MG 2001/11
Patriarcho J.Basanavičiaus kilmės pėdsakai
Šio straipsnio tikslas - pažvelgti į mūsų tautos patriarcho, žymaus lietuvių kultūros veikėjo, Aušros įkūrėjo, mokslininko, politiko, Vasario 16-osios akto signataro daktaro Jono Basanavičiaus giminės pėdas istorijoje ir pačią jo genealogiją, bent iš dalies prisiliesti prie tos terpės, kuri formavo jo charakterį, erudicijos pamatus ir nepaprastą norą dirbti Lietuvos ir lietuvių tautos labui. Trumpiau pažiūrėti, kas buvo jo protėviai ir tėvai.
Prof. habil. dr. ANTANAS TYLA
Jonas Basanavičius gyveno sąmoningai kryptingą, paties pasirinktą ambicingą gyvenimą ir darė tai, ką pats norėjo daryti, o ne taikėsi prie jo stichiškai. Bet jis neneigė, kad jam darė įtaką aplinka - žmonės ir gamta su visu savo paveldu. Savo autobiografijoje, trumpai apžvelgęs gimtojo krašto raidą nuo seniausių laikų, Jonas Basanavičius prisipažino: Tokiame dailiame, kalnuotame krašte, su daugybe dar kryžiokiškų tradicijų, aš esmi gimęs ir užaugęs ir ši aplinkybė, be abejo, ne menką į mano dvasią įtekmę turėjo. Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame krašte, kampe, - rašė Basanavičius, - aš jau nuo mažų dienų po tėvų įtekme buvau pradėjęs savyje lietuvišką gaivinti dvasią.
Kilmės šaltiniai. Dažnai būna, kad valstietiškos kilmės lietuviui sunku sukurti kelių šimtų metų genealoginį medį. Tai dažniausiai priklauso nuo parapijos bažnyčios likimo ir protėvių socialinės kategorijos bei su tuo susijusių šaltinių suformavimo ir drauge realių galimybių jiems išlikti. Paprastai šiam tikslui pasitarnauja du šaltiniai: 1. Išlikusios kelių šimtmečių parapijos metrikų knygos ir 2. Dvarų ar feodalinių valdų inventoriai, kuriuose paprastai buvo surašomi kaimai, juose buvusios naudmenos, valakinė žemė, ją naudojantys ūkininkai, jų šeimos ir prievolės.
Pirmiausia dėl metrikų knygų. Ožkabaliai ir gretimi kaimai, kuriuose pastaruosius šimtmečius gyveno J.Basanavičiaus protėviai, priklausė Bartininkų bažnyčiai. Pagal 1674 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių vizitacijos duomenis Bartininkuose buvo Alytaus parapinės bažnyčios koplyčia filijinės Pajevonio parapijos teritorijoje. Ją aptarnaudavo Pajevonio klebonas. Į koplyčią pamaldų rinkdavosi bajorai ir paprasti žmonės. Koplyčia 17201721 m. buvo padidinta, paversta Pajevonio parapijos filijos bažnyčia. 1744 m. jai priklausė 36 kaimai ir dvarai. Tarp jų buvo Bartininkų miestelis bei Šilbalių, Vartų, Ožkabalių, Piliakalnių, Vilkabalių, Pagernavos, Pašeimenių, Patilčių, Parausių, Dubėnų ir kitos gyvenvietės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas ir karaliaus stalo ekonomijų valdytojas Antanas Tyzenhauzas inicijavo Bartininkų mūrinės bažnyčios statybą. 1783 m. Bartininkų parapija tapo savarankiška. Santuokos, gimimo ir mirties metrikų knygos buvo vedamos tiek koplyčioje, tiek, suprantama, bažnyčioje ir siekė XVII a. Sovietų sąjungos ir Vokietijos karo metu, vokiečiams traukiantis, bažnyčia ir klebonija buvo sugriautos, sudegintos ir metrikų knygos žuvo. Žuvo ir svarbūs duomenys J. Basanavičiaus genealogijai atkurti.
Tačiau jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą dr. Jonas Basanavičius pats peržiūrėjo Bartininkų metrikų knygas ir išrinko duomenis apie šios parapijos Basanavičių santuokas, vaikus, jų gimimo datas, jų sukurtas šeimas iki savo tėvų šeimos imtinai. Tokiu būdu jo surinkta ir paskelbta genealoginė analizė tapo unikali. Ja teko naudotis ir rengiant šį straipsnį. Tačiau ta sukaupta informacija turi genealoginių spragų, neaiškumų.
Todėl, be metrikų knygų duomenų, Jono Basanavičiaus genealogijos medį atkurti padėjo jo protėvių ir jų gyvenimo vietų socialinė priklausomybė, konkrečiai, Ožkabalių kaimo priklausymas karališkajai Alytaus ekonomijai.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 5 tokios ekonomijos - Alytaus, Brastos, Gardino, Mogiliovo ir Šiaulių. Alytaus ekonomija buvo mažiausia. Ji tęsėsi nuo Alovės iki Prūsijos pasienio - kiek ištęsta, primenanti rankovę. Jai priklausė Alytaus magdeburginis miestas ir dvaras, Alytaus giria, taip pat Varanavo, Krokialaukio, Žuvinto, Krosnos, Karalkrėslio, o vėliau ir Bartininkų dvarai. XVIII a. pabaigoje joje buvo apie 1800 gyventojų dūmų. Karališkosios ekonomijos buvo išnuomojamos 34 metams, todėl dažniau revizuojamos, inventorizuojamos. Svarbiausia, kad jų revizijos ir inventoriai atsidurdavo valdovo archyve, buvo aktuojami pilies teismo knygose. Tai garantavo jų išlikimą. XVIII a. antrojoje pusėje Antanas Tyzenhauzas vykdė karališkųjų ekonomijų reformas pajamoms padidinti, pats jas administravo, pradėjo atkurti ar naujai kurti palivarkus, plėtojo pramonę. Bartininkuose, atėmęs iš Bartininkėlių, Ožkabalių ir Geistariškių kaimų ūkininkų žemę, įsteigė centrinį Bartininkų dvarą - ekonomiją, įvedė lažą, įkūrė gelumbės, geležies dirbtuves, alaus bravorą. Šiam dvarui Ožkabaliai priklausė iki baudžiavos panaikinimo.
Alytaus ekonomijos inventoriai yra vienas pagrindinių šaltinių J.Basanavičiaus kilmės, kultūrinės ir socialinės padėties kaitos paieškai ir išrašams iš metrikų knygų patikslinti.
Yra išlikę visi ar tik iš dalies 1584 m., 1631 m., 1649 m., 1686 m., 1738 m., 1786 m. ir 1792 m. inventoriai ar reviziniai surašymai. Ne visuose šiuose reviziniuose aprašymuose ir inventoriuose yra išvardyti kaimų ūkininkai, tačiau jie leidžia pakontroliuoti genealoginio medžio tęstinumą. Kai kuriuos Alytaus ekonomijos ir jos plotuose atsiradusių dvarelių XVIIXVIII a. inventorius tyrinėjo ir pats J.Basanavičius, ieškodamas žinių apie Ožkabalių kaimą ir jo gyventojus. Jų analizę jis pateikė knygoje Baudžiava Lietuvoje. Bartininkų kraštas.
Ožkabalių kaimas ir jo ūkininkai Basanavičiai. Žinomame ankstyviausiame 1584 m. Alytaus ekonomijos inventoriuje Alytaus girios Prūsijos pasienio valsčiuje nurodomi Bartininkų 5 ūkių kaimas, medžioklės varovų Kuršikių ir dar keli kaimai, bet Ožkabaliai neminimi. O 1631 m. inventoriuje nurodoma, kad Karalkrėslio valsčiaus Ožkabalių kaime buvo 28 valakai, per 1649 m. reviziją nurodyta, kad tame kaime apgyvendinti 22 valakai. Iš to galima daryti prielaidą, kad šis kaimas atsirado XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Jonas Totoraitis, kalbėdamas apie Bartininkus, taip pat mano, kad jie atsirado XVI a. antrojoje pusėje. Po to Ožkabaliai minimi beveik visuose (išskyrus 1738 m.) vėlesniuose Alytaus ekonomijos inventoriuose.
Kaip tvirtina J.Basanavičius, jų namuose buvusi gyva pasakojamoji tradicija, o jų protėviai buvo ateiviai, atsikėlėliai iš anapus Nemuno nuo Vilniaus po 1676 m. viduryje buvusio maro. Iš tikrųjų, maro epidemija šį kraštą XVII a. niokojo ne vieną kartą. Maras jo neaplenkė ir 16011602 metais. Tuomet Alytaus ekonomijos nuomotojas Teodoras Skuminas Tiškevičius laiške rašė: Visuose mano valdų kampeliuose, ir Jurbarke, ir Naujoje Volioje (Virbalyje), Alytuje, ir visame Alytaus valsčiuje, ir Girioje, ir visur aplink po tas mano valdas didelis maras, darydamas didelius nuostolius, siautėjo. Vietomis jau taip išmirė, kad ir mirti nebėra kam ... 1631 m. Alytaus ekonomijos revizijos suvestinėje nurodoma, kad Alytaus mieste ir valsčiuje 16291630 m. maras smarkiai praretino gyventojus. XVII a. viduryje Alytaus ekonomiją nusiaubė Rusijos kariuomenė, pražygiavo Švedijos kariuomenė, buvo įsiveržusi Prūsijos kariuomenė ir totoriai, stovyklavo Lietuvos kariuomenė. Alytaus ekonomijoje tuo metu dūmų sumažėjo 52,5 proc. (nuo 2718 iki 1290). Ne mažesnių nuostolių šis kraštas patyrė ir per XVIII a. pradžios karą ir marą. Prie 1712 m. Alytaus ekonomijos inventoriaus pridėtoje pažymoje rašoma, kad dėl maro ir kariuomenės rekvizicijų Alytaus ekonomija visai ištuštėjo, o laukai, kuriuose anksčiau kviečius sėjo, ne tiktai piktžolėmis, bet jau ir krūmais apaugo. Buvę dideli kaimai priminė Troją. Dr. Jono Basanavičiaus tėviškės laukuose ant kalvelės buvusios apleistos maro aukų kapinaitės.
J.Basanavičiaus paminėtas 1676 m. maras istoriografijoje nėra žinomas. Greičiausiai tai XVII a vidurio demografinės krizės perkėlimas į kitą laikotarpį. Tačiau būtent tuo metu esą Basanavičių protėviai ir atsikėlę, kaip rašė J. Basanavičius, į mųsų kraštą. Bartininkų bažnyčios metrikų knygose pirmiausia paminėta Gulbiniškių kaimo Mykolo ir Onos[?] Basanavičių šeima. Dr. Jonas Basanavičius savo autobiografijoje nurodo, kad vienas iš Mykolo sūnų - Juozapas įsikūrė Ožkabaliuose, kur atėjęs užkuriomis ar kitokiu keliu.
Ką galima pasakyti dėl Basanavičių atsikėlimo nuo Vilniaus į Bartininkų apylinkes. Ar iš tikrųjų nebuvo Basanavičių Alytaus ekonomijoje iki XVII a. pabaigos?
J.Basanavičius, rinkdamas duomenis iš Bartininkų bažnyčios metrikų knygų apie savo giminę, pastebėjo, kad Basanavičiaus pavardė tose knygose rašoma labai įvairiai. 1584 m. Alytaus valdos inventoriuje užrašyta, kad Alytaus mieste gyveno Matulis Basanovičius, Alytaus vaitijoje Dolmuntavičių kaime, kurį, matyt, galima tapatinti su dabartiniais Domantonimis, esančiais netoli Venciūnų, gyveno dailidė Pijus Basanovičius, Varanavos dvarui priklausančiame Obelyčės [Obelytės] kaime gyveno Aleksas Jonas Basanovičius ar Bazanovičius. Visos šios gyvenvietės priklausė Alytaus ekonomijai. Todėl po XVII a. vidurio - XVIII a. pradžios stichinių nelaimių ir karų Ožkabaliuose galėjo atsirasti minėtųjų kaimų išeivių ir visai nebūtinai jie turėjo atvykti iš kur nors nuo Molodečno ar Vilniaus, kur J.Basanavičius surado tokių pavardžių XX a. pradžioje.
Protėviai. Dr. Jonas Basanavičius Bartininkų bažnyčios metrikų knygose pirmąjį Basanavičiaus pavardės paminėjimą rado 1694 m. Tais metais Mykolas Basanavičius su kūma Bartininkų bažnyčioje krikštijo naujagimį. Kad Basanavičiaus šeima gyveno Ožkabaliuose, užrašyta 1705 kovo 5 d. kito naujagimio metrikuose. XVIII a. Alytaus ekonomijos inventoriuose Ožkabalių kaimo ūkininkai Basanavičiai minimi nuolatos. 1792 m. pažymėti du savarankiški ūkininkai - tėvas ir sūnus Petras ir Motiejus Basanavičiai su šeimomis.
Nuo 1694 m. paminėto Mykolo Basanavičiaus galima atkurti ir Jono Basanavičiaus genealogiją. Mykolas turėjo du sūnus - Motiejų Ignotą ir Juozapą. Juozapas sukūrė šeimą ir su pirmąja žmona, o po jos mirties su antrąja žmona sulaukė trijų sūnų ir dukros, gimusių XVIII a. 45 dešimtmetyje. Antrasis Juozapo sūnus Jurgis iš pradžių vedė Oną Gajuniūtę, po jos Oną Mateliūtę ir trečią kartą - Ievą Kurtinaitę. Jo penki vaikai - trys sūnūs ir dvi dukterys gimė laikotarpiu nuo 1767 iki 1802 metų. Jurgio sūnus Mykolas, gimęs 1800 m. rugsėjo 1 d., vedęs Magdaleną Juodkojutę iš Moliniškių kaimo, buvo Jono Basanavičiaus senelis. O jo sūnus Jurgis, vadinamas Juru, buvo Jono Basanavičiaus tėvas. Tėvas gimė 1826 m. ir mirė nesulaukęs nė 50 metų (1875). Motina buvo Marė Birštonaitė iš seno Stolaukio kaimo. Su šia šeima buvo dviguba giminystė, nes Jurgio sesuo Marė ištekėjo už brolienės brolio Simono Birštono.
Jonas Basanavičius autobiografijoje nurodo, kad jis buvo pirmasis ir vyriausias Jurgio ir Marės Basanavičių vaikas. Brolis Vincas buvo gimęs 1861 m., sesuo Uršulė apie 1863 m. Pastaroji mirė turėdama apie 6 metus. Basanavičius manė, kad šeimoje buvo ir daugiau vaikų, bet jie išmirę. Liko tik brolis Vincas. Giminė nebuvo atspari tuberkuliozei, nuo kurios mirė dr. Jono Basanavičiaus senelis Mykolas, tėvas Jurgis ir jo sesutė Uršulė.
Pagal šią genealoginę schemą dr. Jonas Basanavičius buvo šeštos kartos, skaičiuojant nuo Mykolo Basanavičiaus, palikuonis.
Socialinė ir kultūrinė Basanavičių padėtis. Gyvendami Alytaus ekonomijos Krokialaukio rakte, Basanavičiai, kaip ir kiti to krašto ūkininkai, atlikdavo činšines prievoles. 1649 m. jie mokėjo gėralų mokestį ir už natūrines duokles (žąsis, vištas, kiaušinius) pinigais 9 kapas lietuviškų grašių ir duodami po statinę rugių.
Po A.Tyzenhauzo reformos 1786 m. Ožkabalių Petras Basanavičius turėjo atlikti dviejų dienų su kinkiniu ir dieną pėsčias lažą ir tiek pat pavarymų, sumokėti 80 auksinų mokesčių. Kaip galima spręsti iš J.Basanavičiaus prisiminimų, baudžiavos arba lažo įvedimas buvo prisimenami kaip labai sunkus ir blogas metas, dvarą žmonės vadinę pragaru. Baudžiava buvo panaikinta 1864 m.
Švietimo tradicijos Bartininkų krašte priklausė nuo platesnio pobūdžio reformų ir nuo vietos dvasininkijos požiūrio į liaudį, jos švietimą ir lietuvių kalbos vertinimą. Vyskupo Ignoto Masalskio parapinių mokyklų reformavimas teigiamai paveikė pradinį mokymą visoje Lietuvoje. Parapinė mokykla atsirado ir Bartininkuose, kurioje 1784 m. mokėsi 22 mokiniai: 15 valstiečių, 4 miestiečiai ir 3 bajorai.
Bartininkai priklausė Vilniaus vyskupijai, kuri ilgus amžius lenkino lietuvius, niekino lietuvių kalbą, stūmė ją iš bažnyčios bei kasdienio religinio gyvenimo. Tas pats buvo ir Bartininkų parapijoje, kur lenkinimas ypač sustiprėjo, kai Užnemunė atsidūrė tiesioginėje Lenkijos administracijoje. Lietuvių kalba čia ilgą laiką tiesiog nebuvo pripažįstama kaip tinkama religiniam gyvenimui. Ypač juodą darbą čia varė atsiųstas klebonas mozūras Andrius Rzepnickis, kuris trisdešimt metų (18071837 m.) čia kunigaudamas neišmoko lietuviškai. Tai ilgainiui suformavo ir vietos gyventojų požiūrį į savo kalbą. Padėtis iš esmės pasikeitė 1838 m. klebonu paskyrus Joną Burdulį, kuris grąžino lietuvių kalbą į Bartininkų bažnyčią. Be to, špitolės mokykloje pradėjo vaikus mokyti lietuviškai rašyti ir skaityti. Šį kleboną J. Basanavičius itin aukštai vertino. Tačiau parapijiečiai, išgirdę lietuviškus pamokslus, giesmes, leisdami savo vaikus mokytis lietuviškų poterių, iš pradžių stebėjosi, kaip rašė Basanavičius, kaip esą galima garbinti Viešpatį mužikų kalba ir tikėję, kad Dievas negalįs tokios prastos jų kalbos meldžiantis suprasti, nė jų išklausyti ... Tačiau jaunimas jau tuo nebesistebėjo. Lietuviško rašto mokymas, neturint elementorių ir maldaknygių, ėjo sunkiai. Todėl visame Bartininkų krašte buvo vos keletas mokėjusių maldaknygę paskaityti. Kaimuose ūkininkų vaikus skaityti mokė menko išsilavinimo daraktoriai. Kaip rašo J.Basanavičius, jo tėvas mokėjęs tik skaityti, truputį rašyti ir lenkiškai kalbėti. Tačiau buvo gerbiamas apylinkėje žmogus, kelerius metus buvo Bartininkų valsčiaus vaitas. Buvo labai kūrybingas: mokėjo pasakoti istorijas iš baudžiavos ir ankstesnių laikų, žinojo daug mįslių ir pasakų. Savo autobiografijoje dr. Jonas Basanavičius, be kita ko, apie savo tėvo vaidmenį jo asmeninėms nuostatoms rašė: aš jam ir jojo atminčiai esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę. Beje, J.Basanavičių krikštijo minėtas tolerantiškasis kunigas Jonas Burdulis.
Ožkabalių Basanavičių giminėje buvo keletas atstovų, pasižymėjusių netradicine žemdirbio veikla. Jono Basanavičiaus dėdė Jonas buvo žalvarinių daiktų liejikas, siuvėjas, muzikantas, tetos Onos Karevičienės sūnus Kazys pats sukonstravo vėjo malūną, kuris sėkmingai veikė, tetos Uršės Šmulkštienės duktė Konstancija Matulaitienė buvo labai gabi matematikė, o motinos sesers sūnus Juozapas Herbačiauskis buvo Krokuvos universiteto, o paskui pagarsėjęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas.
Baigiant apie Jono Basanavičiaus kilmę glaustai galima pasakyti, kad jo protėviai nuo XVII a. pabaigos buvo žemdirbiai ūkininkai, iš pradžių laisvi arba činšiniai, o nuo XVIII a. pabaigos lažą atliekantys valstiečiai, uolūs katalikai, besirūpinantys savo vaikų padėtimi ir likimu, savo kultūrinio gyvenimo nišą užpildantys Lietuvos istorijos atsiminimais, susietais su artimiausiais piliakalniais ir kitais kultūros paveldo paminklais, savo atmintyje saugantys ir kitiems perduodantys tautosaką. Dalis jų pasižymėjo netradiciniais gabumais. Visa tai paveldėjęs dr. Jonas Basanavičius pasuko ne pragmatišku gyvenimo keliu, ginant lietuvių tautos teises ir jos kultūrą. Šiuos siekius apvainikavo jo, kaip Lietuvos Tarybos pirmininko, parašas po Vasario 16osios Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktu.