MG 2001/12

Mokslo ir technikos naujienos

Afrikos pietuose esanti Namibijos dykuma - viena karščiausių ir sausiausių vietų Žemėje. Čia niekada nelyja, bet maždaug šešis kartus per mėnesį stiprus vėjas nuo Atlanto atneša rūką.

Zoologas A.Parkeris iš Oksfordo universiteto ištyrė, kaip dykumų vabalas Stenocara naudojasi šiuo rūku gamindamasis geriamąjį vandenį. Atradimą pritaikius pramonėje būtų galima gaminti pigias plėveles, kurios padėtų žmonėms išgyventi sunkiomis sąlygomis.

Vabalo kieti priekiniai sparnai padengti gumbeliais, kurių viršūnėlės turi savybę traukti vandenį, o tarpiniai įdubimai – jį atstumti. Vabalui skrendant prieš vėją, oro drėgmė renkasi ant vandenį traukiančių iškilimų. Lašeliai jungiasi ir didėja, kol nebeišsilaiko viršūnėje ir nusileidžia žemyn į griovelį, kuriuo nusirita tiesiai vabalui į burną.

Pasak Parkerio, vabalo sparnų struktūrą atgaminti visai nesunku. Panašų plėvelių raštą galima štampuoti, lieti, spausdinti ant acetatinio lakšto vandenį traukiančiais dažais. Skirtingai nuo esamų oro drėgmės rinktuvų, šis metodas būtų daug efektyvesnis. Susivieniję su gamybininkais, mokslininkai tikisi jau po metų išleisti į rinką pirmąjį savo gaminį - galbūt palapinę, aprūpinančią geriamuoju vandeniu jos gyventojus.

SKRUZDĖS KOOPERUOJASI PAGAL JĖGAS

Nigelis Frenksas iš Bristolio universiteto atrado įdomią skruzdžių elgsenos išraišką, stebinančią savo sumanumu. Jei maisto gabalėlis būna per didelis vienai skruzdei ir ji jo nepaneša, to darbo imasi dvi skruzdės darbininkės - didelė ir maža. Tarsi būtų gerai apskaičiavusios jėgas, didžioji stoja į priekį, pakelia didesnę naštos dalį ir eina reikiama kryptimi, o mažoji, prilaikydama iš galo, užtikrina visos sistemos stabilumą. Taip dvi skruzdės paneša vienai skruzdei nepakeliamą svorį.

Skruzdžių partnerystė nėra ilgalaikė. Mokslininkai nežino, kaip skruzdės susitaria dirbti kartu. Spėjama, kad tam gali turėti reikšmės “transporto” kamštis. Normaliu atveju skruzdžių darbininkių judėjimas vyksta pastoviu greičiu, bet jei kuri nors imasi krūvio ne pagal savo jėgas, sutrikdo judėjimą ir todėl susilaukia kitų pagalbos.

G.Džeburas iš Arizonos universiteto sukūrė pigų ir lengvą saulės baterijų gamybos būdą. Įdiegus naująją technologiją, saulės elektrinės bus spausdinamos velenais kaip popieriniai sienų apmušalai.

Medžiagos, iš kurių gaminami fotoelementai, nėra brangios, bet iš jų sumontuoti saulės elektrinę iki šiol atsieidavo brangiai. Tai ribojo ekologiškos saulės energijos panaudojimo galimybes.

Džeburo metodas pagrįstas trafaretiniu spausdinimu, naudojamu audiniams ir tapetams raštuoti. Stiklo lakštas pirmiausia padengiamas skaidria, elektrai laidžia medžiaga, sudarančia vieną bendrą elektrodą. Ant šio elektrodo formuojamas plonas polimerinis sluoksnis, padedantis surinkti gaminamas sroves. Pagaliau lakštas padengiamas tų srovių šaltiniu - organine medžiaga, vadinama fulerenu, kurio molekulės turi savybę šviesoje elektriškai poliarizuotis. Tada kita “sumuštinio” pusė: vėl sroves renkantis polimeras, ant jo - elektrodas.

Bandymai parodė, kad naujosios, trafaretiniu būdu spausdintos elektrinės efektyvumas melsvoje šviesoje buvo 4,3 procento. Šiuo parametru ji gerokai atsilieka nuo jau veikiančių saulės elektrinių, išnaudojančių 10-20 proc. šviesos energijos. Tačiau naujasis metodas šį savo trūkumą su kaupu kompensuos kiekybe, nes yra daug pigesnis.

ŠVYTINTYS TVARSČIAI ĮSPĖS APIE BAKTERIJAS

Netrukus bus gaminami “protingi” tvarsčiai, spalvotu švytėjimu įspėjantys gydytojus apie žaizdoje esančias pavojingas bakterijas. B.Mileris iš Niujorko Ročesterio universiteto pagamino bandomąjį jautriojo elemento pavyzdį, kuris pradeda švytėti, jei aplinkoje yra gramneigiamų bakterijų.

Pagal sienelių cheminę sudėtį bakterijos skirstomos į gramneigiamas ir gramteigiamas. Jų atpažinimo metodą kristalvioletiniais dažais 1884 m. sukūrė danų biologas H.Ch.Gramas. Kadangi gramteigiamas bakterijas labiau veikia antibiotikai, šis tyrimas infekcijų gydymui yra svarbus iki šiol.

Pirmasis Milerio tikslas - gremėzdišką Gramo tyrimą pakeisti momentine procedūra. Kuriant prietaisą, kuris iškart parodytų skirtumą tarp dviejų bakterijų tipų, imta bendradarbiauti su šviesolaidinės mikroelektronikos specialistais. Iš silicio kristalo išėsdinus jį rūgštimi buvo pagaminta porėta, kempinės pavidalo struktūra, spinduliuojanti tam tikro bangos ilgio šviesą. Buvo atrasta, kad ant šių paviršių atsiradus gramneigiamų bakterijų, skleidžiamos šviesos spalva truputį keičiasi. Pagaliau teko sukurti specialias molekules, kurios trauktų gramneigiamas, bet netrauktų gramteigiamų bakterijų, ir šia medžiaga padengti silicio “kempinės” paviršius.

Kol kas švytėjimas silpnas ir plika akimi nepastebimas, bet mokslininkai toliau tobulina savo išradimą. Šiuo metu jie kuria įvairius cheminius “kabliukus”, fiksuojančius kitas pavojingas bakterijas, pavyzdžiui, listerijas, salmoneles.