MG 2002/3
Įvairenybės
Įsikalbėk nesenti
Amerikiečių archeologas nustebino savo kolegas sensacingu pranešimu. Mat pasitelkęs senovinius burtažodžius jis atskleidė amžinosios jaunystės paslaptį ir išbandė ją pats 30 metų užkonservavęs savo organizmą.
Šią paslaptį Henris Servinas saugojo kone trečdalį šimtmečio. Ir tik neseniai ryžosi ją atskleisti. O visa prasidėjo 1970 metais Meksikoje beieškant antikinių relikvijų. Tada viename urve netoli Fresnilo miesto Servinas aptiko sienoje iškaltus žodžius, kurie, jo nuomone, padedą rasti kelią į amžinąją jaunystę. Baimindamasis kolegų pajuokų, jis tada nepaskelbė savo nuomonės apie atradimą.
Kaip jis nusprendė, kad tai jaunystės burtažodžiai? Senoviniai padavimai byloja, kad XIV amžiuje actekai žinoję kažkokį magišką būdą jaunystei išlaikyti. Specialistai žino keletą jų, užrašytų maždaug prieš 500 metų. Tačiau mokslininkai įsitikinę, kad svarbiausieji burtažodžiai visada būdavo perduodami žodžiu iš kartos į kartą.
Išsilaipinę 1521 metais actekų žemėje Korteso vadovaujami ispanų konkistadorai sunaikino senosios tautos civilizaciją, išnyko ir jos žinios, - aiškina dr. Servinas. Kai aptikau įrašą urve, susijaudinęs išstovėjau priešais jį gerą valandą. Ilgai galvojęs vis dėlto nutariau išbandyti jį pats. Pradėjau kasdien po 15 minučių kartoti burtažodžius. Ir štai kas nustebino: praėjo 30 metų, o iš išorės aš nepasenau.
Nuostabiausia, kad nieko ypatinga čia nėra. Mokslas jau senokai tokį efektą yra numatęs: tai paprasčiausia savitaiga. Tačiau po išoriniu paprastumu slypi labai sudėtingi fiziologiniai ir psichologiniai procesai. Visai organizmo veiklai vadovauja galvos smegenys ir jeigu tikima, jog kažkokia frazė stabdo senėjimą, tą frazę kartojant smegenys ir darbuosis norima kryptimi: atgyvenusias ląsteles keis jaunomis, vidaus sekrecijos liaukas įpareigos gaminti reikiamų hormonų reikiamus kiekius, taigi visiems organams neleis pasenti. Nežinoma tik ar Servino atrastoji frazė gali padėti amžinai, t.y. labai ilgai išsaugoti jaunystę, bet įsitikinta, kad ji yra veiksminga. Reikia manyti, kad būtų buvusi veiksminga ir bet kuri kita, jei jaunasis archeologas būtų ja patikėjęs
Kompleksiškai ištyriau daktarą Serviną, - pasakoja Manuelis Lopezas, senėjimo problemų specialistas, - ir nustebau, nes niekada nebuvau susidūręs su žmonėmis, turinčiais taip mažai senėjimo požymių. Daktarui Servinui 62 metai, tačiau daugiau kaip 30 jam duoti negalima. Jo širdis, plaučiai, kraujospūdis ir reakcijos kaip dvigubai jaunesnio žmogaus.
Iš užsienio spaudos
GYVYBĖ ŽEMĖJE TIKRIAUSIAI VYSTĖSI KELIS KARTUS
Neseniai iškelta teorija, kad besivystančią Žemės gyvybę kelis kartus galėjo sunaikinti susidūrimas su didžiuliais, kelių šimtų kilometrų skersmens, asteroidais. Pasak profesoriaus Normano Slipo, pristačiusio savo darbą Amerikos geofizikų suvažiavime, po tokio kataklizmo planetos paviršiaus temperatūra pakildavo per 1000 oC, užvirdavo ir išgaruodavo vandenynai, atmosfera prisisodrindavo įvairių mineralų garais. Vienintelė gyvybės forma, galėjusi išlikti giliai po žeme, buvo didelį karštį pakeliančios termofilinės bakterijos. Kai po daugelio tūkstančių metų Žemės paviršius atvėsdavo ir būdavo tinkamas gyvybei, atspariosios bakterijos iš savo slėptuvių vėl paplisdavo po visą planetą, plėtodavosi... iki kito asteroido smūgio. Paskui ciklas kartodavosi.
Teorija grindžiama kelių mokslo šakų įrodymais. Biologiniu požiūriu ne atsitiktinumas atrodo tai, kad daugelis seniausių Žemės gyvybės formų - Archaea, Bacteria mikroorganizmų grupės - lyg susitarusios yra termofilinės, t.y. pakeliančios 80-100 oC (viena rekordininkė net 115 C) temperatūrą.
Įrodymus papildo ir geofizikos pažanga. Dabar vyrauja nuomonė, kad per ankstyvąjį Žemės formavimosi laikotarpį nuo smūgio, privertusio atsirasti Mėnulį, iki pirmųjų gyvybės formų, kurias patvirtina iškasenos, mūsų planeta galėjo susidurti ne daugiau kaip su 20 didelių asteroidų (anksčiau manyta, kad dėl intensyvaus asteroidų bombardavimo gyvybė iš viso negalėjusi užsimegzti). Vadinasi, smūgius skyrė milijonai metų, per kuriuos gyvybė galėjo plėtotis cikliškai.
NAUJAS SKAUSMO MALŠINIMO BŪDAS
Džozifas Peningeris iš Toronto AMGEN instituto (Kanada) atrado naują skausmo malšinimo būdą, kuris ateityje galbūt padės daugeliui besikamuojančių žmonių.
Nustatyta, kad neseniai atrastas baltymas DREAM (sutr. iš angl. Downstream Regulatory Element Antagonistic Modulator) turi ryšį su organizmo gaminama į morfiną panašia medžiaga - dinorfinu: sumažėjus DREAM, pasigamina daugiau dinorfino ir skausmas padidėja. Metodą išbandžius su pelėmis, gauti sėkmingi rezultatai: gyvūnėliai buvo abejingi įvairios kilmės dirgikliams, kurie šiaip sukeltų didelį skausmą. Jokių šalutinių reiškinių nepastebėta.
Apskaičiuota, kad šiuo metu pasaulyje kas penktas žmogus gyvena kęsdamas nuolatinį skausmą, kurį sukelia įvairios lėtinės ligos, vėžys. Mokslininkai seniai ieško, kuo pakeisti analgetikus ir kitus vaistus nuo skausmo, kad nepageidaujamas poveikis būtų kuo mažesnis.
VAGYSTĖS BAIMĖ RODO SUDĖTINGESNĮ MĄSTYMĄ
Tyrinėdami paukščių elgseną, anglų mokslininkai aptiko mąstymo apraiškų, kurios anksčiau buvo priskiriamos tik žmogaus protui.
Psichologė Nikola Kleiton iš Kembridžo universiteto stebėjo krūminius kėkštus (Aphelocoma coerulescens). Šie paukščiai likusį savo maistą užkasa į smėlį, kad galėtų pasivaišinti vėliau, kai išalks. Žinomas ir kitas jų pomėgis - vagiliavimas pastebėjus, kur būrio narys paslėpė savo atsargas. Dėl šios priežasties kėkštai neretai patys perkelia maistą į naują slėptuvę.
Mokslininkų nuostabą sukėlė atradimas, kad tapti vagysčių aukomis labiau bijo tie paukščiai, kurie patys yra vogę iš kitų. Jie dažniau grįžta pakeisti slėptuvės, jei įtaria, kad slepiant maistą juos galėjo matyti kiti būrio nariai. Paukščiai be nusikalstamos praeities kur kas labiau pasitiki kitais - jie palieka maistą pirmojoje slėptuvėje nepaisydami ar juos kas matė slepiant, ar ne.
Peršasi išvada, kad paukščiai turi sugebėjimą tapatinti save su kitais ir įsivaizduoti būsimus kitų veiksmus. Tai reta savybė - iki šiol buvo manoma, kad ji būdinga tik žmogui.
Parengė ROMUALDAS GRIGALIŪNAS