MG 2002/7-8

Vokiečiai Klaipėdoje

Lietuvoje plačiai nagrinėta ir žinoma lietuviškosios raštijos ir bendrinės kalbos pradžia Prūsijoje, nors ir ši tema gvildenama tik lingvistiniu, literatūriniu bei tautiniu aspektais, nesiremiant šių darbų teologiniu, europietiškuoju bendrakultūriniu ar istoriniu-politiniu kontekstu. Klaipėdos miesto 750 metų jubiliejus suteikia progą pažvelgti ir į šio miesto vokiškąjį pradą bei kultūrinį gyvenimą. Reikia konstatuoti, kad šiame Vakarų Lietuvos krašte pagoniškieji kuršiai, lietuviai ir žemaičiai buvo supažindinti su krikščionybe, buvo atnešta vakarietiškoji kultūra bei civilizacija. Straipsnyje norima supažindinti tik su kai kuriais vokiečių kultūros raidos Klaipėdoje barais, parodant jų daugialypiškumą, modernumą bei santykius su vietiniais gyventojais. Šia prasme pasirodo, kad Klaipėda, kaip dvikalbis miestas, savo visa esme buvo ir lieka pagrindiniai Lietuvos vartai į Europą, jos gyventojai tradiciškai lengvai pasiduoda tarptautiniams kultūros bei civilizacijos procesams.


Prof. habil.dr. HELMUTAS ARNAŠIUS

Livonijos, arba Kalavijuočių, ordinas, specialiai 1202 m. Rygos vyskupo Alberto įsteigtas misijonuoti pagoniškuosius kuršius, žemaičius bei lietuvius, greitai plėtė krikščionybę ir jau po kelerių metų kūrė planus įsitvirtinti visame Kurše statant pilis bei gynybines gyvenvietes tolimesniems žygiams. Neįstengdamas to vienas padaryti, Rygos vyskupas Henrikas anksti siekė suvienyti Livonijos Kalavijuočių ir Švč. Panelės Marijos Vokiečių ordinų jėgas šiai kovai. Jis 1252 m. rugpjūčio 1 d. sudarė sutartį su Vokiečių ordinu apie jo surastos tinkamos vietovės Dangės upės žiotyse Pietų Kurše pasidalijimą ir bendros pilies bei bažnyčių senosios Klaipėda vadinamos sodybos ar pilies vietoje statybą. Ką tik iš Šiaurės Vokietijos atvykęs riteris Eberhardas von Seyne, po kelių mūšių su žemaičiais patyręs jų narsą, surinko būrį karių bei statybininkų ir Baltijos pakrantėmis nužygiavo iki Dangės žiočių, kur, matyt, be didesnio vietinių pasipriešinimo per porą mėnesių pastatė medinius namus bei rąstų sieną, o žiemai laivais iš jūros buvo aprūpintas maistu bei kitais reikmenimis. Tų pačių metų pabaigoje atmuštas lietuvių ir prūsų antpuolis įtikino, jog būtina aukštesnėje vietoje šalia medinės pilies jau kitais metais statyti mūrinę keturkampę pilį su riteriams skirta Švč. Panelės Marijos bažnyčia pietiniame fligelyje, su bokštais ir grioviais aplinkui. Taip Klaipėdos pilies ir miesto mūrai buvo pastatyti jau tais pačiais metais. Miestui plėtoti buvo paskirta nemažai aplinkinės žemės nuo Žardės iki Tauralaukės.

Klampioje vietoje riterių iš Šiaurės Vokietijos įkurtas Memelborgas yra seniausias Prūsijos miestas.

Netrukus buvo imtasi ir krikščioniškosios misijos tarp vietinių gyventojų. Viename dokumente apie aplinkinių žemių paskirstymą sužinome ir apie pirmuosius pakrikštytus kuršius, kuriems amžiniems laikams buvo skirtos, tiksliau sakant – paliktos jų pačių valdos aplink Kretingos pilį – tai Veltūnas ir jo brolis Reyginas bei Saveydė su Tvertikine. Tačiau, kai tik karalius Mindaugas 1262 m. atpuolė nuo krikščionybės ir šie keturi vietiniai didikai vėl grįžo prie pagonybės – jų tikėjimas akivaizdžiai turėjo politinių motyvų – ir patys su kariauna puolė Memelborgą, pasityčiodami iš vokiečių prie pilies vartų dar sužaidę karo rungtynes su ietimis. Kai kalavijuočiai surengė keršto žygį norėdami paimti Kretingos pilį, jie buvo pagonių sumušti, o pirmasis Memelborgo komtūras Bernhardas von Harenas suimtas ir gyvas sudegintas, kaip rašoma eiliuotoje kronikoje: “jie pasodino jį ant grotų”. Tai pirmasis žymus Klaipėdos krikščionis, miręs kankinio mirtim bandant kardu ir kryžium platinti vienintelį tikėjimą. Ordinas netrukus surengė keršto žygį į Kretingą ir dar Impiltį ir šį kartą nusiaubė abi pilis ir išžudė įgulas - tikriausiai tarp jų buvo atpuolusieji Veltūnas, Reyginas, Saveidė bei Tvertikinė. Būdama toli nuo kitų Ordino pilių labai nesaugioje vietoje dar laisvų kuršių, žemaičių bei prūsų pašonėje vokiškoji Klaipėda negalėjo tikėtis greitos pagalbos puolimo atveju, o turėjo gintis savo jėgomis. Senos Eiliuotosios Livonijos kronikos eilutės byloja:

“Mimelė buvo per toli pastatyta,

Dievas turėjo ją pats išlaikyti”.1 

Jau 1258 m. mieste buvo pastatytos pirmosios dvi bažnyčios: Šv Johaneso, arba Miesto, bažnyčia, skirta miestelėnams vokiečiams aptarnauti, bei Šv. Nikolauso bažnyčia, turinti rūpintis vietovių Pois, Ekitės, Mutinės, Kalotės, Duvirčių, Palangos bei Kretingos gyventojų atvertimu ir dvasiniu jų aptarnavimu. Tikėjimo juos mokė tam skirtas “tolkas” – vertėjas, mokėjęs lietuviškai ir kuršiškai, nors Ordino laikais buvo stengiamasi prūsus ir lietuvius mokyti vokiečių (arba lotynų) kalbos, kuri viena buvo leista vartoti viešajame gyvenime. Abiem bažnyčioms aprūpinti vyskupas skyrė po 4 ūbus žemės bei pakankamai pievų gyvuliams šerti. Taigi Šv. Nikolauso, arba Žemės, bažnyčia yra pirmoji lietuvių ir kuršių misijai skirta ir pastatyta bažnyčia Lietuvoje, nuo to laiko be pertraukos tarnavusi vietiniams gyventojams, vėliau, po reformacijos, pervadinta Šv. Jokūbo ir vadinama Laukininkų vardu. Kalavijuočių ordino broliai bei vyskupai, be abejo, nuoširdžiai stengėsi plėsti krikščionių tikėjimą tarp vietinių gyventojų, nors ir savo meto priemonėmis, vadovaudamiesi viduramžiškomis tikėjimo dogmomis.

Prievartinis pagonių krikštijimas ir jų žemių pasisavinimas viduramžių krikščionių Bažnyčiai ir jos institucijoms – didikams, ordinams bei vyskupams – buvo ne tik savaime suprantamas dalykas, bet ir šventa pareiga. Mat visi pagonys, neturintys Kristaus, pagal katalikų dogmą yra atitolę nuo Dievo ir kaip tokie ne tik akli ir neišmanantys, bet ir dėl to gyvenantys kaltėje, nedorybėje bei nuodėmėje – jie esą prakeikti ir, jei jiems nebūsiąs atneštas “išganymas” per krikštą, jie būsią pasmerkti mirčiai žemėje ir pragaro kančioms po mirties. Krikščionys Kristaus esą pasiųsti tautų misijai2  ne tik žodžiu, bet ir per prievartą kardu3 , nes bet kokiomis priemonėmis “atversti” nuodėmingą sielą esąs išganingas darbas, jį atlikusiam garantuojantis nuodėmių atleidimą. Popiežiai, kaip aukščiausieji misijos tarp pagonių vadovai, pradedant nuo pat 1199 m., kasmet tam skirtomis bulėmis atnaujindavo raginimus vokiečiams ir kitiems Europos riteriams pulti kuršių, žemaičių ir lietuvių žemes ir jas užkariauti krikščionybei, nes jose gyvenę ne žmonės, o velnio išperos. Visa žemė, pagal šią doktriną, esanti Dievo pažadėta krikščionims, taip kaip Palestina buvusi pažadėta Izraelio tautai, ir ją užkariauti reiškė atiduoti Dievui (Kristui), kas Jam priklauso. Minėtiesiems pakrikštytiems keturiems Kretingos didikams jų valdos buvo paliktos, kol jie buvo krikščionys, nes jos jau buvo Bažnyčios žinioje, o jie patys buvo “išganyti”. Tačiau, kai tik jie vėl tapo pagonimis, jų pilys, gyvenvietės ir valdos irgi tapo “nelabojo” valdomis ir jas buvo privaloma “pareigingai” niokoti ir užimti. Pakrikštytas pagonis – “naujasis mokinys” privalo būti mokomas Dievo įsakymo tų, kurie jį pakrikštijo ir dabar moko – tai yra lotynų bei vokiečių kalba. Viduramžių Bažnyčiai rūpi tiktai krikštas ir tai, ar naujakrikštai retkarčiais lanko mišias. Jai nerūpi, ar jie išties priima ir supranta naująjį mokymą, ir todėl jie, atlikę šias pareigas, galį laikytis savo senųjų papročių. Laikai iki reformacijos pasižymėjo dideliu svetimumu tarp užkariautojų ir užkariautųjų, kurie buvo verčiami perimti jų kultūrą ir asimiliuotis. Kryžiaus žygio prieš pagonis dalyviai nuoširdžiai tikėjo savo prievole, bet kokiomis priemonėmis “gelbėti pagonių sielas” ir atkariauti jų žemes Dievui ir Bažnyčiai, nes už tai jiems paties Kristaus vietininko Romoje buvo žadėtas visų jų nuodėmių atpirkimas ir puikus gyvenimas rojuje. Nėra jokio pagrindo abejoti tokiu jų įsitikinimu.

Reformacija radikaliai pakeitė teologinę misijos sampratą: Dievas esąs absoliučiai visagalis ir visažinis. Todėl jis ir pasaulyje esąs visur ir su visais. Dievas pats atliekąs misiją, Jis pats visiems skelbiąs savo Žodį, o Bažnyčia galinti tik paklusniai dalyvauti šioje Viešpaties ir Jo Sūnaus misijoje. Dievas savo Žodį skelbiąs kiekvienam suprantama, sava kalba, nes Jis ir žmones sukūręs skirtingus ir skirtingai su jais kalbąs. Žmonės neturį būti per prievartą tempiami į bažnyčias, o Bažnyčia turinti ateiti pas juos. Tuoj po reformacijos vokiečiai kunigai ima skelbti Dievo Žodį prūsų, lietuvių, latvių kalbomis, ima mokyti vietos gyventojus rašto, kurį jie patys jiems sukuria. Be to, Žodis skelbiamas ne ištisoms tautoms, o kiekvienam žmogui individualiai.

Vėliau šis individualizmas dar sustiprinamas pietistiniu atsivertimo išgyvenimu, kuris perkelia “tikro” krikščionio kriterijų į jo psichinę, vidinę būseną. Dabar nebeužtenka vien krikšto ar komunijos priėmimo – tikėjimas turįs būti dvasiškai gyvenamas kasdien, nuolat atsiginant “pasaulietiškumo”. Nors vėliau pietistų “surinkimininkų” judėjime ir atsirado pagal griežtą atrankos tvarką bei “nabažnumą” įstatymų sakytojų hierarchija, iš principo presbiterinis supratimas jos nereikalauja, nors patys surinkimininkai Prūsijoje ir nebuvo atsiskyrę nuo oficialiosios liuteronų Bažnyčios ir tvarkingai lankė pamaldas. Tačiau, norint prieiti prie “atsivertimo” ir jame išlikti, buvo reikalinga kitų bendruomenės narių dvasinė pagalba, pasireiškianti dažnai visą savaitgalį trunkančiomis maldomis, giedojimu, pamokslavimais bei viešu nuodėmių išpažinimu kokio nors ūkininko gerojoje “stuboje”. Toks glaudus, pasitikėjimo vienas kitam ir tikėjimo Dievu kupinas bendravimas, be abejo, labai suartino jo dalyvius, bet drauge nutolino juos nuo aplinkinių vien jau dėl griežto gyvenimo būdo reikalavimo – ir tai kaip tik gerai atitiko vis labiau nepriklausomybės ir užsisklendimo savyje beieškančių Prūsijos lietuvių polinkius. Į pietizmo judėjimą pagrindinai įsijungia lietuviai, nes jis ir liaudžiai suprantamas yra, neskelbia tikėjimo “tiesų” iš viršaus ir taip suteikia visišką kalbinės savasties konservavimo galimybę, nors dėl savo fundamentalistinių biblicistinių moralės normų ir draudžia bet kokias “pasaulietines” kultūros raiškos formas, švenčių papročius, dainas, šokius, puošybą, kaip pagoniškas “atgyvenas”, šitaip griaudamas tautinę kultūrinę gyvenseną.

Iki Žalgirio mūšio Memelborgas taip ir pasiliko mažas pasienio miestas, nuolat puldinėjamas aplinkinių žemaičių ir lietuvių, bet ir pats, paklusdamas popiežiaus bulėms ir varomas grobio vilties, darė išpuolius, kurie, deja, nedavė daug naudos. Miestelėnai vertėsi kuklia prekyba tarp Europos ir Lietuvos. Tačiau glaudesnių kontaktų ar kokio nors bendro gyvenimo tarp ateivių ir vietinių nebuvo daug – vokiečiai riteriai, amatininkai ir pirkliai gyveno uždarą, nuo aplinkos izoliuotą gyvenimą.

Paskutinis Klaipėdos pilies komtūras buvo Erichas von Braunschweigas. Jis nepasidavė reformacijos idėjoms ir iš pradžių nepakluso hercogui Albrechtui, įsakiusiam perduoti pilį liuteronams. Tačiau, kai Albrechtas su kariuomene atžygiavo ir grasino užimti miestą, Erichas geruoju pasidavė išsiderėjęs nemažą išpirkos sumą. 1529 m. kovo 4 d. jau skiriamas naujas protestantiškasis Klaipėdos miesto tarnybos viršila (Amtshauptmann) - Georgas von Klingenbeckas. Ir visos trys bažnyčios mieste be jokio pasipriešinimo priima naująją konfesiją. Iš pradžių jos dar finansuojamos iš bendro fondo, tačiau lietuviškoji parapija jau 1620 m. pasidaro nepriklausoma ir lietuviai savo kunigui pastato gyvenamąjį namą, o vėliau – ir kunigų našlėms. Prie pilies bažnyčios dar iki 1547 m. įkuriama elementorinė mokykla su mokytoju - rektoriumi, o miestelėnai įsisteigia lotynų mokyklą, vėlesnę gimnaziją, turėjusią teisę be stojamųjų egzaminų leisti savo abiturientams studijuoti Karaliaučiaus universitete. Tai reiškė ją buvus gana aukšto lygio. Įsteigiamos Kretingalės ir Priekulės parapijos, kur nuo 1587 m. kunigavo lietuvių kilmės Andrius Poška, o nuo 1590 m. Friedrichas Masalskis, pirmasis iš šios garsios inteligentų šeimos. Religinis ir kultūrinis vokiečių bei lietuvininkų gyvenimas po reformacijos pastebimai suaktyvėja. Pirmasis klaipėdietis intelektualas yra Hartwichas Broynigeris, Karaliaučiaus universitete tapęs inspektorium ir puikiai mokėjęs eiliuoti graikų kalba. Minimi miesto apylinkėse ūkininkaujantys lietuviai, kaip Adminas, Graudušius ir Pidda apie Tauralaukį, o Virgaudui Žardėje žemę už “ištikimą tarnystę” 1578 m. dotuoja pats hercogas Albrechtas.

Iš LDK į Klaipėdą kunigauti Lietuvių bažnyčioje vienas iš pirmųjų protestantų dvasininkų atsikėlė Nicolaus Blothno (Mikalojus Blotnas), kuris vėliau, 1557 m., išvyko kunigauti Pilupėnuose ir darbavosi lietuvių raštijoje. Apie 1556 m. Klaipėdoje gimęs Zacharijas Blotnas (vyresnysis) po studijų Karaliaučiuje vėliau kunigavo Tilžėje ir ten reiškėsi kaip aktyvus lietuvių kalbos bei raštijos puoselėtojas, savo prakalboje Simono Vaišnoro išverstoje pamokslų knygoje “Žemčiūga teologiška” skundėsi, kad lietuvių kalba esanti nepakankamai iškultivuota ir “dėlei sunkybės žodžių, mūsų lietuviškame liežuvyje nepriprastų”, versti į ją labai keblu, tačiau viliasi, jog “nūn mums stokojančių žodžių vietoj kiti pagal dienišką paprotį rasisi”.4  Iš Torūnės į Klaipėdą kunigauti miesto Šv. Jono bažnyčioje 1579 m. atsikėlė, tikriausiai prūsų kilmės, Martynas Aldus, o jo sūnus Jonas Aldus buvo lietuvių diakonas, bet aptarnavo ir besikuriančią Priekulės parapiją, kur jis išsikėlė gyventi 1620 metais. Jis, būdamas L.Zengstocko svainis, irgi rašė lietuviškai, pasivadinęs Johannes Aldus Lithvo-Borussus. Tačiau dauguma Šv. Jokūbo Lietuvininkų bažnyčios kunigų buvo gerai lietuviškai išmokę daugiausia Klaipėdoje gimę vokiečiai. Jie uoliai ugdė savo parapijiečius krikščionybės dvasia, sąmoningai gynė jų interesus.5 

Mieste ima klestėti amatai ir verslas, kuriais aktyviau užsiimti skatina pats kunigaikštis. Pirkliai iš Olandijos, Anglijos ir Škotijos sėkmingai prekiauja ir pagaliau apsigyvena Klaipėdoje kartu su šeimomis. Norint apsaugoti vietinių privilegijas, svetimšaliams nesuteikiama miesto pilietybė ir neleidžiama tiesiogiai prekiauti su vietiniais. Taip atsiranda gerai uždirbančių tarpininkų. Karaliaučiaus pirkliai bando trukdyti Klaipėdos verslui ir išsiprašo iš hercogo uždrausti svetimšaliams pirkliams prekiauti mieste. Tačiau dėl to miesto luomai pasiskundžia Lenkijos ir Lietuvos karaliui, kuriam leno teise yra pavaldi Prūsija. Šis patenkina jų prašymą ir jau po kelerių metų (1567 10 17) Klaipėdos svetimšaliai vėl atgauna visas prekybos teises su sąlyga dalį prekių eksportuoti ir parduoti per Karaliaučių. Taip Klaipėda tampa ir tarptautinės prekybos, ir politinės intrigos dalyve. Jos gyventojų įvairovė praturtinama Vakarų Europos piliečių kultūros, pastebimai reiškiasi jų skirtingi papročiai ir elgsena. Klaipėdiečiai juos toleruoja, stebi, o dažnai net perima jų manieras netrukdydami jiems puoselėti ir savo būdą.

Anglai, škotai ir olandai tarpusavyje irgi bendrauja, lieka ištikimi savo konfesijai. Jau XVIII a. anglai oficialiai įkuria anglikonų parapiją, buvusią netoli dabartinio teatro, o vėliau pasistato ir bažnyčią, kurios įšventinimo proga karalienė atsiunčia dovanų puošnią bibliją. Turtingieji škotai pirkliai, kurių jau buvo keletas šeimų, laikydamiesi savojo, ortodoksinio reformatų tikėjimo, įstengė privačiai išlaikyti dvasininką, nors tam ir priešinosi miesto liuteronai. Vienas iš vėlesnių, jau oficialiai įšventintų reformatų kunigų, kurie turėjo aptarnauti ir olandus, anglus bei prancūzus reformatus, Paul Andreas Jurskis buvo kilęs iš Lietuvos. Didžiajame 1678 m. gaisre sudegusi medinė reformatų bažnytėlė buvo atstatyta iš plytų ir jau 1683 m. Jurskio pašventinta. Vienas iš reformatų kunigų Conradas Melis iš Hersfeldo, pradėjęs eiti savo pareigas 1691 m., buvo Rytų kalbų mokovas, mokėjo net kiniškai, ir Klaipėdoje parašė švietėjišką knygą “Omnia bruta” (“Visos kvailystės, nesąmonės”), kurioje jis moksliškai paneigia prietaringas gamtos reiškinių interpretacijas stebuklais. Ėmė veikti ir reformatų mokykla, kurioje, kaip ir bažnyčioje, buvo dėstoma vokiečių kalba, šitaip tapusia pripažinta visų miestelėnų bendravimo priemone. Taigi Klaipėdoje anksti ėmė plisti švietėjiška daugiatautė dvasia.6 

Vokietis iš Rygos, per Klaipėdą keliavęs į Karaliaučių, labai gyvai, bet subjektyviai, aprašo anų metų turtingų pirklių gyvenimą: “Klaipėdiečiai, prekiaujantys išimtinai beveik vien su britais, taip įsimylėję anos salos gyventojų papročius, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien angliškai; valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat grubiai ir nesvetingai, kaip ir anglai. (...…) Moterys, ypač prie stalo, retai įsiterpia į pokalbį; jos pasitraukia vos tik baigusios valgyti, o tada prasideda besaikis, beprasmiškas girtuokliavimas – portveinai ir maderos, kurie čia paprastai siūlomi po pietų, yra taip atskiesti romu, kad tik klaipėdietis gali be sunkesnių pasekmių išgerti keletą butelių. (...…) Jeigu nenori toliau vaidinti nebylio rolės, tenka dalyvauti kortų lošime, kur galima lengvai pralaimėti keletą šimtų rublių. Visa tai trunka iki vėlyvos nakties. Paragavus šaltų užkandžių su geroka punšo porcija, išsiskirstoma namo suvirškinti suvalgytų gėrybių, kad būtų galima vėl panašiai leisti kitą dieną. (...…) Tačiau dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos bei kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja. Reikia pagirti jų skonį apdarams, dailias sukneles, nors proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, dėl to jos nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis. Klaipėdoje, be kelių valdininkų, nėra mokytų vyrų. Ten nėra nei menininkų, nei knygynų, nei paveikslų ar meno kolekcijų – nieko, kas galėtų dominti protą, lavinti skonį ar sušvelninti papročius. Vietinis teatras be galo prastas. Tai jaučia ir patys klaipėdiečiai, todėl retai jį lanko. Taigi mieloms moterims nelieka nieko kito, kaip kortuoti, rūpintis apdarais ir miesto naujienomis, kurios labai nuodugniai aptariamos. Prie miesto gyventojų pramogų galima priskirti pasiplaukiojimą po Kuršių marias bei pasivaikščiojimus po apylinkes, iki kelių klimpstant į gilius smėlynus”.7 

Žinoma, didmiesčio snobas Rozenvalis čia gan iš aukšto žiūri į provincijos miestelėnus, ir tai trukdo jam objektyviai stebėti Klaipėdoje jau tuomet gan intensyvų kultūrinį gyvenimą, turint omenyje, kad visame mieste buvo daugiau pasiturinčių šeimų, galinčių leisti sau, pavyzdžiui, pirkti brangius teatro bilietus.

Klaipėdos teatras jau minimas nuo 1775 m., o po dešimties metų “Komedijų namai” (Komödienhaus) jau turėjo savo pastatą. Vėliau, 1803 m., pirklys Wachsenas nupirko senąjį sandėlį ir šiame 10x20 m pastatėlyje turėjo sutilpti du kambariai, dvi rekvizitų patalpos ir dar teatro salė. Vėliau buvo pastatytas laikinas 200 vietų teatras, o 1818 m. teismo komisaras Wolffgramas su pirkliais Ruppeliu ir Woitkowitzu įsteigė akcinę bendrovę statyti teatrui, kuris po dvejų metų jau stovėjo dabartinėje vietoje. Kalbėdamas apie žiūrovų nepasitenkinimą teatru, Rozenvalis tikriausiai buvo išgirdęs apie dešimties metų senumo skandalą, kai jaunas pirklys, dar prieš prasidedant garsaus anų metų rašytojo Kotzebue spektakliui “Kryžiuočiai”, užlipo į sceną ir visų vardu ėmė kaltinti direktorių Koppę visokiais nusižengimais.

Koppė atsiprašė publikos ir spektaklis sėkmingai vyko toliau, tačiau kitą dieną jaunasis išsišokėlis dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvo policininkų ir muškietininkų areštuotas.

Nors dažniausiai spektaklių pastatymai ir buvo gerai lankomi bei kritikų giriami, taip buvo anaiptol ne visuomet. Klaipėdos publika reikalavo rimtos klasikos, norėjo matyti Goethe’s, Schillerio, Hoffmanno, Scheakespeare’o spektaklius, mėgo Mozarto, Gounod, Meyerbeero operas, buvo pastatę net tikrai sudėtingą Wagnerio “Tannhäuserį”. Aišku, buvo mėgstama ir lengvoji mūza: operetės, komedijos, liaudies spektakliai. Bet Klaipėdos publika buvo gan išranki – toli gražu ne kiekvienas pastatymas būdavo jos priimamas ir lankomas. Taigi teatralai buvo verčiami reikliai žiūrėti į repertuarą. Kelerius metus Dramos teatras susilaukė net konkurencijos, kai Šaulių namuose ėmė veikti kitas, irgi gausiai lankomas, teatras. Tarpukario laikais Dramos teatras su dideliu pasisekimu toliau statė, daugiausia klasikinius spektaklius vokiečių kalba, kuriuos lankė moksleiviai, atvykdavo aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojų ekskursijos. Visa tai byloja, jog klaipėdiečiai labai domėjosi savo teatru, buvusį anaiptol ne prastą, šelpė jį finansiškai bei patys aktyviai dalyvavo jo kūrybinėje veikloje. Teatras tapo vienu svarbiausių vokiečių ir europinės kultūros židinių, plėtojusių švietėjišką veiklą toli už miesto ribų.

Pasaulinį garsą Klaipėda įgijo netolimos Nidos dėka, kur jau nuo XX a. pradžios ėmė burtis vokiečiai tapytojai, sužavėti kvapą gniaužiančio Neringos kraštovaizdžio grožio ir svetingų jos gyventojų. Tarp garsiųjų atvykėlių, impresionistų ir ekspresionistų, kaip Mollenhaueris, Pechsteinas, Schmidt-Rottluffas, Lovis Corinthas ir kitų, buvo ir Klaipėdoje gimęs Karlas Eulensteinas, ypač gerai jutęs ir ryškiomis spalvomis išreiškęs savo gimtojo krašto gamtos didingumą bei savitą kuklų jo žmonių darbštumą. Nidos dailininkų kolonija, be abejo, turėjo didelės įtakos ir lietuviams dailininkams, kurie ir dabar dar dažnai laikosi ekspresyviojo tapybiškumo. Klaipėdoje gimė ir užaugo, bet vėliau buvo priversta palikti savo mylimą miestą visa plejada užsienyje išgarsėjusių dailininkų, iš kurių reikėtų paminėti kubistą Horstą Skodlerraką, pasitraukusį į Liubeką, abstrakcionistą Gerdą Leufertą, gyvenusį Venesueloje ir JAV, lietuviškai skamba savitai tapančio Alfredo Saballus bei Walterio Mamat (Mamaitis) Rytų Vokietijoje pavardės, o grafikas ir knygų iliustratorius Archibaldas Bajorat (Bajoraitis) daug nuveikė savo tėvynės vardui išgarsinti Vokietijoje.

Klaipėdoje gimę rašytojai literatūroje ryškiau ėmė reikštis baroko laikais. Vienas pirmųjų įžymybių buvo apie 1631–1636 m. diakono sūnum gimęs Matthäus Prätorius, kuris Rostoko universitete įgijęs magistro laipsnį tapo Lietuvių bažnyčios kunigo adjunktu, o vėliau – kunigu Nibudžiuose. Jis labai domėjosi Prūsijos ir jos gyventojų istorija, kruopščiai ją tyrinėjo ir parašė vis dar neišsemtą istorinį šaltinį “Deliciae prussicae”.8  Garsiausią XVII a. pokštų knygą “Linksma kompanija” (“Lustige Gesellschaft”) parašė Petrus de Memel pasivadinęs anonimas, kurio identiteto dar nepavyko nustatyti.

Garsiausias, be abejo, yra 1605 m. liepos 27 d. gimęs poetas Simonas Dachas, vienas žymiausių vokiečių baroko lyrikos kūrėjų. Jo tėvas Simonas Dachas pilies raštinėje dirbo lietuvių kalbos vertėju. Keturiolikos metų jau savo mūziškais gabumais pasižymėjęs jaunuolis buvo išsiųstas mokytis Karaliaučiun, iš kur ir nebesugrįžo į Klaipėdą. Būdamas universiteto poetikos profesorium jis įgijo didelę įtaką literatūriniame gyvenime ir mirė 1659 m. balandžio 15 dieną. Tačiau jis niekuomet nebuvo pamiršęs savo gimtojo miesto ir ne viename eilėraštyje minėjo jį šiltais žodžiais. Vienų klaipėdiečių vestuvių proga jis šitaip eiliuoja:

Dangės pakrantėms vėlei ranka

Norėtųs džiugiai pamojuoti,

Su tavimi, tėvų žeme miela,

Atsisveikint. Ir pabučiuoti.

Štai tuo keliu tiek kartų

Viršun į pilį žingsniavau,

O tėvo pamaldaus prie vartų

Meilingai sutiktas buvau.

Ten namas kunigo kadai

Ir mokykla stovėjo,

Dykynę vien dabar matai -

Tik žemės nykūs plėsmai.

***…

Gana, jei seksis eilutėms šioms

Būt perskaitytoms po manęs:

Gimtasis mano miestas buvo

Tik Miumelis, suprask.9 

 

Trečiajame posmelyje poetas mini bažnyčią ir kleboniją, kurios buvo nugriautos statant čia bastionus. Matyt, autorius, nors ir iš tolo, dalyvauja savojo miesto gyvenime, smerkia beatodairišką dvasinės paskirties pastatų griovimą kariniais tikslais. Apie jo garsiausią, vokiečių liaudies daina tapusį proginį eilėraštį Taravos Anikei jau pakankamai daug rašyta.

Nemažai žinomas buvo ir 1694 m. Klaipėdoje pilies ūkvedžiu (Hausvogt) tapęs Christianas Schwartzas, kuris parašė dvi eilėraščių rinkinio “Musae teutonicae” (“Vokiškos mūzos”) dalis – vieną pamaldžių ir gilių minčių kupiną bažnytinių giesmių tomą, ir kitą tomą su pasaulietiniais meilės eilėraščiais drastiškai realistiniu anų laikų mados stiliumi. Vienas iš tokių yra “Miegančioji Dorimenė”:

Dorimenė žalumoj miegojo,

Tarpukojy laikydama rankytę,

Jos krūtys atlapos matyti,

Kurios it laikrodis kilnojas

Ir visą laiką juda,

Tai ten, tai čionai kruta.

Nuo dvelksmo švelnaus vėjelio

Jos baltas kelias atsiklojo,

Atvirai išžergus koją,

Rodė kokį, nežinau, kampelį.

Gulėjo gražuolė pusiau nuoga,

Miegojo be rūpesčių visa.10 

 

Visais laikais visose šalyse, taip ir vokiečių Klaipėdoje, dorovinės, net davatkiškos nuostatos gyvavo šalia kūnišką gyvenimo džiaugsmą liaupsinančių laisvamaniškų idėjų.

Iš vėlesnių klaipėdiečių vokiečių rašytojų didelę reikšmę įgijo Hermannas Sudermannas (1857–1928), labiausiai išpopuliarėjęs kai kurių kritikų nuomone menkos literatūrinės vertės melodramomis apie lietuvininkų ir jų kaimynų vokiečių gyvenimą. Tačiau romantinė, kupina meilės paprastam pamario žmogui apysaka “Jonas ir Erdmė” neabejotinai yra aukštos meninės vertės ir buvo daugybę kartų statoma ir teatre, ir kine.

Iš Hannoverio į Klaipėdos kraštą atvyko poliglotas ir humanistas dr. Georgas Sauerweinas, pamilęs lietuvius dėl jų sunkios tautinės padėties. Bet jo tautiškumas iš esmės buvo internacionalizmas, paskatintas romantiško etnografinio rūpesčio mažomis, anaiptol ne vien tik lietuvių, tautomis, kaip antai sorbais, kurių krašte jis irgi gyveno ir rašė gindamas jų kalbą. Jis mėgo kurti eilėraščius visomis jam žinomomis trisdešimčia kalbų – prastos poetinės kokybės, tačiau jausmingus, mūsų šiuolaikiškam skoniui artimus tautiniam kičui. Štai paskutinis posmelis Sauerweino Lietuvos himnu priimti siūlytos dainos:

Lietuva ant visados,

Kamps grožybės ir vieros:

Čia širdelių daug už dievą,

Už karalių muš’ už tėvą,

Čia tėvų minės kareivis,

Motynos toli keleivis.

Čystos baltuoj’ lelijytės,

Čystos baltuoj’ ir mergytės.

Kamps grožybės ir vieros,

Lietuva ant visados. 11 

Sauerweinas iš nesuprantamų, absurdiškų prielaidų susikūrė net teologinę doktriną, pagal kurią “Tas, kuris neturi kalbos, yra bedievis, o jei jis praranda savo gimtąją kalbą dėl smurto, tai netenka savo vaikystės tikėjimo”. Be abejo, jis daug nusipelnė atgaivindamas lietuvininkų dainas, papročius, kultūrą.

Klaipėdiečiai buvo išsilavinę, atidžiai sekantys europinės kultūros eigą ir prie jos klestėjimo prisidedantys žmonės. Galima sakyti, jau nuo XIX a. pradžios šiame kultūriniame gyvenime dalyvavo ir miesto bei apylinkių gyventojai lietuviai. Jie skaitė tuos pačius aktualius, vokiečių kalba išleistus pasaulinės literatūros veikalus, domėjosi mokslo bei technikos laimėjimais ir kitų, tolimų kraštų žmonių gyvenimu. Dauguma “būrų” turėjo savo bibliotekėles, pripildytas mėgstamų knygų. Lietuvių kalba parašyta tarp jų buvo tik Biblija, giesmynai ir pamokslynai - jų gimtoji, lietuvių kalba buvo virtusi sakraline, bažnytine kalba, nors ir pamokslus bei konfirmantų pamokas daug kas pageidavo išgirsti vokiškai. Ypač turtingesni ar išprusę kaimiečiai, jau nekalbant apie miestiečius, stengėsi kuo geriau įvaldyti kultūrinę kalbą, ėmė ir namuose kalbėti vokiškai.

Šis procesas nebuvo skatinamas kokių nors germanizacijos užmačių, jis savaime brendo aukštos ir žemos civilizacijų bei kultūrų sankirtoje. Iš Klaipėdos pažvelgus anapus netolimos sienos su tuometine Rusijos Lietuva, į varganą Gargždų miestelį ar į “samanotas bakūžes” su plūktomis molio grindimis ir palyginus visa tai su tvarkingais plytiniais ūkininkų namais ir jų moderniais padargais bei klestinčia miesto pramone bei verslu, su gerai išlaikomomis, visiems privalomomis mokyklomis, ligoninėmis ir socialine rūpyba vargšais, našlėmis ir net raupsuotaisiais Prūsijoje, palyginimas galėjo būti tik Vokietijos naudai, juo labiau kad Rusijos imperijos engiami lietuviai dėl rašto draudimo liko visiškai neišprusę. Apie norą susijungti su nuskurdusia Lietuva daugumai lietuvininkų negalėjo būti nė kalbos. Nes ir santykiai su žemaičiais anapus sienos buvo tik tokie, kad anie džiaugdavosi gavę tarno darbą ar galėdami savo tautiečiams “prūsams” padėti sėjos bei derliaus nuėmimo metu.

Galima teigti, kad vadinamoji germanizacija, priešingai nei polonizacija ir rusifikacija LDK, lietuviams Vokietijoje pirmiausia leido įsijungti į bendrą Europos kultūros plėtros eigą, atnešė raštą suformulavus bendrinės savosios kalbos pagrindus, į šią veiklą įsijungus visam būriui vokiečių kilmės kunigų liuteronų, o vėliau ir inteligentijos. Vokiečių Kleino, Sengstocko, Gisevijaus, Quandto ir daugybės kitų kilnių lietuvių kalbos ir tautiškumo puoselėtojų vardai, prie kurių, kaip matėme, prisidėjo ir ne vienas klaipėdietis, visiems žinomi ir neprivalo būti čia toliau minimi. Natūralu, kad jų, kaip dvasininkų, veikla apsiribojo tikėjimo puoselėjimu rašant ir verčiant tam tikro pobūdžio veikalus, kurie ir sudaro lietuvių literatūros pradmenis bei branduolį. Pažvelgus į ankstyvąją lietuvių literatūros bibliografiją, būtų galima susidaryti įspūdį lietuvininkus skaičius vien pamaldžias knygas ir giedojus giesmes. Taip anaiptol nebuvo. Pietistai, kurie draudė sau skaityti pasaulietinę literatūrą, sudarė tik palyginti nedidelę, nors ir raiškią lietuvininkų krikščionių mažumą – gal tarp 11 ir 18 gyventojų procentų. Versti į lietuvių kalbą labiau skaitomą pasaulietinę bei mokslinę literatūrą nebuvo reikalo, nes ji visiems buvo prieinama vokiečių kalba – lietuvininkai jau buvo tapę, šalia anglų ir prancūzų, Europoje pirmaujančios aukštosios vokiečių kultūros dalimi.12  Tuo jie ne be pagrindo didžiavosi.

Šito prūsiškojo lietuvininkų patriotizmo ir jų dvasinės priklausomybės Vokietijai Didžioji Lietuva, prisijungusi “Mažąją”, negalėjo ar nenorėjo suprasti. Bet ji galėjo žinoti apie tikrąsias nuotaikas, nes prancūzų administracijos Klaipėdos krašte 1921 m. vasarą buvo surengta gyventojų apklausa tarp save dar lietuviais laikančių piliečių, kuria norėta sužinoti apie jų norus leisti vaikus mokytis grynai lietuviškose mokyklose. Dar 1910 m. visame krašte 71 156 gyventojai laikė save šeimose vokiškai, o 67 259 – lietuviškai kalbančiais. Dabar pasirodė, kad iš pastarųjų tik 11,2 proc. pageidavo lankyti lietuviškas pamaldas, o net tik 2,2 proc. norėjo, kad mokyklose būtų kalbama ir rašoma lietuviškai. Tai liudija ne kokį nors lietuvininkų nesusipratimą, o tik norą gerai įvaldyti vokiečių kalbą, kad būtų galima dalyvauti europiniame kultūriniame gyvenime ir, be abejo, turėti geresnių šansų karjeroje. Tokia situacija susiklostė ir šiuo metu, kai daugumas Lietuvos jaunimo, išmokę angliškai ar vokiškai, veržiasi į Vakarų šalis ieškodami darbo ir civilizuoto gyvenimo, ir todėl anų laikų lietuvininkų nuostatos mums dabar jau gerai suprantamos. Tačiau anuomet A.Smetonos valdžia manė galėsianti “sulietuvinti” lietuvininkus kultūrinėmis represijomis atleisdama iš pareigų vokiečius mokytojus, valdininkus bei kunigus ir įvesdama karinę padėtį bei cenzūrą. Tai, be abejo, turėjo atbulinį efektą ir atstūmė dar ir norėjusius gyventi Lietuvos sudėtyje lietuvininkus. Rinkimų į Klaipėdos krašto seimelį rezultatai ir jų dinamika šiuo atveju vienareikšmiai: net ir vis labiau į nacionalsocializmą linkusios provokiškosios partijos laimėjo vis daugiau balsų, atsverdamos net ir imigravusius iš Didžiosios Lietuvos gyventojus. Lietuvininkų integracijos į Lietuvos visuomenę žlugo kone visais aspektais.

Tačiau Klaipėdos krašte vietiniai gyventojai vokiečiai bei lietuviai ir toliau taikiai bendravo vieni su kitais, lankė tas pačias mokyklas, šventė tas pačias šventes, skambiai kartu dainuodami ir vokiškas, ir lietuviškas dainas, eidami į teatrus ir koncertus, melsdamiesi pamaldose. Klaipėdiečiai iš esmės siekė politiškai autonominio regiono statuso Europos sudėtyje, kokį turėjo ir Dancigas. Tačiau šis užmojis, galėjęs virsti dviejų tautybių koegzistencijos etalonu, regis, buvo orientuotas per toli į ateitį, per mažai savalaikiškas, taigi jo įgyvendinimą užblokavo praėjusio amžiaus abiejų šalių nacionalistai, kuriais šio krašto gyventojams teko taip skaudžiai nusivilti patiriant jos per ilgus amžius susiklosčiusios bendruomenės žlugdymą.