MG 2001/7-8

Skiriama Mindaugo krikšto 750 metų sukakčiai

Dualistinis lietuvių tautybės susidarymas ir trialistinis Lietuvos krikšto pobūdis

Dr. ALEKSANDRAS VITKUS

Dabartiniu metu istorikai vėl atkreipia dėmesį į Lietuvos christianizaciją bei jos pobūdį (E.Gudavičius, 1995; M.Kondrotas, 1994; Z.Kiaupa ir kt., 1995; A.Vitkus, 1995). Šis klausimas iškyla tuo labiau, kad šiemet sukanka 750 metų nuo Mindaugo krikšto. Tačiau Mindaugo krikštas užgeso taip pat greitai, kaip ir įvyko. Tolesnė Lietuvos krikšto eiga susijusi su lietuvių tautybės susidarymu. Vieni autoriai nurodo, kad Lietuva tapo krikščioniškąja Mindaugo laikais (Pirmasis Lietuvos krikštas, E.Gudavičius, 1995), kiti - Jogailos ir Vytauto laikais (A.Šapoka, 1936; A.Vitkus, 1995), treti, kad lietuviai ir žemaičiai atskirai priėmė katalikybę (Z.Ivinskis) ir t.t.

Lietuvos krikščionybė praėjo du etapus: Mindaugo krikščioniškoji Lietuva ir Jogailos bei Vytauto krikščioniškoji Lietuva. Antrasis Lietuvos krikštas turi trialistinį pobūdį.

Bandymai Lietuvą krikštyti. Mindaugo krikštas

Mindaugo krikšto tiksli data nežinoma. Kaip nurodo daugelis istorikų, Mindaugo krikštas įvyko jo Vorutos pilyje 1251 m. balandžio ar gegužės mėnesį. Pasikrikštijo tik jo vasalai, nes jis tevaldė Nalšios, Deltuvos bei kt. sritis (pietinę Lietuvos dalį), kurios apėmė tik Aukštaitiją. Nuo tada Lietuva tapo katalikišku kraštu ir pats popiežius tai pripažino 1251 metų liepos 17 d. bule. Tačiau Mindaugo krikštas truko neilgai (1251-1263 m.).

Mindaugo Lietuvos krikščioniškasis palikimas buvo toks: Mindaugas pirmasis Lietuvoje nurodė kelią į Vakarų kultūrą ir į lotyniškąją krikščionybę; Mindaugo įpėdiniai “per ištisą šimtą su viršum metų” vedė derybas dėl krikšto, tik delsė oficialiai jį priimti; kelias dešimtis metų dar buvo stengiamasi išlaikyti ir pačią “Lietuvos vyskupiją”, 1254 m. įšventintas Lietuvos vyskupas, pavaldus popiežiui; XIII a. pagonių plotuose krikščionybę palaikė dominikonai ir pranciškonai; žymesnėse gyvenvietėse ir prie pilių, kur vėliau kūrėsi pirmieji miestai, atsirasdavo sąlygos apaštalauti; Lietuvon atgabentiems karo belaisviams, tarp kurių pasitaikydavo ir kunigų, buvo tam tikros sąlygos skleisti krikščionybę.

Tačiau Mindaugo krikštas Lietuvai neatnešė krikščioniškosios etnokultūros. Po Mindaugo nužudymo Traidenio valdoma Lietuva vėl grįžo į pagonybę. Nuo Vytenio laikų Lietuvai prasidėjo naujas krikščionybės etapas, tačiau Vytenio, Gedimino bei Algirdo ir Kęstučio laikai neatnešė krikščionybei kažko ženklaus, nors jiems siūlė krikštytis ir Rygos arkivyskupas, Vokietijos imperatorius Karolis IV bei popiežius Grigalius IX (MG, 1995, Nr. 3-4).

Tolesnis Lietuvos krikščionybės etapas eina per Jogailos ir Vytauto prizmę.

Krikšto problema

Lietuva turėjo pasirinkimo teisę. Ji galėjo priimti krikštą iš Ordino. Šia kryptimi buvo pažengta labiausiai, tačiau tai buvo pats pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Antra, Lietuva turėjo galimybę suartėti su Maskva ir priimti stačiatikybę (buvo galvojama apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukterimi Sofija), tačiau šio plano atsisakyta, nes stačiatikybės priėmimas būtų sustiprinęs Maskvos įtaką Lietuvai ir nebūtų panaikinęs preteksto Vokiečių ordino agresijai. Kryžiuočiai katalikai laikė stačiatikius irgi kitatikiais.

Trečias kelias - krikšto priėmimas iš Lenkijos, nes ji siūlė palankiausias krikšto sąlygas - Jogailą kvietė užimti Lenkijos sostą. Be to, Lenkija buvo kaip atsvara Maskvos ekspansijai ir kartu sąjungininkė prieš Ordiną. 1384 m. abi pusės pradėjo derybas dėl vedybų su Jadvyga, Lenkijos sosto ir Lietuvos krikšto. Šias derybas vainikavo Krėvos sutartis.

Savo ankstesniuose straipsniuose nurodžiau, kad krikščionybės įsigalėjimą Lietuvoje nulėmė ne Mindaugo krikštas bei karūna, o tik Jogailos ir Vytauto pastangos. Kituose Europos kraštuose krikštas vyko vienu kartu visos šalies. Štai 989 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras buvo pakrikštytas ir Kijevo Rusia, o vėliau ir visa Rusia tapo stačiatikiškuoju kraštu. Antro krikšto jiems nereikėjo, kai žlugo Kijevo Rusia.

Kryžiuočių ordinas trukdė Lietuvos krikštą, bet Lietuva taip pat pateikdavo sunkiai įvykdomas sąlygas. Likusi paskutiniu pagonybės bastionu Europoje, Lietuva ėjo savitu, neįprastu keliu. Jis turėjo dualistinį bei trialistinį pobūdį.

Dualistinis lietuvių tautybės susidarymas

Pirma, reikia atsakyti į klausimą: ar Lietuva ir Žemaitija atskiros, ar viena tauta.

Į šį klausimą jau atsakė autorių kolektyvas knygoje “Lietuvių etnogenezė”, kur “apie atskirą žemaičių feodalinę tautybę, žinoma, negalima šnekėti. Gyvenimas vienoje Lietuvos valstybėje, suinteresuotumas gyventi joje (labiausiai lemiamas Vokiečių ordino agresijos ir didžiųjų kunigaikščių kompromiso su žemaičių nobilitetu), iš to plaukiantys administraciniai, teritoriniai ir kiti ryšiai buvo tie veiksniai, kurie padėjo lietuviškoms žemaičių gentims kartu su rytų lietuvių gentimis virsti viena lietuvių tautybe, neleido besikonsoliduojančioms žemaičių žemėms sudaryti atskiros žemaičių tautybės, padarė jų integraciją bendra visų Lietuvos žemių integracijos dalimi”.

Kiek kartų Žemaitija buvo parduota už lietuvių laisvę? Tikriausiai nerasime analogo, kad tiek kartų savų karalių bei kunigaikščių būtų išduotas savas kraštas, jo dalis. Tačiau tiek pat kartų buvo gintas ir apgintas šis kraštas. Taigi Žemaitija praėjo ilgą ir skausmingą kelią nuo pat Lietuvos valstybės įsikūrimo.

Nepaisant to, lietuvių istoriografijoje įsigalėjo supratimas apie lietuvių tautybės susidarymo dualizmą, t.y. susiliejant rytų lietuviams ir žemaičiams (Lietuvių etnogenezė, V., “Mokslas”, 1987, 207 p.). Lietuvių tautybė formavosi būtent iš šių dviejų etninių arealų, tik bendros genetinės šių arealų ištakos ir jų sanglauda vienoje valstybėje lėmė vienos, kad ir struktūriškai dualistinės, tautybės susidarymą (E.Gudavičius, 1987).

Šitokia arealinė struktūra būdinga ne vien feodalinei lietuvių tautybei. Istorija žino ir daugiau dualizmo pavyzdžių. Čia ne mažiau ryškus Čekijos ir Moravijos, Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, žemutinės ir aukštutinės Vokietijos, Valachijos ir Moldavijos bei kitų šalių dualizmas. Dualistinis lietuvių tautybės susidarymas nulėmė ir Lietuvos krikšto trialistinį pobūdį.

Lietuvos krikšto trialistinis pobūdis

Antra, reikia atsakyti į klausimą: ar Lietuvos krikštas ir Žemaitijos krikštas yra du atskiri krikštai, ar tai vienos valstybės krikštas. Norint atsakyti į šį klausimą, vėl reiktų peržvelgti Lietuvos istoriją nuo Mindaugo laikų iki Žemaitijos krikšto.

Mindaugas, prieš tapdamas Lietuvos karaliumi, kovojo prieš žemaičius, ir į jo Lietuvos valstybę Žemaitija neįėjo. Tačiau vėliau Lietuvos didieji kunigaikščiai visada padėjo kovoti žemaičiams, ypač valdant Kęstučiui. Kęstutis valdė ir tvarkė Žemaitiją ir ji neturėjo savo valdovų. Nors Vytautas ir užrašinėjo, ir dovanodavo Žemaitiją kryžiuočiams, tačiau niekad jos neatsisakė. Labiausiai Žemaitijai įsimintinas Konstancos bažnyčios suvažiavimas (1414 m. ruduo - 1418 m.). Diplomatinėmis priemonėmis Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai gana vėlai, o tai reikštų, kad Žemaitija buvo pakrikštyta irgi gana vėlai ir atskirai nuo Lietuvos.

1386 m. vasario 15 d. per Jogailos krikštą Krokuvoje kartu su Jogaila krikštą priėmė jo pagonys broliai Karigaila, Vyguntas, Švitrigaila bei Vytautas (Aleksandras). Šitaip Krokuvoje buvo pakrikštyta visa dinastija (dinastinis krikštas). Jogailos krikštas oficialiai reiškė tautos ir valstybės krikštą.

1387 m. vasarį Jogaila atvyko į Lietuvą, kur buvo, kaip teigia kai kurie istorikai, pakartotas dinastinis krikštas, o be to, kartu su bajorais Vilniuje, jo apylinkėse buvo pakrikštyti ir valstiečiai. 1387 m. pavasarį buvo krikštijami Aukštaitijos bajorai ir kai kurie valstiečiai. Tai jau antras Lietuvos krikšto etapas - Lietuvos bajorų krikštas. Tai buvo vienalaikė kampanija, tačiau ir ji leido steigti pirmąsias parapijas: Ukmergėje, Maišiagaloje, Lydoje, Nemenčinėje, Medininkuose (prie Vilniaus), Krėvoje, Hainoje bei Obolcuose. Tai buvo Vilniaus ir Vitebsko kunigaikščių vietovės, priklausančios pačiam Jogailai. Pavyzdžiui, Skirgailai priklausiusi Trakų kunigaikštija į šią pradinę kampaniją dar nepateko.

Jogailos privilegijos katalikams

Jogailos du aktai nubrėžė katalikų tikėjimo, kaip valstybinės religijos, statusą: 1387 m. vasario 17 d. patvirtino bajorams katalikams jų valdomą žemę tėvonijų teisėmis, 1387 m. vasario 22 d. privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę.

Nors per metus Lietuvoje buvo įvesta katalikybė, sukurta ir materialiai aprūpinta funkcionuojanti Bažnyčios organizacija, oficialiai Lietuva tapo krikščioniška šalimi, tačiau faktiškai dar ne visa Lietuva buvo pakrikštyta.

1388 m. balandžio 17 dienos bule Jogailai Urbonas VI pripažino Lietuvos krikštą. Galutinai popiežius Urbonas VI pripažino Lietuvą katalikų šalimi 1389 m. balandžio 19 dienos bule.

Nors Lietuva, įėjusi į Europos katalikybės konfesiją, buvo pripažinta ir popiežiaus, dalis jos dar liko pagoniška, todėl reikėjo žengti dar vieną žingsnį į jos galutinį pagonybės panaikinimą - į žemaičių Lietuvą.

Žemaitijos krikštas

1413metų rudenį Vytautas kartu su atvykusiu Jogaila Nemunu atplaukė iki Dubysos, pakilo ja iki Betygalos apylinkių ir pakrikštijo pirmuosius būrius (žemaičių krikštas). Žemaičių bajorų krikštas buvo siejamas su didžiųjų kunigaikščių privilegijų įsigaliojimu. Tačiau po šio krikšto parapijos Žemaitijoje nebuvo įkurtos. Tačiau krikšto pradžia padaryta. Sudaryta opinija leido gauti Konstancos bažnytinio susirinkimo paramą ir misionieriai galėjo laisvai vykti į Žemaitiją. 1416 metais pradėtos statyti parapinės bažnyčios, dalyvavo Konstancos susirinkimo žemaičių delegacija ir t.t. Jogaila Konstancos susirinkimui pranešė, kad apie 2000 vien tik žemaičių bajorų buvo pakrikštyti. Varniuose (Medininkų žemėje) buvo įsteigta katedros bažnyčia.

1415 m. sausio 17 d. popiežius Jonas XXIII atšaukė Ordino teises į Lietuvą, o 1417 m. vasario 26 d. popiežius Jonas XXIII atšaukė Lietuvos dovanojimą Teutonų ordinui ir Lietuvos krikštą pripažino teisėtą. 1417 m. spalio 24 d. Vytautas spec. aktu įsteigė Žemaičių arba Medininkų vyskupiją ir jos vyskupu paskyrė magistrą Motiejų Trakiškį. Tais metais jau buvo aštuonios parapinės bažnyčios. Lietuvos valstybė beveik vien savo jėgomis apkrikštijo Žemaitiją ir sukūrė jos bažnytinę organizaciją. 1421 m. kovo 3 d. popiežius Martynas V patvirtino Žemaičių vyskupijos įsteigimą, o rugsėjo 1 d. atsiuntė bulę “Mirabilis Deus”, kuria patvirtino savarankišką Žemaitijos vyskupiją.

Visa Lietuva buvo apkrikštyta. Oficialiai Lietuvoje pagonybės nebeliko. Etninį lietuvių tautos plotą apėmė dvi katalikų vyskupijos: Vilniaus ir Žemaičių. Taigi Lietuvos krikštas turi net keturias datas: 1251, 1385-1386, 1387 ir 1413 metai. Labiausiai priimtina data laikytina 1389 metų balandžio 19 d., kai popiežius Urbonas VI pripažino Lietuvą katalikišku kraštu. Tačiau švenčiant bent vieną šių datų būtina visada prisiminti, koks painus ir sudėtingas buvo Lietuvos krikštas.