MG 2001/11

Jonas Basanavičius prie lietuviškojo medicinos vardyno ištakų

Prof. habil. dr. GINTAUTAS ČESNYS

Mokslo terminija - tai daiktų ir reiškinių pavadinimų sistema, padedanti mokslininkams susikalbėti, t. y. tą patį daiktą ar reiškinį vadinti tuo pačiu vardu, kuris turi būti tikslus ir aiškus, pastovios prasmės. Nuo seno tokiems vardams buvo naudojamos mirusios kalbos - lotynų ir senoji graikų. Jos beveik nekinta, tačiau turi pakankamas žodžių darybos atsargas, tomis kalbomis sudarytos pavadinimų sistemos suprantamos ir priimtinos tarptautiniu mastu. Tarptautiniai vardynai naudojami medicinoje, biologijoje, geologijoje, teisėje ir kitur. Tie mokslai, kurie vardynų neturi, neišvengia tarptautinių žodžių, kurie dažniausiai esti lotyniškos ar graikiškos kilmės.

Kita vertus, daikto ar reiškinio esmė geriau suvokiama, kai jie įvardijami gimtąja kalba. Tad greta tarptautinių lotyniškų vardynų gyvuoja ir nacionaliniai. Lietuviškoji medicinos terminija dėl mūsų kultūros plėtros vingių nėra sena, tačiau gana darni. Ji sunorminta autorių kolektyvo (V.Astrausko, S.Biziulevičiaus, S.Pavilonio ir kt.) 1980 m. išleistame didžiuliame (993 puslapių) “Medicinos terminų žodyne”, kuriame abėcėlės seka surašyti visi medicinos srities pavadinimai trimis - lotynų, lietuvių ir rusų - kalbomis. Tai - rezultatas, kurio ištakų reikia ieškoti mūsų raštijos istorijoje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje prie lietuviško medicinos vardyno lopšio stovėjo ištisa šviesuolių karta, o tarp jų - ir Jonas Basanavičius. Nepelnytai primiršta arba ir visai nežinoma ši patriarcho veikla, tad sukakties proga verta apie ją pakalbėti.

Jonas Basanavičius paliko du terminijos darbus: vieną spausdintą, kitą - rankraštį.

Spausdinta “Medžiaga mūsų tautiškai vaistininkystei” atskiru leidiniu pasirodė Amerikoje 1898 metais. Joje pateikti 228 lietuviški žmogaus kūno dalių, organų, ligų, simptomų pavadinimai, kai kurių jų lotyniški atitikmenys, o kai kurių - liaudiški apibūdinimai. “Medžiagai” pagrindą padėjo Mečislovo Davainio-Silvestraičio (1849-1919), “Aušros” bendradarbio, tautosakininko ir poeto, jau 1885 m. J.Basanavičiui į Lomą (Bulgarija) atsiųstas “Surinkimas visokių ligų, nuo žmonių girdėtų, iš Raseinių parapijos, nuo Kalnujų apygardos”. Mat J.Basanavičius, rinkdamas etnografinę medžiagą ir akindamas kitus tai daryti, laikė svarbiu dalyku užrašyti ir burtus, užkalbinėjimus, liaudies vartojamus gydymo būdus. Pridūręs keletą gyd. Janušio Biržų apylinkėse užrašytų žodžių ir savo 1878 m. gimtuosiuose Ožkabaliuose surinktus su medicina susijusius pavadinimus (net 101 žodį), J.Basanavičius viską sutvarkė, parūpino lotyniškus atitikmenis ir paskelbė. Tai - mūsų medicinos vardyno pradžia.

Suprasdamas tokio darbo svarbą, jis ir toliau rinko medžiagą. Antai 1904 m. J. Basanavičius iš Varnos rašė G.Petkevičaitei - Bitei prašydamas paramos, o paskui dėkojo rašytojai už greitai įvykdytą prašymą. Matyt, būta ir daugiau talkininkų, o grįžęs į Lietuvą, apie 1908 - 1912 m., gal ir anksčiau, jis ir pats padirbėjo Pilviškių, Skriaudžių, Marijampolės apylinkėse, gal klausinėdamas pacientų, gal kalbėdamasis su kaimo žmonėmis.

Šių eilučių autoriui Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne pavyko aptikti “Anatomijos ir medicinos vardyno medžiagą” - keliasdešimt J.Basanavičiaus ranka rašytų įvairaus dydžio lapelių. Tai - žodyno apmatai, beveik 700 terminų. Apmatus sudaro tarytum trys dalys. Didžiausia dalis - abėcėlės seka surašyti rusiški ir vienas kitas lotyniškas žodžiai ir jų atitikmenys lotynų, lietuvių, kartais vokiečių ir lenkų kalbomis. Matyt, naudotasi kažkokiu rusišku medicinos žodynu ar žodžiai rinkti iš enciklopedijos. Mažesniąją dalį sudaro be tvarkos surašyti lietuviški terminai, jų aiškinimai, vertiniai į kitas kalbas. Trečioji dalis - tarytum atsitiktiniai lapeliai, išrašai iš savo publikacijų ar nugirstų žodžių fiksavimas. Juose šmėkšteli ir žmonių, iš kurių nugirsta, ar kurių tas žodis vartotas, pavardės. Tai – Juknevičius ir bobutė Bruožienė iš Pilviškių, Žemaitienė iš Vilkaviškio apyl., Vaišnys iš Bartninkų ir rašytoja Žemaitė (1845-1921), gyd. K.Grinius (1866-1950), kunigas J.Žiogas (1869-1935). Naudotasi ir F.Kuršaičio (1806-1884) “Lietuvių kalbos žodynu”, pasirodžiusiu 1883 metais.

Peržvelgus J.Basanavičiaus “Medžiagą mūsų tautinei vaistininkystei”, įdomu pastebėti, kad autorius siūlė apsčiai žodžių, kurie tvirtai įaugo į dabartinę mūsų medicinos terminiją. Gal per daug nepavargdamas skaitytojas pasigėrės šia virtine iš žmonių kalbos atėjusių gražių pavadinimų: akmenligė, apgamas, čiaudulys, dieglys, drebulys, džiova, gimdymas, gūžys, kaltūnas, karpa, kosulys, mėšlungis, miežis, niežai, nuomaris, paralyžius, pūliai, rėmuo, rožė, seilėtekis, šiltinė, šunvotė, vėmimas, vėžys, viduriavimas, žagsėjimas. Kai kurie J. Basanavičiaus vartoti terminai dabar jau yra įgavę kitokią, dažniausiai siauresnę, prasmę. Štai tymais jis vadino ir tymus, ir skarlatiną, slogučiu dabar įvardijama tik viena košmaro forma, susiaurėjo ir karštinės prasmė - ji reiškia tik nervinę, drugys jau vartojamas tik kaip maliarijos sinonimas. Kai kurie žodžiai dabar vartojami kitoms ligoms vadinti. Dedervinė reiškia pitiriazę, sloga - ne katarą ar gripą, o nosies gleivinės uždegimą, dusulys - tik simptomą, o ne ligą bronchitą, navikas – ne bet kokią pūslę, o auglį.

Kai kurie, mano galva, nors ir geri, J.Basanavičiaus žodynėlio terminai dabar jau pakeisti lygiaverčiais, pavyzdžiui, geltinė - gelta, šiurpulys – žąsies oda, putmena – brauka, žado nustojimas – negalėjimu kalbėti, nutirpimas – nejautrumu, kvaitulys – galvos svaigimu, akstinas ir pašinas – rakštimi, vandeninė liga – necukriniu diabetu, pagedimas – persileidimu. Gaila, kad dabartiniame “Medicinos terminų žodyne” jau neliko kai kurių J.Basanavičiaus surinktų lietuvių kalbos žodžių, vietoj kurių vartojami sulietuvinti lotyniški terminai: likava – epidemija, liūdnumas – melancholija, nikstas – distorsija, piktšašiai – ekzema, pusiausopa – lumbagas (strėnų gėla) ir dar keletas kitų.

J.Basanavičiaus rankraštį “Anatomijos ir medicinos vardyno medžiaga” dar reikia išsamiau panagrinėti. Šių eilučių autoriui, kaip anatomui, pirmiausia rūpėjo apžvelgti žmogaus kūno dalių, organų ir jų sistemų terminiją. Daugelį kūno dalių ir organų J.Basanavičius vadino taip, kaip tai darė K.Sirvydas (1579-1631) trikalbiame lenkų-lotynų-lietuvių žodyne (1620), taigi ėmė iš jo arba, nugirdęs iš žmonių, patvirtino jų senumą. Tačiau rankraštyje apstu ir K.Sirvydo nevartotų žodžių. Iš kūno dalių pavadinimų paminėtini: pakinkis, pašonė, sprandas, sudėjimas. J.Basanavičius vykusiai vadino judamojo aparato bendrybes (griaučiai, antkaulis, kremzlė, raumuo, sausgyslė), su kaulų reljefu susijusius dalykus (vaga, skiauterė, antis, siūlė, momuo, skliautas), kai kuriuos kaulus (šonkaulis, mentė, noragas, priekalas), kai kuriuos vidaus organų dalykus (raukšlė, vartai, šnervės, plaučiai, liežuvėlis, stemplė, tiesioji žarna, taukinė, makštis, varpa). Greičiausiai nuo jo prasidėjo ir prieširdžio, miego arterijos, ausies prieangio ir būgnelio vartosena. Įdomu, kad kartu su dabar prigijusiais lyties organų pavadinimais jis pateikė ir liaudiškus sinonimus, kurie dabar jau skamba vulgariai.

Prie dabartinės vartosenos labai priartėjo tokie J.Basanavičiaus teikti pavadinimai, kaip akies duobė (akiduobė), terpvietis (tarpvietė), mergystės plėvutė (mergystės plėvė), plonukės žarnos (plonosios žarnos), pilvinė plėvė, širdies plėvė (pilvaplėvė, širdiplėvė) ir dar keletas kitų. Iš įdomių, bet neprigijusių terminų paminėtini gyvgyslė (arterija), smegeninė gysliukė (nervas), pasaitas (raištis), strėnkaulis (stuburas), ropė (girnelė), viliokas (varputė, klitoris), apynasris (pavadėlis). Atskirai paminėtinos išauga ir nervų pynė, ko gero, labiau vykę negu dabar vartojami “atauga” ir “nervinis rezginys”.

J.Basanavičiui nesisekė parinkti pėdos ir plaštakos, smegenų dangalų pavadinimų, vis dar buvo neaiškus gerklės terminas, painiota blužnis ir kasa, daug galvota apie akies sandaros lietuviškus atitikmenis, kuriuos vėliau ypač vykusiai sukūrė P.Avižonis (1875-1939) garsiajame “Akių ligų vadove”, išėjusiame jau po autoriaus mirties (1940). J.Basanavičiui nepavyko išversti kai kurių lotyniškų žodžių, kurie tik gerokai po jo prigijo kaip “ląstelė”, “sraigė”, “kriauklė”, “kiaušidė”. Liaukai pavadinti jis siūlė bent kelis žodžius - gelaža, grumulas, žirnukas, virukas, liaukas manęs esant tik kiaulės organizme.

Iš žodyno apmatų ryškėja J.Basanavičiaus anatomijos terminų darybos principai. Pirmiausia, jis nepiktnaudžiavo galūnės “-inis” būdvardžiais, vietoj jų vartojęs daiktavardžio kilmininką, kaip ir dabar pataria kalbininkai. Antra, jis propagavo daiktavardžių su priešdėliais vedinius: kaklas - pakaklė, kinka - pakinkis, širdis - prieširdis, dantis - tarpdantė. Pagaliau jis paliko, matyt, jau tada įsigaliojusius, sunkiai išverčiamus lotyniškus terminus, kaip yra ir dabartiniame anatomijos vardyne: aorta, arterija, nervas, organas, prostata. Dabar prigijusios “fascijos” J.Basanavičius nepaliko, vietoj jos siūlęs raumenų plėvę.

Taigi didysis aušrininkas Jonas Basanavičius atspėjamu nuo didelių darbų laiku galvojo ir apie lietuvišką medicinos vardyną, rinko ir kitus akino rinkti kaimo žmonių pasakojimus apie ligas, burtus, užrašinėti iš jų nugirstus su medicina ir anatomija susijusius žodžius. Galima drąsiai sakyti, kad jis stovėjo prie mūsų medicinos vardyno lopšio ir tarytum apvainikavo tą vardyno raidos tarpsnį, kai Lietuvoje nebuvo aukštosios medicinos mokyklos, o terminija rūpinosi pavieniai entuziastai.