MG 2001/12

Jonas Vileišis ir Vasario 16-osios Aktas

Doc. DOBILAS KIRVELIS

Lietuvos valstybės – demokratinės Lietuvos Respublikos atsiradimą tapatiname su 1918 metų Vasario 16 d. Aktu, dar kitaip mūsų istorijoje vadinamu Nepriklausomybės Aktu. Bet tik nedaugelis žino, kad tokios formuluotės Vasario 16 d. Aktas, kokį mes dabar matome, daugiausia yra keturių iš 20-ies, signatarų mažumos, atstovaujančios dviejų to meto Lietuvos kairiosios pakraipos politinių partijų nuostatoms, atkaklios ir principingos veiklos rezultatas. Vienas tų principingų žmonių – Jonas Vileišis.


Vartydami to meto istorinius dokumentus, galime pamatyti 1918 m. vasario 15 d. J.Vileišio ranka parašytą ir keturių signatarų pasirašytą tekstą, kuris tik kai kurių žodžių ir kelių skyrybos ženklų neprincipiniais pataisymais, tik neesminiais redakciniais pakeitimais skiriasi nuo visų 20-ies signatarų pasirašyto Nepriklausomybės Akto – mašinėle spausdinto NUTARIMO teksto. Rankraštyje Jono Vileišio parašas – pirmasis. Toliau eina Stepono Kairio, Mykolo Biržiškos ir Stanislovo Narutavičiaus parašai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vasario 16 d. mašinėle išspausdintame dokumente yra ranka (ko gero, J.Vileišio – aut. pastaba) darytas pataisymas - pagal vasario 15 d. rankraščio tekstą įrašytas praleistas jungtukas “kaip”.

Bet kur kas svarbesnių dalykų slepia šio teksto formuluotės bei jų atsiradimo istorija.

Jonas Vileišis, tuo metu atstovavęs Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai (LDP), ir Steponas Kairys – Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP), remiami ištikimų bendraminčių – socialdemokrato Mykolo Biržiškos ir dvarininko demokrato, Alsėdžių respublikos įkūrėjo Stanislovo Narutavičiaus, buvo nepalenkiami dėl dviejų formuluotės dalykų: už “demokratinės Lietuvos respublikos” būtinybę ir prieš antrąją Akto dalį - bet kokius įsipareigojimus Vokietijai. Tai buvo principinės nuostatos ne tik šių asmenybių, bet ir dviejų Lietuvos kairiosios pakraipos partijų programiniai reikalavimai, priimti jau 1896 m. (LSDP) ir 1902 m. (LDP).

Trumpa Vasario 16-osios Akto istorija

Pirmojo pasaulinio karo gale okupacinė vokiečių valdžia, pajutusi karo baigtį ir norėdama Lietuvą išlaikyti savo rankose, lietuvių inteligentijai leido Vilniuje sušaukti konferenciją, kuri deklaruotų Lietuvos valstybės atkūrimą Vokietijos sudėtyje.

Vilniaus Lietuvių Konferencija, įvykusi 1917 m. rugsėjo 18-22 d., priėmė nutarimą dėl Lietuvos Valstybės atkūrimo, suderintą su visų politinių nuostatų atstovais, susidedantį iš 2 dalių, kuris skelbė:

“I. Laisvam Lietuvos plėtojimos reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis.

Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patvirtintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos.

Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamas Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

II. Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvos Konferencija, turėdama omeny, jog Lietuvos interesai yra [...] pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galima sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant jos savitam plėtojimos, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija”.

Bet Vilniaus Lietuvių Konferencijos išrinkta 20 atstovų Lietuvos Taryba, kuriai buvo pavesta rūpintis Lietuvos ateitimi, spaudžiama vokiečių okupacinės valdžios, dešiniųjų daugumos balsais 1917 m. gruodžio 11 d. formuluotę pakeitė:

“I. Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota Lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 metų rugsėjo mėn. 17-23 d.d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.

II. Tai Valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose, Lietuvos Taryba prašo Vokiečių Valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrunkant sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių Valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžiną tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos Valstybe, kuris turi būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais”.

Kaip rodo signatarų prisiminimai, gruodžio 11 d. Tarybos posėdyje, vykusiame iki vidurnakčio Vilniuje, J.Vileišio bute, buvo daug aštrių nesutarimų bei emocijų. Tokiam rezoliucijos tekstui, ypač konvencijoms, pasižadėjimams Vokietijai, kurių atkakliausias šalininkas buvo A.Smetona, prieštaravo J.Vileišis. Jį palaikė S.Kairys, S.Narutavičius ir M.Biržiška. Tokia formuluotė buvo visiškai nepriimtina šiai Tarybos kairiųjų mažumai, ir 1918 m. sausio 8 d. jie pasiūlė anuliuoti gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytus įsipareigojimus Vokietijai ir pateikė nepriklausomybei skelbti formulę, kuri tik redakciniu atžvilgiu skyrėsi nuo būsimojo vasario 16 d. Akto. Joje buvo akcentuojama demokratinė Lietuvos respublika, ir be antrosios dalies. Keturiems kairiesiems buvo nepriimtina dešiniųjų formuluotė ne tik dėl per didelių pažadų Vokietijai, bet ir dėl to, kad vietoj demokratinės Lietuvos respublikos pradėta deklaruoti tik nepriklausoma Lietuvos valstybė. (Kaip pasirodė vėliau, tarp dešiniųjų jau tada sklandė Lietuvos monarchijos idėja.)

Kairiųjų sausio 8 d. pateiktą formulę iš pradžių atvirai palaikė ir dalis dešiniosios pakraipos Tarybos narių – A.Stulginskis, P.Klimas, J.Staugaitis, A.Petrulis, K.Bizauskas. Net 12 narių balsavo už šią formuluotę. Tik 3 buvo prieš, o 2 susilaikė.

Bet jau sausio 24 d. (kituose šaltiniuose 26 d.) A.Smetonai ir J.Šauliui pasiūlius balsuoti už formulę su konvencijomis, rezultatas apsivertė: 12 narių balsavo už, 5 prieš. Prieš A.Smetonos pasiūlymą balsavo visi kairieji – J.Vileišis, S.Kairys, M.Biržiška, S.Narutavičius ir krikščionių demokratų atstovas A.Stulginskis. Po šio balsavimo, protestuodami, kad Taryba pažeidė Vilniaus Konferencijos jai duotus įgaliojimus, iš Tarybos visi 4 kairieji pasitraukė.

1918 m. sausio 28 d. J.Vileišis Tarybai įteikė pareiškimą, išdėstydamas kairiosios opozicijos pasitraukimo argumentus. Panašiai argumentuodami tokius pat pareiškimus pateikė ir kiti kairieji – S.Kairys, S.Narutavičius ir M.Biržiška.

Tokia principinga kairiųjų pozicija privertė dešiniuosius keisti nuostatas. Vasario 11 d. likusioji Tarybos dalis pradėjo svarstyti galimybę daryti nuolaidas ir sudarė komisiją deryboms su opozicionieriais dėl jų grįžimo. Šiose derybose aktyviausiai reiškėsi P.Klimas.

Vasario 15 d. ši Tarybos kairioji opozicija įteikė Tarybos daugumos komisijai pareiškimą, kuriame buvo ir J.Vileišio ranka parašytas skelbtinos nepriklausomybės Akto tekstas. Taip pat buvo kategoriškai pareikšta, kad 4 kairieji grįš į Taryba tik tuo atveju, jeigu Tarybos dauguma priims šią formuluotę, ir dar, kad A.Smetona turįs pasitraukti iš Lietuvos Tarybos pirmininko pareigų kaip neprincipingas, pataikaujantis vokiečiams, praradęs pasitikėjimą.

Kaip dabar žinome, be didelių džiūgavimų 1918 m. vasario 16 d. po šia formuluote, pavadinta Nutarimas, pasirašė visi 20 Tarybos narių. Daug vėliau istorikas prof. Z.Ivinskis šį kairiųjų nuostatos laimėjimą taip apibendrins – “Dauguma pasidavė mažumai”.

Kairiosios opozicijos nuostatų raida

Jonas Vileišis ir Steponas Kairys buvo asmenybės, atstovaujančios naujoms, nebe monarchinėms, bet demokratinėms Europos politinėms nuostatoms. Tuo metu vykstantis Pirmasis pasaulinis karas akivaizdžiai buvo parodęs monarchinių Europos valstybių išsigimimą, neatitikimą visuomenės poreikiams. Jau buvo bežlungančios 3 didelės imperijos: Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos.

Jonas Vileišis, 1902m. aktyviai reiškęsis kuriant antrąją Lietuvos politinę partiją - Lietuvos demokratų partiją (LDP), steigiamajame šios partijos suvažiavime, vykusiame “raudonojo grafo” Zubovo Dabikinės dvare (netoli Viekšnių), svarstant partijos programines nuostatas dėl Lietuvos nepriklausomybės, rekomendavo vadovautis demokrato socialisto Povilo Vyšinskio 1901 m. paskelbtu CREDO:

 

“Mūsų idealas: laisva, nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis laisvomis tautomis rūpinasi pagerinimu savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn”.

Tiesa, tuo metu Dabikinėje partijos programa dar nebuvo parengta. Buvo sudaryta LDP programos komisija ir atsakomybė užkrauta ant labiausiai kvalifikuoto J.Vileišio pečių. Nepraėjus ir mėnesiui po LDP steigiamojo suvažiavimo partijos programa buvo baigta. Pirmojoje dalyje “Mūsų siekiai” buvo deklaruojama Lietuvos autonomija teiginiu, kad “tai tegali įvykti tik išgavus pilną Lietuvos autonomiją etnografinėse ribose.” O apie ateities Lietuvos nepriklausomybę buvo sakoma: “Laisva ir nepriklausoma kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimas siekis mūsų Lietuvių Demokratų Partijos”.

Gan dėsninga, kad 1902 m. vasarą, keliais mėnesiais anksčiau už demokratus, ir Lietuvos socialdemokratai savo LSDP V suvažiavime Kairiškėse (taip pat prie Viekšnių), kuriame labiausiai pasireiškė S.Kairys, pakoregavo LSDP programinės nuostatos formuluotę dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo:

“Pripažindami kiekvienai tautai teisę pačiai rūpintis ir daryti nusprendimus apie savo gerovę, LSDP iš politiškos pusės stengsis sutverti demokratišką Lietuvos Respubliką susifederavusią su kaimyniškomis tautomis, esančiomis ant to paties laipsnio visuomeniško ir politiško ūgio”.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), 1896 m. gegužės 1 d. priėmusi savo pirmąją programą, programinio minimumo dalyje jau buvo deklaravusi:

“Savistovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liosos federacijos”.

1900 m. S.Kairio po visą Lietuvą išplatintame LSDP atsišaukime buvo kviečiama: “Stengties sutverti demokratišką Lietuvos Respubliką laisvu noru susifederavusią su lenkais, gudais, latviais ir ukrainiečiais”. O 1905 m. VI LSDP suvažiavimo MANIFESTAS bylojo: “...mes šiandien einame prie to, kad būtų sušauktas Įsteigiamasis Seimas Vilniaus mieste, išrinktas Lietuvos gyventojų visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu, neskiriant tautos, tikėjimo ir lyties”.

Greitai besikeičianti visuomeninė situacija ir demokratams parodė, kad Lietuvos nepriklausomybė kur kas artimesnė, nei buvo manoma Dabikinėje. Jau 1903 m., antrajame LDP suvažiavime, įvykusiame Vilniuje, J.Vileišio bute, tobulinant partijos programą, buvo numatyta vadovautis šiomis gairėmis: “1. LDP idealas yra liuosa ir savo etnografiškose ribose neprigulinti nuo kitų viešpatysčių ir tautų Lietuva, pačių gyventojų valdoma slapčiu, betarpišku, visuotinu, paremtu ant lygybės pamatų, balsavimu”. Įdomiausia, kad trečiuoju punktu buvo teigiama: “3. LDP pasitiki įvykinti savo tikslą tiktai kovos keliu”. Šioji trečioji programinė gairė akivaizdžiausiai atspindėjo to meto socialistines-revoliucines visuomenines nuostatas.

Todėl ne atsitiktinai jau 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime abiejų to meto Lietuvos politinių partijų – LDP ir LSDP lyderiai Jonas Vileišis ir Steponas Kairys buvo vieningos nuomonės dėl Lietuvos nepriklausomybės, nors dėl neryžtingos daugumos nuostatos ir reikėjo formuluoti rezoliuciją tik dėl Lietuvos autonomijos Rusijos Imperijoje:

“Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, teisiu, lygiu ir slaptu balsavimu, neskiriant tautos, tikėjimo ir lyties”.

Kaip tik 1905 m., pajutus Lietuvos nepriklausomos valstybės realybę, pradėjo kurtis trečioji, dešinioji Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga (LKDS). Jos karščiausias organizatorius buvo dar 1900 m. visiškai netikėjęs Lietuvos nepriklausomybės galimybe Juozas Tumas-Vaižgantas. Savo leidžiamame laikraštyje “Tėvynės Sargas” 1900 m. 8 numeryje piktinosi kairiųjų išplatintais “... ant caro atsiliepimų, neseniai po miestelius išklejuotų, rėksnių iš Social-Demokratiškos partijos, kliedančius apie Lietuvos neprigulmystę, apie ką niekam nė nesisapnavo...”, o 11-ajame tvirtino, kad “...… politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę ir prieš aną ... atvirai protestuojame... Sargiečiai, o su jais visa konservatyviška lig kaulų smegenų Lietuva pripažįsta Rosijos Ciecorių už tikrą savo valdovą, nuo Rosijos nerūpinas skirtis...”

Šis trumpas ekskursas į Lietuvos praėjusio šimtmečio pradžią akivaizdžiai rodo Jono Vileišio ir jo bendraminčių reikšmingus reformistinius nuopelnus siekiant atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę – modernią Europos demokratinę respubliką. Nesunkiai matyti, kad 1918 m. Vasario 16-osios Akto formuluotėje ryškiai šviečia LSDP ir LDP programinės frazės, skelbiamos Lietuvoje jau nuo 1896-ųjų metų.