MG 2000/11 - Jonas Jablonskis

MG 2000/11

140-osioms gimimo metinėms

Jonas Jablonskis - mokslininkas

Prof. ARNOLDAS PIROČKINAS

Kas skaitys Bostone (JAV) išleistos Lietuvių enciklopedijos 9-ojo tomo 232-ąjį puslapį, ras tokią Jono Jablonskio charakteristiką: “dabartinės mūsų bendrinės kalbos kūrėjas ir vienas iš žymiausių kalbininkų praktikų”. Junginys kalbininkų praktikų kelia mintį, kad straipsnio autorius Pranas Skardžius (1899-1975) duoda skaitytojui suprasti, jog esama dar kalbininkų teoretikų, kalbininkų mokslininkų, kuriems Jablonskis jau nepriklausąs. Tokio kalbininko pavyzdys - Kazimieras Būga (1879-1924), kurį Skardžius toje pačioje enciklopedijoje apibūdino taip: “vienas didžiausių lietuvių kalbininkų, savo darbais didžiai nusipelnęs ne tik lietuvių kalbos mokslui, bet ir bendrajai kalbotyrai”.

Netrukus po Jablonskio mirties žurnale “Švietimo darbas” (1930, Nr.4) panašiai apie Jablonskį buvo pasakęs kalbininkas Mykolas Durys (1887-1933): “Rygiškių Jonas-Jablonskis nebuvo atsidavęs moksliniam kalbos tyrimui. Mokslininku-tyrinėtoju šioje srityje buvo prof. Būga”.

Pagaliau tokios nuomonės apie Jablonskį yra buvęs ir didysis latvių kalbotyros korifėjus Janis Endzelynas (1873-1961). Antai Jonas Kabelka (1914-1986), Rygos universitete klausęs jo paskaitų, savo atsiminimuose pasakoja: Endzelynas plačiai ir šiltai (plačiau negu apie Būgą) kalbėjęs apie Jablonskį, bet pabrėžęs, kad Jablonskis “grynai moksliškai dirbti intereso neturėjęs” (Žodžiai ir žmonės, p. 172).

Kam ne kam gali kilti klausimas, ar įmanoma suderinti teiginį, kad Jablonskis ne mokslininkas tyrėjas, tik kalbininkas praktikas, su labai pakiliu jo nuopelnų lietuvių bendrinei kalbai įvertinimu? Iš tikrųjų tokio prieštaravimo nėra: bendrinės kalbos kūrėjas nebūtinai turi būti mokslininkas. Antai poetas Aleksandras Puškinas laikomas rusų bendrinės kalbos (rusai ją vadina nacionaline literatūrine kalba) kūrėju (osnovopoložnik), bet niekas nepavadins jo mokslininku. Ne kalbininkas mokslininkas buvo ir Martynas Liuteris, savo raštais padėjęs vokiečių bendrinei kalbai pamatus. Tad Jablonskis, pavadintas kalbininku praktiku, sukūrusiu bendrinę kalbą, nėra sumenkinamas, tik ar toks visos jo veiklos apibūdinimas yra tikslus, ar jis kartais ne vienpusiškas?

Juk yra balsų, kurie tvirtina esant Jablonskį ir žymų mokslininką. Štai ką sakė Juozas Balčikonis (1885-1969) žurnale “Švietimo keliai” (1931 m.): “Bet Jablonskis pasiliks amžinai brangiu mūsų tautai daugiausia už savo mokslo nuopelnus. Jis giliai ir plačiai ištyrė lietuvių kalbą, davė jos mokslo metodus, lietuvių kalbos mokslo dalykuose yra didžiausias autoritetas, paskutinė sprendimo instancija. Trumpai sakant, jis buvo tikras mokslo žmogus” (Balčikonis J. Rinktiniai raštai, t. 2, p. 171).

Tad kas teisus - ar tie, kurie sako Jablonskį esant kalbos praktiką, ar tie, kurie teigia jį esant kalbos mokslininką? Tačiau, prieš spręsdami šią dilemą, pasižiūrėkime, kaip save vertino pats Jablonskis. Visų pirma reikėtų ryžtingai paneigti Endzelyno teiginį, jog “grynai moksliškai dirbti intereso neturėjęs”. Jis atsirado tik todėl, kad latvis per menkai buvo susipažinęs su Jablonskio gyvenimu. Jei Endzelynas būtų žinojęs, jog Jablonskis 1896 m., gyvendamas Mintaujoje (Jelgavoje), rimtai svarstė planą persikelti į Peterburgą, kad čia atsidėtų Antano Juškos žodyno redagavimui, kartu gautų paskaitų universitete ir galėtų ruoštis magistro egzaminams, tai šitaip nebūtų sakęs. 1897 m. balandžio 25 d. laiške profesoriui Vladimirui Lamanskiui (1833-1914), kuris pirmasis ėmė žadinti tokius troškimus, Jablonskis rašė: “Beje, jei lietuvių kalbos paskaitų skaitymas iš pradžių nereikalautų didelio teoriško pasirengimo, tai nuo 1897 m. sausio mėn., bet jokiu būdu ne anksčiau, aš galėčiau, ko gera, pradėti dėstyti. Magistro egzamino tikriausiai tektų laukti metus arba dvejus” (Jono Jablonskio laiškai, p. 217).

Tačiau šioms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Juškos žodyną jam iš tiesų pavedė redaguoti, bet persikelti į Peterburgą ar Maskvą nepavyko. Po kelių mėnesių, prasidėjus lietuvių veikėjų byloms, Jablonskis, jo paties žodžiais tariant, buvęs “valdžios kiek įžiūrėtas” ir iškeltas į Taliną. Juškos žodyno redagavimas, pasirodė, reikalavo kur kas daugiau jėgų. Grynajam mokslui jų neliko. O 1900 m. rudenį, kai žandarai padarė Jablonskio bute kratą ir sukurpė jam politinę bylą, kai teko palikti mokyklą, žlugo visos viltys pasidaryti laipsniuotu mokslininku.

Užtat, neturėdamas oficialaus mokslininko vardo, Jablonskis, šaipydamasis iš Adomo Jakšto ir savęs, 1902 m. straipsnyje “Dar apie mūsų rašybą” sakė: “... esu tiktai feldšeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru kartais pavadina” (rašyba netaisyta).

Kad savęs nelaikė tikru mokslininku, rodo ir Jablonskio straipsnis “A.A. Kazimieras Būga” (1924 m.), kuriame, nuoširdžiai apgailestaudamas šio talentingo kalbininko ankstyvą mirtį ir pabrėždamas didžius jo nuopelnus, pareiškė: “K.Būga buvo vienintelis mūsų kalbotyros specialistas”. Vadinasi, jeigu vienintelis, tai visi kiti lietuvių kalbininkai tuo metu, įskaitant ir patį Jablonskį, nėra specialistai, nėra mokslininkai.

Dar griežčiau save yra apibūdinęs 1925 m. gegužės 21 d. rašte Humanitarų fakulteto dekanui prof. Mykolui Biržiškai (1882-1962), skatindamas jį rūpintis gabių studentų mokslinimu užsienyje. Kauno universitete po Būgos mirties nesą kas ugdo jaunuosius specialistus: “pats aš esu tik šioks toks kalbos mokslo populiarizatorius lietuvių gyvenime” (Jablonskis J. Straipsniai ir laiškai, p. 225).

Tačiau neskubėkime patikėti nei Skardžiumi, nei Jablonskiu. Šio pasakymas kelia klausimą: o kurio kalbos mokslo populiarizatorius jis yra? Nesunku įrodyti, kad to mokslo, kurio atstovas buvo Būga, jis tikrai nepopuliarino. Iš tikrųjų Jablonskis populiariai aiškino tik vieną mokslą - lietuvių bendrinės kalbos mokslą, kurio buvo vienintelis tikras kūrėjas ir specialistas. Kadangi tas mokslas to meto kalbotyroje buvo laikomas tik praktikos dalyku, tai jis, pasidavęs šiai nuomonei, savęs nė nelaikė mokslininku, teoretiku.

Mokslininko teoretiko supriešinimas mokslininkui praktikui turi šaknis senovėje. Pažvelgus į mokslo raidą, nesunku įsitikinti, kad amžių būvyje vieni mokslai ir jų metodai buvo laikomi moksliškesniais už kitus mokslus ir jų metodus. “Moksliškiausiu” mokslu laikyta matematika. Kadaise Leonardas da Vinčis (1452-1519) yra pasakęs: “Nė vienas žmogaus tyrinėjimas negali vadintis tikras mokslas, jei jis nėra paremtas matematikos įrodymais”. Užtat XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto rektorius Janas Sniadeckis (1756-1830), vadovaudamasis tokia nuostata, nelaikė mokslu istorijos, todėl neleido veikti istorijos katedrai.

Ilgainiui vienašališkos pažiūros į mokslą išnyko, nors tokių atvejų neišvengta nė XX amžiuje. Bene fizikai pirmieji suvokė, koks sąlygiškas yra skirstymas teorinių ir eksperimentinių mokslų. Todėl jiems mokslininkai yra ir fizikai teoretikai, kaip Albertas Einšteinas (1879-1955), Volfgangas Paulis (1900-1958) ar Levas Landau (1908-1968), ir fizikai eksperimentatoriai, kaip Maiklas Faradėjus (1791-1867) ar Konradas Rentgenas (Röntgen, 1845-1923). Antai lietuvių fizikas Adolfas Jucys (1904-1974), vadovavęs Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedrai, ir jo kolega Povilas Brazdžiūnas (1897-1986), kurį laiką buvęs Eksperimentinės fizikos katedros vedėju, Lietuvos mokslų akademijos tikrieji nariai, taigi pripažinti žymiais mokslininkais. Pagaliau fizikai kalba net apie mokslininkus organizatorius, arba vadybininkus, kurie nėra nei teoretikai, nei eksperimentatoriai, bet vis dėlto laikomi mokslininkais.

XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje kalbotyroje dominavo vadinamoji jaunagramatikių mokykla, kuri, ištobulinusi lyginamąjį istorinį metodą, pretendavo į griežto mokslo vardą. Jos atstovams rodėsi, kad kalbotyros objektas esąs tik kalbos raidos tyrinėjimas. Kuo toliau tas tyrinėjimas nueina į praeitį, tuo jis moksliškesnis. Šios mokyklos šalininkai vertino senųjų raštų ir tarmių studijas, nes jos teikia medžiagos pagrindiniam kalbotyros tikslui. Taigi tuo metu kalbotyra iškėlė į dideles aukštumas kalbos istorijos studijas, vadinamąją diachroniją.

XX a. antrame dešimtmetyje įvyko kalbotyroje tam tikras lūžis: šveicarų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (de Saussure, 1857-1913) veikalas “Bendrosios kalbotyros kursas”, išleistas jo mokinių 1916 m., sudarė prielaidas pripažinti mokslu ir dabartinės, ypač bendrinės kalbos, tyrinėjimus. Tačiau de Sosiūro mokinys prancūzas Antuanas Mejė (Meillet, 1866-1936) laikėsi pažiūros, kad kalbotyrai labiausiai dera kreipti dėmesį į tarmes, nes jos esančios natūralios kalbos istorijos liudytojos ir tik jos duodančios kalbininkui duomenų apie kalbos raidą. Bendrinės kalbos, Mejė nuomone, esančios dirbtinai sunormintos, nenatūralios, tad kalbos mokslui nevertingos.

Būga ir Endzelynas buvo jaunagramatikių mokyklos atstovai, Skardžiaus pažiūras formavo jau Mejė idėjos, todėl jie ypač vertino senųjų raštų ir tarmių tyrinėjimą. Savo darbus jie mėgo grįsti šių sričių duomenimis. Užtat Skardžius 1955 m. išspausdintame straipsnyje, pakiliai įvertinęs Jablonskio nuopelnus bendrinei kalbai, kartu lyg ir nusistebėjo, jog šis “beveik nei vieno lietuvių kalbos dalyko netyręs lyginamuoju istoriniu būdu”, vis dėlto galėjęs “anksčiau už kitus įžvelgti daugybę mūsų kalbos dėsnių ir juos pritaikyti bendrinei kalbai” (Rinktiniai raštai, t. 4, p. 662). Visi trys minėti kalbininkai taip pat daug dirbo bendrinės kalbos ugdymo darbą, bet veikiausiai jiems tai rodėsi atsitraukimas nuo tikrojo mokslo - duoklė visuomenės poreikiams, kuriems jie nebuvo abejingi.

Jablonskis išaugo jaunagramatikių mokyklos šešėlyje, bet už visa labiau brangindamas lietuvių tautos poreikį išsiugdyti deramą bendrinę kalbą, neturėdamas palankių sąlygų atsidėti aukščiausiajam mokslui - istorinei kalbotyrai, sprendė tos kalbos problemas. Ir susitaikė su mintimi, kad jis... kalbotyros felčeris. Tačiau jei Jablonskis sprendė kalbos praktikos problemas, tai anaiptol nereiškia, kad jis nesivadovavo jokia teorija, jokiu kalbos mokslu. Žinoma, jam neteko sulaukti XX a. ketvirtame dešimtmetyje pradėjusių plisti bendrinės kalbos idėjų ir teorijų, kurias kūrė vadinamosios Prahos lingvistinės mokyklos nariai, visų pirma čekai Vilemas Matezijus (Mathesius, 1882-1945) ir Bohuslavas Havranekas (Havranek, 1893-1978). Jeigu Jablonskio pažiūros į bendrinę kalbą būtų patyrusios tokios lingvistinės mokyklos idėjų įtaką, tikriausiai kai kurios jo nuostatos būtų buvusios kiek kitokios. Jablonskis yra turėjęs prieš akis kitų kalbų norminimo patirtį - latvių, serbų ir kroatų, iš dalies rusų. Be pažinties su ja nebūtų buvę įmanoma įžvelgti ne tik Skardžiaus nurodytą daugybę mūsų kalbos dėsnių, bet ir bendrąsias lietuvių bendrinės kalbos norminimo tendencijas. Skardžius, pripažindamas, jog Jablonskis įžvelgęs daugiau kalbos dėsnių už kitus kalbininkus (taigi ir už Būgą), pats sugriauna savo teiginį, kad jo būta tik praktiko. Juk mokslas yra dėsnių atskleidimas, artėjimas prie jų suvokimo ir jų pritaikymas praktikoje. Ko vertas mokslas, kuris neatskleidžia reiškinio dėsnių! Jablonskis kaip tik yra didis mokslininkas tuo, kad jis sugebėjo nustatyti daugybę lietuvių kalbos dėsnių ir juos pritaikyti praktikai. Tas jo sugebėjimas ypač krinta į akis, palyginus Jablonskį su Jauniumi, kai kieno vadinamu genialiu kalbininku. Jis iš tikrųjų savo darbuose yra apibūdinęs nemaža kalbos dėsnių, bet buvo bejėgis, kai juos reikėdavo pritaikyti praktikai.

Tačiau Jablonskio kaip mokslininko įvaizdžio nėra, ir tai, matyt, apgavo net Skardžių. To įvaizdžio nėra todėl, kad Jablonskiui trūksta mokslininko kvalifikaciją patvirtinančių darbų: disertacijų, studijų su citatomis ir išnašomis, su problemų formulavimais ir jų žodiniais sprendimais. Jau esame užsiminę apie priežastis, kodėl Jablonskis tokių darbų neparašė. Prie jų pridėkime dar vieną - ar apskritai tada lietuvių visuomenė jautė tokių teorinių mokslo studijų poreikį? Jeigu Jablonskis būtų rašęs kokią disertaciją, tai jis ją būtų skyręs ne lietuvių visuomenei.

Atkreipkime dėmesį, kad teorinių darbų XIX a. pabaigoje neparašė ne tik Jablonskis ir kiti keli kalbininkai, bet ir lietuvių literatai bei istorikai. Kaip alkanas ieško tik duonos ir nesidairo į delikatesus, taip mūsų visuomenė ir jos interesus tenkinantys inteligentai - mokslų pradininkai pirmiausia rūpinosi pačiais elementariausiais dalykais. Tik nuo 1907 m., kai susikūrė Jono Basanavičiaus (1851-1927) iniciatyva Lietuvių mokslo draugija, atsivėrė mūsų visuomenei “grynojo” mokslo perspektyvos, nors ir toliau tebebuvo aktualūs taikomieji aspektai. Jablonskis šiomis perspektyvomis jau neįstengė pasinaudoti. Pajutęs draugijos tendenciją puoselėti atsijusį nuo praktikos mokslą, netgi buvo tuo nepatenkintas. Užtat 19 metų už jį jaunesnis Būga kaip tik gavo daug paskatų sukti “didžiojo” mokslo linkme.

Kaip skyrėsi skatinamasis visuomenės poveikis nagrinėti kasdienius kalbos poreikius moksliškai, kada ji yra tam pajėgi ir kada tokių uždavinių nekelia, rodo toks pavyzdys. Rusų kalbininkas Jakovas Grotas (1812-1893) iš pradžių paskelbė studiją “Ginčijami rusų rašybos klausimai nuo Petro Didžiojo iki dabar” (1873 m.,), o paskui, 1885 m., išsamų mokslinį nagrinėjimą “Rusų rašyba” (1922 m. išėjo net 22-as leidimas). Rusų mokslininko veikalas laikomas moksliniu darbu. Su juo, be jokios abejonės, buvo gerai susipažinęs ir Jablonskis, gal net jo idėjomis vadovavosi. Tačiau šiuo pavyzdžiu nepasekė: tenkinosi palyginti elementariu lietuvių rašybos problemų išdėstymu “Varpo” laikraštyje ir 1901 m. “Lietuviškos kalbos gramatikoje”.

Nepaisant elementaraus dėstymo, įžvalgus tyrinėtojas nesunkiai užčiuopia mokslinį Jablonskio sukurtos rašybos sistemos pamatą. Apie XIX a. pabaigoje jo rašybą štai ką yra pasakęs žymus lenkų baltistas Janas Otrembskis (Otrębski, 1889-1971) 1958 m. išėjusioje “Lietuvių kalbos gramatikoje” (I tomas, p. 61-62): “Turint galvoje balsių žymėjimą raidėmis, didžiausia inovacija buvo ilgojo u skyrimas ilgumo ženklu, iš čia ū; ši inovacija davė pagrindą i: u atitikimui. Taip reformuota abėcėlė pasidarė ne tik daug skirtingesnė nuo lenkų abėcėlės, bet ir daug moksliškesnė, kai vietoj dvigubų raidžių dviem atvejais buvo įvesta po vieną: sz, cz > š, č”. Mes galėtume sakyti, kad ryškiausias Jablonskio rašybos mokslinis bruožas buvo nuosekliai realizuotas fonemiškumas: skirtingos fonemos (mažiausi kalbos sistemos vienetai, skiriantys žodžius) imtos žymėti skirtingais rašmenimis. Jablonskis termino fonema nevartojo, bet jos esmę suvokė ir savo rašybos principais ją realizavo.

Apibūdinant mokslininką, nederėtų išleisti iš akių to fakto, kad moksliškumo (ar mokslingumo) požymiai įvairiais laikotarpiais skiriasi. Vienaip jie iškyla pradiniame mokslo periode, kitaip - tada, kai mokslas yra subrendęs, išsiplėtojęs ir išugdęs savo teorinių teiginių sistemą. Mokslo raidos pradžioje mokslininku pripažintinas ir tas, kuris be tų terminų, kurių atsiranda vėliau, sugeba atskleisti reiškinį.

Jablonskis nebuvo abejingas kalbotyros naujovėms. Antai 1919 ir 1922 m. jo “Lietuvių kalbos gramatika”, taip pat brošiūra “Gramatika ir mokykla” rodo, kad jo netenkino loginės gramatikos formulavimai ir jo pasukta naujesnių gramatinių teorijų kryptimi. Šiuose darbuose jis pritarė formalinės gramatikos idėjoms: apibūdindamas morfologinius dalykus, atsisakė jų apibrėžimus grįsti turiniu ir pirmenybę teikė formai. Deja, formalinės gramatikos šalininkų Lietuvoje neatsirado, ir Jablonskiui, likusiam vienam su jos idėjomis, toks bandymas mokslinio svorio nepridėjo.

Taigi, kad Jablonskis, kaip ir kiekvienas tam tikros srities specialistas, būtų pripažintas mokslininku, jis turėjo turėti mokslinių darbų. Filologui būdingiausia mokslinių darbų forma yra mokslinės knygos ir moksliniai straipsniai. Čia kyla klausimas, kiek tų mokslinių darbų reikia, kad žmogus būtų tituluojamas mokslininku? Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau esama atvejų, kai mokslininko rangas suteikiamas ir už vieną straipsnį. Antai lietuvio Vytauto Andriaus Graičiūno (1898-1952) kūrybiniame palikime tėra vos vienas mokslinis straipsnis, kurio lietuviškas vertimas apima tik devynis puslapius (žr. kn. “Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire”, p. 17-26), tačiau to užteko, kad jo autorius įeitų į mokslo istoriją kaip pasaulinio garso mokslininkas - vadybos teorijos ir praktikos pradininkas.

Per savo gyvenimą Jablonskis paskelbė per 450 straipsnių straipsnelių, išleido penkias lietuvių bendrinei kalbai reikšmingas gramatikas (1901, 1911, 1919, 1922, 1928 m.). Nejaugi tarp šios gausybės rašinių nėra nė vieno, kurį galėtume pavadinti moksliniu darbu, nors ir nepasižyminčiu šiam žanrui būdinga atributika, ir visą kalbininko kūrybinį palikimą skirtume tik praktikai ar publicistikai, tik kalbos mokslo populiarinimui lietuvių gyvenime?

Ką čia pasakysi, kai žinomas daiktas, kad žmonės pirmiausia pamato išorę, o ji būna apgaulinga ir klastingai pridengia reiškinio esmę. Antai Jablonskis “Lietuvių kalbos gramatikos” (1922 m.) “Prakalboje” parašė leidžiąs “lietuvių kalbos gramatiką, skiriamą Lietuvos mokyklai”, ir lengvatikiui žmogui iš karto ji atsistoja šalia Juozo Damijonaičio (1871-1926), Jurgio Ambraškos (1906-1945), Juozo Žiugždos (1893-1979) ir kitų pedagogų mokyklinių gramatikų. Nemokslinės šios gramatikos, - vadinasi, nemokslinė ir Jablonskio gramatika. Būtų užtekę atidžiau paskaityti tolesnį prakalbos tekstą ir būtų aišku, kad ši gramatika skiriama mokyklai, bet ne mokiniams: “Šią gramatiką skaitys, tikiuos, pirmiausia patys kalbos mokytojai ir žmonės, kurie yra jau kiek ėję kalbos mokslą arba jį su tam tikru mokytoju tebeeina mokykloje”, - rašė kalbininkas. Kai suvokiame tikrąją šio veikalo paskirtį, pasikeičia ir jo mokslinis rangas.

Antai ne mokyklinio vadovėlio lygį rodo toks Jablonskio svarstymas aptariamoje gramatikoje: “Atskirųjų priesagų reikšmė, kad būtų visai aiški, reikėtų išdėstyti pavyzdžiais drauge su linksnių mokslu (plg. “senovės daina, senovinė daina, senoviška daina; miesto gyvenimas dabar labai brangus; Jėzaus Kristaus žemės gyvenimas daug ko mus pamoko; gyvenimas mieste, miesto gyvenimas; šiaurės pašvaistės nežemiška didybė vis augo ir augo”...). To šitame vadovėlyje, žinoma, nepadarysi” (išskirta Jablonskio). Tai didelio kalbininko mokslininko idėja, kuri ligi šiol tebėra visu mastu nerealizuota, nors iš tikrųjų ji visai reali. Tai paliudijimas, kad Jablonskis turėjo svarbią ir gilią mokslinio tyrinėjimo perspektyvą, kuria pasidalijo su savo skaitytojais.

Jau kuris laikas, kai modernioji mokslotyra naudojasi vadinamuoju citavimo indeksu, kuriuo nustatomas mokslininko prestižas. Nei Jablonskiui, nei Būgai, nei kitiems mūsų kalbininkams jų citavimo indeksų neturime. Tačiau ką ne ką apie jų aktualumą mūsų visuomenei galėtume spręsti iš Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos išleistų rodyklių “Lietuvių kalbotyra”. 1987 ir 1990 m. išleistos dvi knygos yra suregistravusios 1917-1943 m. išspausdintus straipsnius ir atskirus leidinius, kurie šiaip ar taip skirti Jablonskiui ir Būgai. Pasirodo, per tuos 26 m. Būgai skirtų pozicijų esama 198, o Jablonskiui - 208. 1944-1976 metais Lietuvoje tokių straipsnių ir leidinių Būgai būta 78, o Jablonskiui - 121. Galima spėti, kad Jablonskio populiarumas visuomenėje taip pat buvo didesnis už Būgos populiarumą. Tačiau tai nerodo, kad Jablonskis buvo “moksliškesnis”, nors, antra vertus, populiarumas negali nesiremti “moksliškumu”. Bent minimalų “moksliškumą”, ne tik praktiškumą turime pripažinti ir Jablonskiui.

Šią mūsų teisę patvirtina ir autoritetingų svetimtaučių lingvistų atsiliepimai apie Jablonskį. Tuo atžvilgiu ypač įsidėmėtinas vokiečių kalbininkas Eduardas Hermanas (Hermann, 1869-1950), gerai mokėjęs lietuvių kalbą ir giliai pažinęs mūsų kalbininkų darbus. Bene žymiausiame savo veikale “Lusiais dalykais. Tik nuo 1907 m., kai susikūrė Jono Basanavičiaus (1851-1927) iniciatyva Lietuvių mokslo draugija, atsivėrė mūsų visuomenei “grynojo” mokslo perspektyvos, nors ir toliau tebebuvo aktualūs taikomieji aspektai. Jablonskis šiomis perspektyvomis jau neįstengė pasinaudoti. Pajutęs draugijos tendenciją puoselėti atsijusį nuo praktikos mokslą, netgi buvo tuo nepatenkintas. Užtat 19 metų už jį jaunesnis Būga kaip tik gavo daug paskatų sukti “didžiojo” mokslo linkme.

Antai ne mokyklinio vadovėlio lygį rodo toks Jablonskio svarstymas aptariamoje gramatikoje: “Atskirųjų priesagų reikšmė, kad būtų visai aiškietuvių kalbos studijos” (1926 m.), jo įvade, motyvuodamas neatidėliotiną reikalą tirt