne daugiau
kaip 7 2 elementai. Ši apimtis tolygi dėmesio apimčiai. Pastarojo meto tyrimai rodo,
kad trumpalaikės atminties ribos netrukdo įsiminti gausybės prasminių vaizdų (gamtos
vaizdų, veidų, meno kūrinių ir kt.). Ilgalaikės atminties posistemė ilgai (valandas,
metus, net dešimtmečius) išlaiko informaciją - žinias, mokėjimus, įgūdžius.
Duomenys į ilgalaikę atmintį dažniausiai perkeliami ir fiksuojami kartojimu, kuris
vyksta trumpalaikėje atmintyje. Vien mechaninio kartojimo ilgalaikiam įsiminimui
nepakanka. Be to, mechaniniu kartojimu ilgalaikėje atmintyje galima užfiksuoti tik
žodinę arba lengvai paverčiamą žodine informaciją. Lemiamą reikšmę turi prasminis
naujos informacijos aiškinimas, ryšių tarp jos ir to, kas žmogui jau žinoma,
nustatymas. Todėl, užmiršus išorinę įsimenamo dalyko formą, pvz., tikslią
žodžių tvarką sakinyje, jo prasmė išlieka ilgai. Manoma, kad ilgalaikėje atmintyje
informacija tvarkoma dviem būdais. Vienas jų - semantinė informacija sugrupuojama į
hierarchines struktūras (sąvokos skirstomos į abstraktesnes, giminines ir rūšines).
Kitu būdu dažniau tvarkomos buitinės kategorijos - sąvokos grupuojamos apie vieną ar
keletą kategorijų, vadinamųjų prototipų. Kartu ilgalaikėje atmintyje laikomoje
semantinėje informacijoje atsispindi tos informacijos vertinimas. Be to, ilgalaikėje
atmintyje saugomi tiesioginiai potyriai - fiziniai informacijos požymiai ir įspūdžiai.
Ilgalaikė atmintis yra mūsų patirties saugykla. Žinoma, jog atminties informacinė
apimtis didžiulė. Skirtingi tyrinėtojai pateikia įvairius, neabejotinai didžiulius
skaičiavimus nuo maksimalaus - 10 23 informacijos bitų, tačiau net vidutinės
reikšmės žymi 10 15 bitų. Nesileisime į sąvokos informacijos bitas prasmę,
nes tai nedaug padės suvokti mūsų atminties apimtį. Pastebėsime, jog daugybos
lentelė apima tik 1500 informacijos bitų, o žmogaus atminties apimtis keletu laipsnių
didesnė už šiuolaikinių kompiuterių atminties apimtį ir, matyt, didesnė už
Valstybinės Lenino bibliotekos Maskvoje informacinę apimtį (Korsakov I.A., Korsakova
N.K. O pamiati i duše. 1992). Akivaizdu, jog tinkamai organizuojant informaciją mūsų
atmintis beribė. Informacijos organizavimas - svarbiausias įsiminimo proceso elementas.
Įsiminimas - procesų, įgalinančių išlaikyti informaciją atmintyje, visuma, -
svarbiausia vėlesnio žinių atsiminimo sąlyga. Įsiminimo sėkmė priklauso pirmiausia
nuo to, kaip pasiseka įjungti naujas žinias į prasminių ryšių sistemą. Pagal
įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje skiriami valingasis ir nevalingasis
įsiminimas. Nevalingai įsimenama tada, kai žmogus neturi tikslo įsiminti kokį nors
dalyką ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas. Todėl įsimenama tarsi
tiesiogiai, be specialių valios pastangų, iš anksto nepasirenkant įsimenamo dalyko ir
kokių nors sąmoningų mnemoninių veiksmų (mnemonika, mnemotechnika - tai įvairūs
būdai, palengvinantys įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečiantys atmintį).
Pvz., įsimenamam objektui mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą
principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje. Tai vadinamasis lokuso, arba kitaip
vietos, metodas. Arba kitas būdas - spalvų eilė spektre įsimenama naudojantis sakiniu,
kurio žodžių pirmosios raidės atitinka spalvų pavadinimų pirmąsias raides (Rado
Onutė gražiai žydintį želmenį, mėta vadinamą) ir t.t. Remdamiesi mnemonika, jau
senovės Graikijoje kai kurie žmonės sugebėdabvvo įsiminti daugelį dalykų (dažnai
beprasmiškų pašaliniam stebėtojui) ir savo gebėjimą demonstruodavo publikai. Kai kas
mano, jog atminties lavinimas mnemonikos būdais turi tik pagalbinę reikšmę, nes
įsimenant svarbiausia yra ne dirbtiniai, o loginiai prasminiai įsimenamos medžiagos
ryšiai. Bet ši kritika neturi pagrindo, nes pagalbiniai ryšiai tik sustiprina reikiamos
informacijos įsiminimą. Kartu tam tikru aspektu duomenų prasmingumas priklauso kaip tik
nuo asociacijų skaičiaus, t.y. kuo daugiau bendrai asociacijų sukurta ar sukuriama, tuo
dalykas prasmingesnis. Tačiau ir nevalingasis įsiminimas priklauso nuo veiklos tikslo ir
motyvų. Nevalingasis įsiminimas yra daug sėkmingesnis, kai įsimenamas dalykas yra
susijęs su veiksmo tikslu. Svarbi yra ir sprendžiamo uždavinio specifika.
Orientuojantis į prasminius, semantinius ryšius, įsimenamas dalykas geriau suvokiamas
ir nevalingai įsimenama ilgesnį laiką. Valingasis įsiminimas - tai specialus veiksmas,
turintis konkretų tikslą: įsiminti tiksliai, kuo ilgesniam laikui ir vėliau atsiminti
ar tiesiog atpažinti. Nuo šio tikslo priklauso įsiminimo būdai ir priemonės, kartu ir
įsiminimo rezultatas. Tiek valingajam, tiek nevalingajam įsiminimui būdinga sudėtinga
tarpinė struktūra. Paprastai vartojami šie valingojo įsiminimo būdai: planavimas,
prasminių elementų išskyrimas, įsimenamų dalykų semantinis ir erdvinis grupavimas,
regimo jų vaizdo susidarymas, jų gretinimas su turimomis žiniomis. Kai kitos sąlygos
vienodos, valingasis įsiminimas produktyvesnis už nevalingąjį, pats procesas
sistemingesnis, sąmoningesnis ir labiau valdomas. Svarbus įsiminimo mechanizmas yra
kartojimas - įgytų žinių atsiminimas tam, kad jos būtų geriau įsimintos, ir
veiksmų dažnas atlikimas tam, kad jie būtų geriau išmokti. Kartojant išmoktą
medžiagą, atrandami prasminiai ryšiai, atskleidžiami nauji santykiai toje pačioje
informacijoje, aktualizuojami vieni ar kiti veiklos būdai. Kartojimu išmokstama geriau
atlikti veiksmus, pritaikyti juos įvairioms aplinkybėms. O daug kartų stereotipinėmis
sąlygomis kartojamas veiksmas automatizuojamas. Jis pailgina informacijos poveikio
trukmę ir padeda plėtoti valingąjį įsiminimą. Tyrimai įrodo, kad žmogus labai
svarbią informaciją ilgesnį laiką įsimena ir be kartojimo. Nagrinėjant atmintį,
parankus modelis, skirstantis ilgalaikę atmintį į tris sluoksnius: aktyvųjį,
pasyvųjį ir latentinį. Aktyviajame sluoksnyje visa informacija, žinios, kuriomis
naudojamės kasdien - su profesine veikla susijusi informacija, kolegos, buitinė
informacija. Skiriamasis bruožas - šiai informacijai prisiminti nereikia jokių
pastangų, prisimename automatiškai. Pasyviajame sluoksnyje informacijai, kuria
naudojamės daug rečiau, prisiminti būtinos pastangos. Pasyvusis sluoksnis didėja
mažėjant aktyviajam, t.y. mažiau aktuali informacija, jei ja rečiau naudojamės,
pereina į pasyvųjį sluoksnį. Latentinis sluoksnis pats didžiausias. Jis didėja
mažėjant pasyviajam sluoksniui. Jame esančią informaciją sunku prisiminti, reikia
ypatingų priemonių. Taip pat jame nemaloni informacija, kuri tarytum išstumta iš
sąmonės pasitelkus aktyviojo išstūmimo procesą. Ten užmiršti traumuojantys
išgyvenimai, nemalonūs atsitikimai. Remiantis šiuo modeliu galima teigti, jog dažnai
problemos iškyla stengiantis išgauti informaciją iš pasyviojo sluoksnio.
Sukaupta daug liudijimų, jog ypatingomis sąlygomis, pvz., dirginant elektrodais tam
tikras smegenų žievės sritis ar hipnozės seanso metu, žmonės gali pakankamai ir net
labai ryškiai prisiminti, regis, seniai užmirštus dalykus su tokiomis smulkmenomis,
kurių nesuvokė net būdami toje situacijoje. Vadinasi, pati informacija niekur
nedingsta, mes užmirštame galbūt ne ją, bet būdą jai prisiminti.
Kaunas
Tęsinys Nr. 10