MG 2002/7-8

Lietuvos gyventojai senstelėjo

PETRAS GEDIMINAS ADLYS, DALIA AMBROZAITIENĖ
Statistikos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojai

Statistikos departamentas atliko 2001 m. visuotinio gyventojų surašymo lapų apdorojimą – skenavimą, kontrolę, kodavimą ir suformavo kompiuterinę duomenų bazę, įgalinančią skelbti galutinius surašymo duomenis. Pradžioje paskelbti bene svarbiausieji: gyventojų skaičius, lyties ir amžiaus sudėtis, tautybės, pilietybės, išpažįstami tikėjimai...

2001 metų balandžio 6 dieną Lietuvos Respublikoje gyveno 3 483 972 nuolatiniai gyventojai, iš jų mieste 2 332 098, kaime – 1 151 874 gyventojai. Gyventojų skaičius ir jų išsidėstymas mieste ir kaime pagal pastarųjų surašymų duomenis pateikiami 1 lentelėje.

Gyventojų skaičius nuo 1989 m. iki 2001 m. surašymo sumažėjo 190,8 tūkst.: natūralus prieaugis nuo 1989 m. iki 2001 m. balandžio 6 d. sudarė 33,7 tūkst. gyventojų (gimė 546,1 tūkst., mirė – 512,4 tūkst.), neigiamas migracijos saldo – 224,5 tūkst. (atvyko 72,2 tūkst., išvyko 296,7 tūkst.).

Lietuvos gyventojų 1966 m. buvo daugiau kaip 3 milijonai ir jų daugėjo iki 1992 metų. Vėliau dėl migracijos ir neigiamos natūralios gyventojų kaitos ėmė mažėti. Palyginti su 1989 metais gyventojų skaičius sumažėjo 5 procentais.

Miesto ir kaimo gyventojai

Miesto ir kaimo gyventojų lyginamasis svoris Lietuvoje tapo lygus 1970 metais. Daugiausia miesto gyventojų buvo 1991 m. (68,5 proc.). Nuo 1992 m. miesto gyventojų skaičius ėmė mažėti, o kaimo – didėti. 2001 m. palyginti su 1989 m. mieste gyventojų sumažėjo 155 tūkst., kaime – 36 tūkstančiais. Tai įvyko dėl gyventojų migracijos krypčių pasikeitimo. Pagrindinė migracijos kryptis „iš kaimo į miestą“ ėmė keistis: padidėjo miesto gyventojų emigracija į užsienio šalis, kai kurie gyventojai keliasi į kaimus. Tačiau miesto ir kaimo gyventojų lyginamasis svoris išliko beveik nepakitęs.

Gyventojų skaičius visuose didžiausiuose miestuose per 12 metų sumažėjo: labiausiai – Kaune, mažiausiai – Panevėžyje (žr. 2 lentelę). Tačiau miesto gyventojų koncentracija didžiuosiuose miestuose išlieka beveik vienoda: gyveno apie 59 procentai visų miesto gyventojų.

Gyventojų skaičiaus mažėjimas būdingas ir kaimyninių šalių sostinėms, tačiau ten jis gerokai spartesnis. 2000 m. surašymo metu Rygoje užfiksuota 764,3 tūkst. gyventojų, Taline – 400,4 tūkst. Abiejuose miestuose gyventojų 16 proc. mažiau nei 1989 metais. Tuo tarpu Vilniuje gyventojų skaičius sumažėjo 6 procentais.

Neseniai įvykę gyventojų surašymai sudarė galimybę palyginti Baltijos šalių gyventojų skaičių ir jo pokyčius tarp pastarųjų surašymų (3 lentelė).

Vyrai ir moterys

Gyventojų sudėties pagal lytį pokyčiai pateikiami 4 lentelėje.

Dėl didesnio, ypač jauno amžiaus, vyrų mirtingumo vėl pablogėjo vyrų ir moterų santykis: 1989 m. 1000-čiui vyrų teko 1113 moterų, o 2001 m. – jau 1139. Įdomi situacija atskirose amžiaus grupėse. Iki 25 metų moterų mažiau negu vyrų (1000-čiui vyrų tenka 942–975 moterys), 25–44 metų atitinkamai iki 1100 moterų, vyresnio amžiaus grupėse – moterų gerokai daugiau.

Vyrų ir moterų santykis apskrityse susiklostęs netolygiai. Daugiausia 1000-čiui vyrų tenka moterų Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apskrityse (Kauno, Vilniaus ir Panevėžio miestuose moterų gerokai daugiau negu vyrų); mažiausiai – Alytaus, Marijampolės, Telšių ir Utenos apskrityse.

Seni ar jauni esame?

Gyventojų lyties ir amžiaus sudėtis pateikiama 5 lentelėje. Nagrinėjamuoju laikotarpiu Lietuvos gyventojai senstelėjo: vidutinis amžius (jokiu būdu ne vidutinė būsimo gyvenimo trukmė) pasiekė 37 metus, vyrų – 35, moterų – 39 metus (1989 m. buvo atitinkamai 35, 32 ir 37 metai).

Aiškiai pastebimas vaikų iki 10 metų dalies mažėjimas – nuo 15,5 iki 11,6 proc.; sumažėjo paauglių ir jaunimo (10–29 metų) dalis – nuo 30,9 iki 29 procentų. Trečias ryškus pokytis – vyresnio nei darbingo amžiaus žmonių pagausėjimas nuo 18,9 iki 20,2 proc. bendro gyventojų skaičiaus. Dar ryškesnis kaimo žmonių „senėjimas“: 60 metų ir vyresni asmenys mieste sudaro 17,2, kaime – 23,5 proc. visų gyventojų. Amžiaus sudėtimi labai nevienodos apskritys. „Jauniausios“ – iki 15 metų dalies daugiau nei 20 proc. – Telšių, Tauragės, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus apskrityse. Prie „senesnių“ – pensinio amžiaus žmonių daugiau kaip 21 proc. – galima priskirti Utenos, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės ir Tauragės apskritis.

Tačiau bene vaizdžiausiai gyventojų lyties ir amžiaus pokyčius parodo amžiaus piramidė (1 diagrama). Jos viršus rodo vyrų ir moterų skirtingo mirtingumo rezultatą: moterų gerokai daugiau nei vyrų. Žemiau ryški įduba susidarė dėl mažesnio 76–80 metų amžiaus žmonių skaičiaus, kurį lėmė karo ir pokario padariniai. Vyrų mažiau ir jaunesnio amžiaus grupėse. Pokario įtaką rodo ir 48–52 metų amžiaus įduba. Tai vaikai, gimę tremties laikotarpiu, kai pirmaisiais tremties metais buvo ypač didelis vaikų mirtingumas. Piramidės iškilumai iliustruoja aukšto gimstamumo laikotarpius: 1958–1962 ir 1985–1987 metais. Paskutinį gimstamumo padidėjimą (1985–1987 m.) rodo piramidės apačioje esantis iškilumas. Apatinė piramidės dalis vaizdžiai parodo staigų gimstamumo mažėjimą pastaraisiais metais.

Kuo galime pasidžiaugti ?

Manau, kad laikas pereiti prie labai įdomių, svarbių ir labiau džiuginančių rezultatų. Surašymas padėjo nustatyti, kokių tautybių Lietuvos gyventojai. Buvo žymima tautybė, kurią nurodė pats apklausiamasis. Vaiko tautybę nurodė tėvai. Negalutiniais duomenimis lietuviai sudarė 83,5 proc. Lietuvos Respublikos gyventojų (2 diagrama), lenkai – 6,7, rusai – 6,3, baltarusiai – 1,2, ukrainiečiai – 0,7 procento. Maždaug po 0,1 proc. gyventojų sudarė žydai, vokiečiai, totoriai, latviai ir čigonai. Kitų tautybių asmenys sudarė 0,2 proc. gyventojų. Labiausiai sumažėjo rusų (1989 m. jie sudarė 9,4 proc. Lietuvos gyventojų), iš viso jų gyveno 220 tūkstančių. Lenkai 1989 m. sudarė 7 procentus. Šio surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 235 tūkst. lenkų. Lenkai tapo pirmąją nacionaline mažuma. Į klausimą apie tautybę gyventojai atsakinėjo noriai – tautybės nenurodė vos 0,9 proc. gyventojų.

Reikėtų pabrėžti, kad šis surašymas užfiksavo didžiausią lietuvių lyginamąjį svorį dabartinėje Lietuvos valstybės teritorijoje. Šiam teiginiui patvirtinti galima pateikti šiuos faktus. Grupė specialistų, vadovaujama dr. P.Gaučo, 1969 m. atliko skaičiavimus ir paskelbė: surašymų duomenimis 1923 m. Lietuvoje, 1925 m. Klaipėdos krašte ir 1931 m. Vilniaus krašte lietuviai sudarė 67,9 proc. tų teritorijų gyventojų. 1989 m. lietuviai sudarė 79,6 procento.

Priminsiu, kad 1923 m. surašymo duomenimis lietuviai sudarė 83,9 proc. to meto Lietuvos valstybės gyventojų. Taigi lietuvių lyginamasis svoris to meto ir šio meto gerokai didesnėje Lietuvos valstybės teritorijoje susilygino. Tai labai reikšmingas faktas.

Prasminga pažymėti, kad Lietuva tautiniu atžvilgiu yra vienalytiškiausia iš Baltijos šalių. Antai pastarojo surašymo metu (vyko 2000 m.) estai sudarė 57,7 proc. (rusai – 25,6 proc.), latviai 57,7 proc. (rusai – 29,6 proc.) savo šalių gyventojų.

Pilietybę nurodė iš esmės visi gyventojai (nenurodė 0,1 proc.). Lietuvos Respublikos piliečiai sudarė 99 proc., Rusijos – 0,4, kitų valstybių – 0,2, neturėjo pilietybės – 0,3 procento.

Visiems svarbūs duomenys apie religinę gyventojų sudėtį

Svarstant surašymo lapo projektą kai kurie oponentai abejojo ar įtraukti klausimą apie išpažįstamą tikėjimą – tai esą asmeninio apsisprendimo reikalas, gal tai pažeistų žmogaus teises. Surašymas parodė, kad gyventojai suprato šio klausimo svarbą – nenurodė, kuriai religinei bendruomenei save priskirtų, tik 5,5 proc. gyventojų.

Štai ir rezultatai: Romos katalikai sudarė 79 proc. Lietuvos gyventojų, ortodoksai (stačiatikiai) – 4,1, sentikiai – 0,8, evangelikai liuteronai – 0,6, kitų tikėjimų – 0,6, savęs nepriskyrė nė vienai religinei bendruomenei – 9,4 proc. 1923 m. surašymo metu Romos katalikai sudarė 85,7 proc. Lietuvos gyventojų.

Tai pirmieji galutiniai surašymo rezultatai: jie verčia susimąstyti dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo, negerėjančios demografinės situacijos; džiuginantys – dėl Lietuvos gyventojų tautinio ir religinio vienalytiškumo, sudarančio palankias sąlygas pilietinės visuomenės formavimuisi.