J.Basanavičiaus išlikę laiškai, įdomūs atsiminimai “Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851-1922 m.”, kitų amžininkų liudijimai, kaip manė įžymūs prieškarinės Lietuvos kultūrininkai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, visiškai pagrindžia pirmojo “Aušros” numerio (1883 m. kovo mėn.) antraštinio lapo įrašą, kad “laikraštis išleidžiamas per D-rą Basanavičių”. J.Basanavičius mintį leisti pirmąjį tautinį lietuvišką laikraštį puoselėjo nuo 1881 m., palaikė ryšius su Maskvos ir Peterburgo lietuviais studentais, susirašinėjo su įžymiausiais Rusijos platybėse ir Prūsijoje išsibarsčiusiais lietuvių inteligentais, ieškojo tinkamos vietos laikraščiui spausdinti, kad būtų ne itin sunku jį slaptai per sieną gabenti į Rusijos imperiją, ypač į Didžiąją Lietuvą. Buvo pasirinkta Ragainė prie Nemuno (vėliau “Aušra” spausdinta Tilžėje). J.Basanavičius prisimena, kad “labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagelbos ir triūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti”. Mažosios Lietuvos lietuviai J.Mikšas, paskui Martynas Jankus buvo svarbiausi “Aušros” techninio leidybinio darbo organizatoriai ir “ūkvedžiai”. Pats Basanavičius tuomet, ligi 1884 m., gyveno Prahoje, paskui išvyko į Bulgariją, todėl toliau tiesioginiu “Aušros” redagavimu negalėjo užsiimti. Ją paeiliui redagavo Jonas Šliūpas, J.Mikšas ir Juozas Andziulaitis-Kalnėnas. 1886 m. birželio mėnesį “Aušra” sustojo.

Kai pasirodžius pirmiesiems “Aušros” numeriams (5 ar 6) ji iš tiesioginės J.Basanavičiaus redaktoriškos kontrolės išslydo, iškyla nauja, istoriografijos mažai tyrinėta tema, ar toliau jis liko ideologiniu “Aušros” vadovu ir jeigu taip, tai kuo šitai reiškėsi.

Iš viso J.Basanavičius “Aušrai” parašė apie 60 straipsnių bei kitų publikacijų. Straipsnių temos įvairios, tačiau visų turinys orientuotas į aktualius tautinio atgimimo klausimus. “Aušros” pirmojo numerio prakalboje J.Basanavičius pabrėžė, kad “laikraštis mūsų bus tik svietiškas ir pagal išteklių ir pajėgas mūsų atgabens žinias tik iš visatinio mokslo”. “Aušra” siekė prisiimti lietuvių tautinę inteligentiją ir tautinį sąjūdį vienijančio centro funkciją. “Aušrai” ideologinės ir politinės reikšmės turėjo pati jos lietuvių kalba. Spaudos kalba tapo liaudies kalba, kuria ji visada kalbėjo. “Aušra” ir kiti lietuviški leidiniai buvo tas reikšmingas veiksnys, kuris vienijo tautą ir padėjo susidaryti bendrinei rašto, o vėliau ir žodinio bendravimo kalbai.

Lietuvių kalbos vaidmeniui visuomenėje J.Basanavičius skyrė didelį dėmesį. Kai “Aušros” prakalboje rašė, jog laikraštis bus tik pasaulietinio pobūdžio, jis atsiliepė į tuos visuomenės sekuliarizacijos procesus, kurie tuomet vyko Europos moderniųjų tautų gyvenime. Visą katalikų Bažnyčią vienijo lotynų kalba, bet ją mokėjo tik dvasininkai ir išsimokslinę žmonės, tačiau ganytojiškam darbui reikėjo pasirinkti vietinę kalbą. Suprantama, kad Lietuvoje prioritetinę reikšmę įgijo bajoriškos lietuvių tautos vartojama lenkų kalba. Po Lietuvos prisijungimo multietninė Rusijos imperija siekė primesti valstybinę rusų kalbą. J.Basanavičius ir apskritai “Aušra” iškėlė liaudinę lietuvių kalbą, kaip svarbiausią naujosios - demokratinės tautos jungtį. Tad šis “Aušros” žadinamas lietuvių tautiškumas neišvengiamai konfrontavo su lenkišku vietinio luominio elito ir rusų imperiniu tautiškumu. Anot J.Basanavičiaus, “mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis”. Lietuviai neleisią savo kalbai pražūti ir patys nenorį tapti vokiečiais, lenkais ir gudais. J.Basanavičius rašė: “Saugokit savo kalbą lietuvišką, nes ji yra jums nuog dievo duota, kaipo prigimta kalba, ji yra seniausia, puikiausia iš visų kalbų”. Šitai jis nepasitikintiems savimi lietuviams siekė įrodyti, remdamasis garsiais Europos filologais, lyginamojo istorinio kalbotyros metodo autoritetais ir tuo faktu, kad lietuvių kalba mokslo reikalais buvo dėstoma universitetuose. Keldamas užguitos lietuvių kalbos prestižą, griovė iš viduramžių einančią sampratą, kad vienos kalbos yra sakralinės (pvz., lotynų), kitos civilizacinės (prancūzų, anglų, netgi lenkų ir rusų), o trečios - necivilizuotos vietos kalbos, kurios privalo nusileisti pirmųjų viešpatavimui.

Lietuvių kalbai skirdamas naują aukštą visuomeninį statusą, J.Basanavičius “Aušroje” kėlė reikalą ją tobulinti, apvalyti nuo barbarizmų, užsienio atgimstančių tautų pavyzdžiu suburti mokslo vyrus, savo kalbos ir tėvynės mylėtojus. Ypač iškėlė lietuvių žodynų, gramatikos vertę, nes šie leidiniai kėlė kalbos kokybę. Be to, J.Basanavičius, matyt, gerai suprato dvikalbių žodynų vertę, kadangi juose skirtingą politinį visuomeninį statusą turinčios kalbos buvo traktuojamos kaip lygiavertės, vienodai turtingos.

Vadinamąsias istorines tautas sukūrė ir jų kalbų arealą išplėtė “savosios” karalystės ir imperijos. Seniai savo valstybes praradusios pavergtosios tautos svarbiausiąja savo jungtimi pripažino savąją neprestižinę socialiniu požiūriu kalbą. Tad ir J.Basanavičiaus manymu, moderniosios lietuvių tautos pagrindą turėjo sudaryti lietuviškai kalbantys ar jau savo kalbą prarandantys gyventojai. Jų apgyventa teritorija - tai šiuolaikinė tikroji Lietuva. Šia prasme J.Basanavičiaus dėmesys buvo sutelktas į Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijas ir į šiaurines Prūsijos apskritis - Mažąją Lietuvą. J.Basanavičiaus “Aušroje” nužymėtas kalbinis solidarumas turėjo tvirtą demokratinį pamatą, į visuomeninį gyvenimą kėlė plebėjiškus sluoksnius, visų pirma valstiečius, jų kalbai suteikė prestižinį statusą, tad drauge su tuo neišvengė ir socialinio susipriešinimo su istorine lietuvių bajorų tauta, kurios dauguma lenkų kalbą jau laikė gimtąja. Tikėtasi, ir ne be pagrindo, kad pastarųjų dauguma ar bent žymi dalis jungsis ir į moderniąją lietuvių tautą. Apskritai, J.Basanavičius ragino visus luomus, ir bajorus, ir dvasininkus, vienytis kovoje už jo žadinamos tautos būvį.

J.Basanavičius, kaip ir S.Daukantas, M.Valančius, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) laikė savo valstybe ir siekė perimti kuo didesnį naudingąjį elitinės politinės ir apskritai kultūros paveldą. Tačiau J.Basanavičius su šiuo paveldu norėjo sulydyti liaudies dvasinę kūrybą - tautosaką, etnografinius papročius. Iš šios nuostatos kilo vertingi jo tautosakos rinkiniai, kuriuos jau ėmė publikuoti “Aušroje”.

Iš politinio LDK paveldo, anot J.Basanavičiaus, tauta turi semtis stiprybės, pasitikėjimo savo jėgomis. “Senovė” turėjo tarnauti nūdienos tautai ir jos ateities vizijoms. “Aušroje” spausdintame tęstiniame savo straipsnyje “Apie senovės Lietuvos pilis” J.Basanavičius rašė: “Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų prosenių bei pražilusiems mūsų piliakalniams”.

Deja, rašytiniai istorijos šaltiniai ir netgi piliakalnių iškasenos neduoda apčiuopiamų žinių apie lietuvių protėvių kilmę ir jų kelius į nūdienę Lietuvą. Kaip rodo kitų tautų atgimimo istorija, trūkstamus tikrus istorijos šaltinius buvo siekiama papildyti išgalvotais ar pakeisti išsvajotomis teorijomis. Taip ir J.Basanavičius “Aušroje” įrodinėjo, kad lietuvių proseneliai gyveno Indijoje, Persijoje, Graikijoje ir Italijoje, tačiau detaliausiai sustojo prie trakų, kurie prieš 4 tūkstantmečius gyvenę Balkanų pusiasalyje. Tai buvusi “didžiausia tauta ant žemės”, savo aukšta kultūra padariusi didelę įtaką graikams ir visai Europai, slavų gentims. Vieninteliai trakų palikuonys esą lietuviai, jie išeidami iš savo senosios tėvynės palikę daug hidronimų ir vietovių pavadinimų, tarp jų ir Dunojaus vardą. Mat jis ir dabar minimas lietuvių dainose.

J.Basanavičiaus straipsniai “Aušroje” tuo metu, kai jis ją redagavo ir kai jau buvo nustojęs redaguoti, tapo programiniu lietuvių tautinio sąjūdžio ir jo ideologijos pagrindu. Kaip J.Basanavičius prisimena, jis su savo bendraminčiais manęs “argi negalima būtų su laiku, ilgainiui ir mūsų tautą iš prapulties, kurion ją istorija buvo pastūmėjus, išvaduot ir jai jos individuališkumą atitaisyti. Jau jeigu, kaip aš žinojau, daugelis kitų tautų kaip graikai, rumunai, bulgarai, serbai, čekai, su kurių atgijimo procesu man buvo tekę ant vietos iš arti susipažinti, iš sunkesnių vargų, nelaimių išbrido, atsigaiveliavo ir šiandien, kaipo tautos, įėmusios turi joms prideramas vietas, tai argi jau būtų, tarkime, lemta mūsų rasi seniausiai ant žemės tautai pražūti, jokio pėdsako kultūroje ir žmonijos omenyje nepalikus?”

Skaitydami “Aušrą” matome, kad jos bendradarbių dauguma plėtojo pagrindines J.Basanavičiaus skelbiamas nuostatas dėl šio mėnraščio funkcijų, tautos ir jos naujosios teritorijos apibrėžimo, gimtosios kalbos ir istorijos visuomeninio, patriotinio vaidmens. Kaip žinome, “Aušrą” kūrė ne vienas J.Basanavičius, jo bendradarbiai mėnraštį papildė naujomis temomis (pvz., J.Šliūpas socialiniais ekonominiais klausimais), originaliąja beletristika ir ypač poezija, paskelbė verstinės literatūros.