MG 2002/5

Hugo - žymiausias XIX a. prancūzų poetas

Doc. dr. GVIDONAS BARTKUS

Šiais metais sueina 200 m. nuo Viktoro Hugo (Victor Marie Hugo, 1802-1885) gimimo. Į literatūros istoriją jis įėjo kaip labai produktyvus, visapusiškas ir labai prieštaringai kritikos vertintas rašytojas. Jį būtų galima lyginti su ankstesnio amžiaus pačiu populiariausiu rašytoju – Volteru

(Voltaire, 1694-1778).

Šiame straipsnyje bus atsiribota nuo detalios gyvenimo apžvalgos; jo gyvenimas (galima tarp eilučių pažymėti) perpildytas netikėtumų, posūkių, nuolatinės kovos - tiek literatūrinės, tiek politinės, kitų intriguojančių epizodų. Antra vertus, literatūrinis palikimas toks gausus, kad vien tik parašytų kūrinių išvardijimas sudarytų keletą puslapių. Taigi bus einama kita linkme: per fragmentiškas pastabas bus parodyta jo (poeto, dramaturgo, romanisto ir t.t.) svarbesni talento bruožai, jo nuotaikos ir filosofinės-estetinės nuostatos.

V.Hugo gimė Bezansono mieste (Franš Kontė provincija), kur jo tėvas, Konsulato laikų (1799-1804) pulkininkas, laikinai buvo apsigyvenęs su šeima. Viktoras, trečias šeimoje vaikas, buvęs toks silpnas, kad manyta, jog neišgyvens. Stiprių brolių šešėlyje šis silpnas vaikutis dažnai vienatvėje verkdavęs, todėl manoma, kad jau tada pradėjo formuotis niūrus jo charakteris, išlikęs visą gyvenimą, ne visuomet pastebimas dėl itin aktyvios jo kūrybos ir dėl vėliau susiformavusio nepaprasto gyvybingumo.

Jaunajam Viktorui neišdildomą įspūdį palieka kelionė iš Paryžiaus į Avelino provinciją (pietų Italija), kurios valdytoju skiriamas būsimo poeto tėvas; vėliau – kita kelionė Ispanijon, kur jo tėvas pakeliamas į generolus ir gauna grafo titulą iš imperatoriaus Napoleono brolio Žozefo, tuo metu paskirto Ispanijos karaliumi. Rašytojas visą gyvenimą jaus silpnybę tam, kas egzotiška.

Jau nuo pat vaikystės V.Hugo dažnai būdavo politikos akistatoje; net jo tėvų skyrybos iš dalies buvo grindžiamos skirtingomis politinėmis nuostatomis (tėvų bendravimo klausimai ir šeimyninės ištikimybės problemos paprastai paliekamos biografijos paraštėse). Motina – atvira rojalistė, revoliucijos metu nuverstų Burbonų šalininkė; tėvas, padaręs karinę karjerą porevoliuciniais ir imperijos (1804-1814) laikais, pasitraukė iš aktyvaus gyvenimo Napoleonui žlugus. Viktoras, beprotiškai mylintis savo motiną, kaip ir du vyresnieji broliai, besąlygiškai lieka prieraišūs motinos idėjoms. Jie visi trys anksti pradeda rašyti, o literatūriniai polinkiai dar nėra susiformavę: rašo eilėraščius, epines poemas, dramas, kritinius straipsnius ir t.t. Keturiolikos metų Viktoras pareiškia: “Noriu būti Šatobrijanas arba niekas kitas”. 1819 m. visi trys broliai sutaria leisti žurnalą “Le Conservateur littéraire” (“Literatūrinis konservatorius”). Žurnale spausdinami V.Hugo straipsniai, eilėraščiai, pradedamos spausdinti jo pirmojo romano “Biug Žargalis” (“Bug Jargal”) ištraukos. 1822 m. išeina pirmasis V.Hugo poezijos rinkinys “Odės ir kiti eilėraščiai” (“Odes et Poésies diverses”).

Pratarmėje autorius deklaruoja tokius tikslus: poezijos dėka į viską norįs žvelgti ir viską vertinti “iš monarchijos idėjų ir religinio mokymo aukštumos”. Tai reiškia, kad jis sveikina visa, kas stiprina į sostą grįžusių Burbonų valdžią, kas stiprina Bažnyčios autoritetą. Šios dvi institucijos jo sąmonėje yra glaudžiai susijusios; rinkinyje jis vis grįžta prie revoliucijos temos (Didžioji prancūzų revoliucija (1789-1794) jaunuolio vertinama nelyginant kokia “dievo rykštė”). Poeto nuotaikos ir nesenų istorinių įvykių vertinimas atsispindi penktojoje rinkinio odėje “Liudvikas XVII”. (Truputis istorijos: kai buvo giljotinuotas Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė, jų sūnus liko Tamplio kalėjime; būdamas silpnos sveikatos, jis greitai ten mirė, tuo tarpu emigrantai rojalistai jį buvo suspėję paskelbti karaliumi Liudviku XVII.) V.Hugo šio karalaičio asmenyje mato kankinį ir šventąjį (odė pradedama: jam mirštant atsivėrė dangaus vartai), dangaus dausų gyventojai pamatė jauną sielą, ateinančią angelų apsuptyje; dangaus šventosios mergelės jo galvą papuošė nekaltųjų karūna; balsai iš aukštybių pasiūlė nusilenkti prieš karalių ir giesme pagerbti kankinį; užsimezga dialogas, ir “jaunasis šešėlis” prisipažįsta: “aš – našlaitis, atėjau ieškoti motinos”; angelai jį ramina...… Nekaltą auką guodžia Amžinasis balsas iš begalybės: Kristus taip pat žemėje kentėjo, jis, Karalius, buvo vainikuotas erškėčių vainiku…...

Išėjus rinkiniui “Odės ir kiti eilėraščiai”, V.Hugo tikėjosi sulauksiąs palankaus rojalistinės kritikos dėmesio; deja, rojalistinė spauda beveik nereagavo; vis dėlto knyga buvo perkama, o tai artino vedybų su Adele Fušė (Adéle Foucher) momentą.

Vėliau pats poetas ironiškai pažiūrės į savo jaunystės kūrybą, o po kelių dešimtmečių politinės jo pažiūros radikaliai pasikeis. Pirmasis jo rinkinys parašytas klasicistine maniera, svarbiausias žanras – klasicistinė odė. Tačiau greitai guvus jo protas ir ambicingas charakteris suvokia, kad klasicizmo perspektyvos siaurėja, o romantizmo horizontai plečiasi. Tuo metu romantikai buria savo jėgas, jie renkasi Šarlio Nodjė (Charles Nodier) senojo Arsenalo bibliotekoje, ten skaito savo kūrybą, diskutuoja; romantikai pradeda leisti mėnesinį žurnalą “La Muse francaise” (“Prancūzų mūza”), kviesdami visus, “kas myli ir jaučia poeziją”. Romantikų sambūriuose kiekviena proga akcentuojama, kad yra nepriimtina “sekimo dvasia”, o juk būtent klasicistai siūlė imituoti senuosius (ypač Antikos) autorius. Štai tokiame istoriniame-literatūriniame kontekste pasirodo dar viena V.Hugo poezijos knyga – “Odės ir baladės” (“Odes et ballades”, 1826). Rinkiniui parašoma pratarmė, o joje kalbama apie kūrybos laisvę, tvirtinama, kad klasicizmas varžo vaizduotės polėkį, protą ir “rašytojo plunksną”, nes kūrėjas privalo nuolat prisiminti žanro “taisykles ir padorumą”, nuolat turi save kontroliuoti. V.Hugo nurodo, kad “baladės” žanro kūrinys atpalaiduoja kūrėjo sparnus; baladė – keista ir įmantri poetinė išmonė; baladėje tinka reikšti svajones, kurti vaizdingus paveikslus, perpasakoti legendas ir padavimus. Žodžiu, baladė leidžia nevaržomai prasiveržti fantazijai, asmenybės savitumui. Šiame rinkinyje ir po jo parašytame “Orientalės” (“Les Orientalles”, 1829) V.Hugo parodo, kiek guvios poetinės išmonės jo galvoje ir kokia virtuoziška, tiesiog akrobatiška poetinių kūrinių technika.

Įnoringas V.Hugo būdas neleidžia jam likti romantinio judėjimo paribėje. Jis, kaip ir kiti romantikai, supranta, kad svarbiausias jų mūšio laukas turėtų būti teatro scena; tik čia įsitvirtinus galima bus sakyti, kad klasicizmas nugalėtas, kad išsilaisvinta iš reglamentacijų tironijos. V.Hugo rašo istorinę dramą “Kromvelis” (“Cromvell”, 1827), kuri anuomet taip ir nebuvo pastatyta. Išleisdamas ją, V.Hugo parašo itin karingą “Pratarmę” – teorinį samprotavimą apie neišvengiamą istorinį romantizmo triumfą.

Panaudodamas istorinį tyrinėjimų principą, rašytojas į literatūros istoriją žvelgia ieškodamas ryšio su žmonijos istorija ir socialinėmis bei politinėmis institucijomis. V.Hugo skiria tris žmonijos istorijos etapus ir kartu tris literatūros laikotarpius bei jos specifinius bruožus. Jam svarbus atramos taškas – žmogaus savimonės laipsnis. Pirmykščiais laikais (temps primitifs) žmogus nori suvokti savo atsiradimą ir savo vietą gamtoje, jis yra naivus, lyriškas, primityvus, žmogus kuria savo poetinę kilmės ir būties viziją, jos išraiška – naivi lyrika (ryškiausias pavyzdys – Biblijos pradžia). Po to ėjo antikiniai laikai (temps antiques), kai žmogus žvilgsnį kreipia į visuomenę ir pastebi išsiskiriančias asmenybes (herojus, valdovus), žmonių visuomenės skilimą į valstybes; literatūros charakteris pasikeičia – kuriamas epas, jame apdainuojama istorija (ryškiausias pavyzdys – Homero “Iliada”, “Odisėja”). Naujieji laikai prasideda, kai kuriasi dvasinės religijos, - tada žmogus suvokia, kad jame du priešiški pradai: kūniškasis ir dvasinis. Atsiranda drama, išreiškianti pasaulyje ir žmoguje esančias priešybes: grožį-bjaurumą, gėrį-blogį, dieviškąjį ir žvėriškąjį pradus žmoguje. Naujųjų laikų literatūra – tiesos literatūra. Jos viršūnė ir pavyzdys – V.Šekspyro (W.Shakespeare) draminė kūryba. Ši dviguba žmogaus prigimtis leidžia rašytojui kurti kontrastų teoriją, kertinį romantinės estetikos akmenį.

V.Hugo “Pratarmėje” gvildena keletą kitų svarbių romantikams klausimų: istorinio kolorito būtinybė grožiniame kūrinyje, kūrėjo laisvė (šis žodis romantizmo pradžioje itin dažnai akcentuojamas) renkantis kūrinio formą bei menines priemones, klasicistinių dramos taisyklių nepagrįstumas ir jų neatitikimas naujų laikų dvasios ir t.t. Kiek vėliau rašytojas Teofilis Gotjė (Th. Gautier), buvęs V.Hugo gerbėjas ir draugas, prisipažins, kad ši pratarmė ano meto romantikams “švitėjo” taip, kaip kadaise “Senojo Testamento priesakai ant Sinajaus kalno” (t.y. kaip Dešimt Dievo įsakymų). V.Hugo romantikams tampa vadu, jo namuose renkasi rėmėjai ir pasekėjai, susikuria antrasis “senaklis”, kiekvienas naujas kūrinys tik stiprina naujo vado autoritetą ir reputaciją.

Kūrybinėje V.Hugo biografijoje itin reikšmingas įvykis – dramos “Ernani” (“Hernani”) pastatymas. Pjesė parašoma itin greitai – per nepilną mėnesį. Aktoriai ploja, kai jiems perskaitomas tekstas; 1830 m. vasario 25 d. – pirmasis pjesės spektaklis “Comédie-Francaise” (”Prancūzų komedijos”) teatre. Premjerai rengiasi ne tik sutuoktiniai Hugo, bet ir visa jaunųjų romantikų šutvė. Šeimos draugas ir garsus literatūros kritikas Šarlis Ogiustenas de Sent Bevas (Ch.A. de Sainte-Beuve) su autoriumi aštuonias valandas prieš spektaklio pradžią ateina į teatrą, kad galėtų prie įėjimo stebėti, kaip renkasi prijaučiantieji. Jaunasis T.Gotjė vadovavo visam gerbėjų padaliniui; jis dėvėjo raudonos spalvos striukę, balzganas žalias kelnes, išvirkščią juodo aksomo švarkelį, - tam, kad priverstų sudrebėti priešus “filistinus” (t.y. klasicizmo šalininkus, tradicinio teatro gerbėjus). Romantikai triumfavo, o varganas Hugo šeimos biudžetas papilnėjo solidžiais banknotais.

1830-ieji – ne vien “Ernani” sėkmės metai; liepos mėnesį gimsta penktasis sutuoktinių vaikas – duktė Adelė, kurios krikštatėviu pakviečiamas Š.O. de Sent Bevas. Paskutinėmis liepos dienomis Paryžiuje griaudžia kanonada, o 29 d. virš karališkųjų Tiuilri rūmų pakeliama revoliucijos pergalę žyminti garsioji trispalvė (mėlyna-balta-raudona); Burbonai, nuverčiami, sostan ateina Orleaniečiai.

Tų pačių metų rudenį V.Hugo pradeda rašyti garsųjį istorinį romaną “Paryžiaus katedra” (“Notre Dame de Paris”, išsp. 1831). Šiame romane ryškiau nei kitur atsispindi romantinio kontrasto praktinis pritaikymas ir Prancūzijos istorijos retrospektyva. Rašytojas, leidėjo skatinamas, nemažos apimties romaną parašė per rekordiškai trumpą laiką – pusę metų, nors medžiaga buvo kaupiama trejus metus. Laki V.Hugo fantazija sukūrė tokius įspūdingus ir įsimenančius paveikslus, kaip katedros archidiakonas Klodas Frolo, varpininkas pabaisa Kvazimodas, gražuolis Febas de Šatoprenas ir žavioji į viziją panaši Esmeralda.

Siužetas nėra originalus, tačiau įpintos istorijos digresijos, filosofiniai intarpai daro šį kūrinį epiškai didingą, paliekantį gilų įspūdį. Rašytojas meistriškai naudoja kontrastų principą: visi svarbiausi personažai apsčiai turi patrauklių ir atstumiančių bruožų, - net Klodas Frolo, paprastai įvardijamas kaip neigiamas personažas, turi kažko, kas jį daro kilnų (dvasinio prado apraiška). Kad ir toks faktas: rastą išsigimėlį pamestinuką jis priglaudžia, augina, randa jam užsiėmimą ir t.t. Kiekvienas iš tų personažų turi simbolinę prasmę, o visą romaną galima žiūrėti kaip lūžio epochą: momentą, kai iš Viduramžių žmonija žengia į Renesansą. Šis dramatinis periodas palieka gilų įtrūkį žmogaus sąmonėje; antai Klodas Frolo, asketiško mąstymo ir griežto gyvenimo būdo žmogus, susiduria su gatvės šokėja Esmeralda, jame prabunda renesansiškasis kūno dvelksmas (meilė); įpratęs prie dogmatiško požiūrio ir asketiško gyvenimo, jis visomis išgalėmis stengiasi nuslopinti kūnišką potraukį, jame siautėja dviejų pradų kova, širdyje gęsta gailestingumas ir užuojauta, dvasinė drama baigiasi dvasine ir fizine katastrofa (Esmeraldos mirtis). Tamsių jėgų šėlsmas – viena iš grotesko apraiškų. Kvazimodo istorija – žemiausio socialinio sluoksnio istorija, kai nuo visiško paklusnumo savo šeimininkui (iš pradžių besąlygiškai vykdo Klodo Frolo valią) einama prie žmogiškosios vertės pajautimo (susitikimas su Esmeralda prie gėdos stulpo). Kvazimodo sieloje prabunda padėka, po to – prieraišumas ir meilė. Tada vergo dvasioje vyksta maištas prieš šeimininką: jis nužudo Klodą Frolo, kuris skriaudė Esmeraldą. Tai labai simboliška: buvę beteisiai sprendžia šeimininko likimą. Čia galima įžvelgti užuominą į 1789 m. revoliucinius įvykius, kai Paryžiaus sukilusi liaudis ėmėsi griauti Bastiliją, taip pat į 1830 m. liepos įvykius, kai prancūzai antrąkart nuvertė karalių nuo sosto.

Romanas turėjo pasisekimą. Rašytojas artėja prie šlovės Olimpo, tačiau nesijaučia laimingas, gilėja šeimyninės problemos: išgarsėjęs rašytojas nėra mylimas vyras. Žmona Adelė po penkių gimdymų vis labiau jaučia, kad mielasis Viktoras tampa tironiškas, ji ieško atjautos ir paramos už šeimos rėmų. Jos akys krypsta į ramų ir atidų šeimos draugą Š.O. de Sent Bevą. V.Hugo, paniręs į darbą ir literatūrines kovas, pagaliau pamatė, kad greta yra žlugusių vilčių širdis. Rašytojo kūryboje, ypač poezijoje, jaučiami vis gilesni išgyvenimai. Draugai poetai atitolsta. Kritikas ir buvęs draugas pastebi, kad subrendusio poeto kūryboje ryškėja skausmingo skepticizmo grožis. Išleidžiami lyrikos rinkiniai: “Rudens lapai” (”Les Fueilles d’automne”, 1831), “Sutemų giesmės” (“Les Chants du crepuscule”, 1835), “Vidiniai balsai” (”Les Voix intérieures”, 1837) ir kt. Kartu jis rašo vis dar turinčias pasisekimą romantines dramas: “Karalius linksminasi” (“Le Roi s’amuse”, 1832), “Marija Tiudor” (“Marie Tudor”, 1833) ir kt.

Jo gyvenime atsiranda kita draugė ir palydovė – Žiuljeta Druė (Juliette Drouet), kuri per 50 metų visur – sėkmėse ir nesėkmėse – jį lydės ir rems, ją toleruos žmona Adelė; tačiau dviprasmiška situacija dažnai rašytoją stato į keblią padėtį.

Susitelkęs ties savo išgyvenimais, rašytojas analizuoja save ir vieną kartą konstatuoja, kad jame yra “keturi aš”. Lyra (poetinė kūryba) ištrykšta Olimpijo personaže, meilužio vaidmuo - per Ernani personažą; jame yra dar ir juoko (satyros) bei kovos personažai.

Nuo savęs stebėjimo rašytojas pakelia žvilgsnį ir į tai, kas žmogų supa transcendentiniame lygyje. Apie tai byloja poema “Olimpijo kontempliacijos” (rinkinyje “Vidiniai balsai”).

Yra žinoma, kad V.Hugo norėjęs šio vardo, jį, kaip garbingą pravardę, ir gavo. Olimpijo vardas sietinas su išplėsta lyrinės poezijos koncepcija, jis įkūnija ir žmogų apskritai, ir tam tikrą paties poeto dalį.

Eilėraščių rinkinyje “Vidiniai balsai” yra dvi įdomios poemos, kurios pažymėtos Olimpijo vardu. “Olimpijo liūdesys” – vienas pačių reikšmingiausių iki tremties (1851 m.) parašytų poetinių kūrinių. Betarpiškas pretekstas sukurti šį didelės apimties eilėraštį (galima vadinti ir poema) buvo V.Hugo kelionė į vieną slėnį, į kurį bemaž prieš metus buvo nuvykęs su Žiuljeta Druė. Šį sykį jis vyko be mylimosios, norėdamas atstatyti santykių su žmona pusiausvyrą. “Olimpijo liūdesyje” vyrauja prisiminimo ir ilgesio motyvas. Eilėraštį pradeda trečiuoju asmeniu, tarsi norėdamas savo asmenybę paslėpti po pretendento į nemirtingųjų tarpą (Olimpijo) vardu.

Išleidęs ”Spindulius ir šešėlius” (“Les Rayons et les ombres”, 1840), poetas keliolika metų tylės. Jis užmezga daug žadančias pažintis, kurios palengvina praverti duris į Akademiją (1841 m.), stropiai lanko jos posėdžius. Skaudžiai išgyvena netikėtą devyniolikmetės dukters Leopoldinos žūtį jūroje. Nuo depresijos ir liūdesio jį gelbsti aktyvi visuomeninė veikla. Pakviestas jis neatsisako lankytis karaliaus Liudviko Pilypo Orleaniečio dvare. Turėdamas žalią (t.y. akademiko) rūbą, jis geidė paauksuoto (t.y. karalystės pero) rūbo. 1845 m. jam suteikiamas vikonto titulas ir karalystės pero vardas.

Reikės dar kelerių metų, reikės didesnių sukrėtimų, kad V.Hugo galingu balsu prabiltų kaip poetas ir atsiskleistų nauji poetinio talento aspektai.

(Bus daugiau)