MG 2002/9

I Lietuvos statuto redagavimo etapai

Prof. habil. dr. EDVARDAS GUDAVIČIUS

I Lietuvos statutas įsigaliojo 1529 m. rugsėjo 29 d., didžiajam kunigaikščiui Zigmantui II paskelbus atitinkamą potvarkį. Statutas buvo surašytas gudų kalba ir išplatintas perrašytais nuorašais surinkus rašovus iš įvairių šalies vietų. Šie nuorašai (trys iš jų yra išlikę) yra šios pirminės, datuojamos 1529 m., redakcijos. 1530 m. ji buvo išversta (ne per daugiausiai perredagavus) į lotynų kalbą. Tai antroji, arba lotyniškoji, I Lietuvos statuto redakcija (išlikę du jos nuorašai). Abi redakcijos yra oficialios, patvirtintos didžiojo kunigaikščio. Yra išlikęs I Lietuvos statuto fragmentas, verstas į lenkų kalbą ir datuotas 1532 metais (Swidzinskio nuorašas). Reikia turėti galvoje, kad kalba ar datos įrašymas nebūtinai pasako, kur ir kada rankraštis buvo surašytas. Lietuvoje tuo metu buvo pasirodę lenkiškai rašyti aktai, o data galėjo būti įrašyta surašant ne šį, o ankstesnį rankraštį (protografą), iš kurio buvo vėliau nurašoma. Minėtasis fragmentas yra dingęs, žinomas tik paskelbtas jo tekstas. Taigi norint jį tiksliau datuoti šiuolaikiniais paleografijos metodais pasinaudoti nebegalima. Iš rankraščio kalbos matyti, kad buvo versta lenko, gerai nemokančio gudų kalbos, o pats rankraštis surastas buvo irgi Lenkijoje. Visa tai rodo, jog jis yra kažkokios privačios redakcijos (kartu ir vertimo), padarytos Lenkijoje ir veikiausiai datuotinos 1532 metais. Taigi turime trečiąją I Lietuvos statuto redakciją. Ketvirtoji redakcija veikiausiai datuotina XVI a. 4-ojo dešimtmečio pabaiga. Ji vadinama išplėstine (statuto skyriai ir straipsniai buvo papildyti). Oficialus jos patvirtinimas kol kas nesurastas, tačiau pirminėje redakcijoje buvo nurodyta, kad statuto nenumatyti kazusai turi būti išspręsti vadovaujantis teismo praktika (“papročiais”) ir įrašyti į statutą. Yra išlikę du išplėstinės redakcijos nuorašai ir vieno dingusio nuorašo fragmentiškas tekstas. Visi skyrių ir straipsnių papildymai juose iš esmės sutampa. Tai rodo ne padriką, o tikslingai redaguotą papildymą, todėl šiuos nuorašus galima laikyti oficialiai pripažintos redakcijos rankraščiais. Du jos nuorašai yra lenkiški, vienas jų (Ališavos) surašytas 1550 metais (versta į lenkų kalbą Lietuvoje). Trečiasis nuorašas (Slucko) yra gudiškas. Jis surašytas XVI a. 9-ąjį dešimtmetį, t.y. jau nebegaliojant I Lietuvos statutui (1566 m. įsigaliojo II Lietuvos statutas). Jo reikėjo įsisenėjusioms byloms spręsti.

Aptarti Lietuvos statuto nuorašai padeda susidaryti neblogą vaizdą, kaip jis plėtojosi ir kokios redakcijos atspindi šią jo raidą. Sunkiau yra apibūdinti patį pirminės statuto redakcijos redagavimo procesą. Žinoma, kad didysis kunigaikštis Aleksandras 1501 m. pažadėjo sukodifikuoti teismo praktikos užrašymus ir atskirus įstatymus (“nuostatus”) į vieningą “rašytinę teisę”. 1522 m. tai jau buvo padaryta ir numatyta spausdinti (pastarasis ketinimas nebuvo įvykdytas nei tuomet, nei vėliau, statutas funkcionavo tik rankraščiais). Dėl jau esančio (bet dar neįsigaliojusio) statuto buvo kalbama iki pat 1529 m., tačiau kol kas nėra aptiktas joks jo paties ar jį atspindintis rankraštis. Mes žinome tik 1529 m. įsigaliojusį statutą, kurio seniausieji nuorašai irgi yra įvardijami šia data.

Ir vis dėlto vienas rankraštis kažkiek atitraukia užuolaidą, slepiančią pirminės redakcijos atsiradimo “virtuvę”. Tai šiai redakcijai priklausantis Zamojskių nuorašas. Jis įrištas į 1530 m. datuojamą viršelį ir surašytas XVI a. 3-iojo-4-ojo dešimtmečių sandūrai būdinga rašysena (du kiti rašovai pridūrė tik nežymius papildymus). Priešakinėje viršelio pusėje įspausti Lenkijos ir Lietuvos herbai – su valdovu susijęs heraldinis akcentas rodo oficialų rankraščio pobūdį. Užpakalinėje pusėje įspaustas kanclerio Alberto Goštauto herbas (Hadbankas). Šie požymiai nuorašą sieja su didžiojo kunigaikščio kanceliarija. Dar vienas toks požymis – glaudi Zamojskių ir Dzialynskio nuorašų tekstų giminystė (pastarasis nuorašas XVI a. 7-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje neabejotinai surašytas didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje). Įsidėmėtinas Zamojskių nuorašo popieriaus lapų lankų sukomplektavimas. Vietoj taisyklingų 8 (kai kada 4) lapų lankų čia kiekvienas statuto skyrius surašytas į atskirą lanką (taigi lankų lapų skaičius įvairus). Skyriai-lankai sudėti ta pačia tvarka, kaip ir kituose I statuto nuorašuose, tačiau jų eilės numeriai nepažymėti (taip ir liko tuščia vieta, tik XIII skyrius pažymėtas paskutiniuoju).

Svarbiausia yra tai, kad į Zamojskių nuorašo lankus sudėtas skirtingas popierius. Taip išryškėja seniausio ir naujausio popieriaus lankai. Popieriaus vandenženklių chronologija apima 1525-1539 m. intervalą (4-ojo dešimtmečio vidurio ir pabaigos metai čia jau mažiau tikėtini). Vandenženklių chronologija retai apibrėžiama vienais kuriais metais, dažniausiai tai būna kelerių metų tarpas. Viršelio datavimas, I Lietuvos statuto įsigaliojimas 1529 m., Zamojskių nuorašo sąsaja su kancleriu verčia orientuotis į vandenženklių datavimo intervalų pusę, esančią prieš 1529-1530 m. ribą. Patys lankai-skyriai tikrai nebuvo surašyti vienu prisėdimu. Šis surašymas galėjo tęstis bent porą, o gal net ir keletą metų. Baigtinė riba turėjo būti artima statuto įsigaliojimui. Jei ji ir kiek vėlesnė, turėjo būti baigiamasis etapas. Skubėjimo pėdsakus rodo pats pirmasis nuorašo lankas – I ir II skyriaus straipsnių registrai (rankraštis ir pradedamas skyrių registrais, t.y. turiniu). Įrišant pirmajame lanke būta tik II skyriaus straipsnių registro, I skyriaus registrą įrašė kita ranka tuščiu paliktame pirmajame lape. Akivaizdu, kad tai buvo padaryta rankraštį jau įrišus. Šiaip visas Zamojskių nuorašas surašytas vieno rašovo, bet kai kurie straipsnių registrų papildymai padaryti kitų dviejų rašovų, o tai ir rodo likusių spragų užpildymą. Būdinga, kad Firlėjų (priklausančiame pirminei redakcijai) ir Swidzinskio nuorašuose šie straipsniai neturi pavadinimų. Tai rodo, jog ir Zamojskių nuoraše šie pavadinimai atsirado skuboto baigimo etapo metu. O I statuto rankraščių dauginimas (nurašinėjimas) buvo pradėtas dar nespėjus šių straipsnių pavadinimų įrašyti. Zamojskių nuorašas buvo kontrolinis kanclerio egzempliorius, rodantis, kaip jis sekė visą I statuto surašymo eigą.

Zamojskių nuorašo seniausias popierius priklauso IX, XII ir XIII skyriams-lankams (čia neaptariami I statutą lydintys aktai, kurie yra pridėti kai kuriuose, tarp jų ir Zamojskių, nuorašuose). Tik IX ir XIII skyrių antraštes sudaro tokios paprastos raidės, kaip ir tekste (naujesnio popieriaus lankuose jos didesnės ir stilingesnės). Tai aiškūs požymiai, rodantys, kad šie du ar trys skyriai buvo surašyti anksčiausiai (gal porą ar net daugiau metų prieš 1529 m.), VIII skyriaus popierius yra mišrios chronologijos: vienas lapas tokio pat senumo kaip IX, XII ir XIII skyrių, du lapai naujesni (4-ojo dešimtmečio vandenženkliai), du neaiškūs (be vandenženklių). Jo registrų ir straipsnių antraštėse yra teksto raidžių, bet tuo pasižymi ir daugiau (nors ne visi) statuto skyrių. Tačiau VIII skyriaus 1-ojo straipsnio pavadinimo pirmieji žodžiai yra tokie: “Visų pirma prasideda karaliaus sprendimu su jo mylistos nuosavos rankos parašu…” Kukliame darbiniame rankraštyje (toks ir yra Zamojskių nuorašas), kuriame matyti, kaip buvo ne vienu metu įrašytos net atskirų straipsnių dalys, šis valdovo vizavimo paminėjimas grafiškai susiliejo su straipsnio pavadinimu. Prabangiame Ališavos nuoraše jis aiškiai išskirtas. Greta viso to įsidėmėtina, kad lotyniškos redakcijos I-VII skyrių straipsnių pavadinimai registruose ir pačiame statuto tekste daugiausiai skiriasi, o VIII-XIII sutampa. Šiuo požiūriu lotyniškoji redakcija skyla į dvi dalis.

Visi šie požymiai brėžia ribą tarp VII ir VIII skyrių, dalijančią ir patį statutą į dvi (I-VII ir VIII-XIII skyrių) dalis. Antrojoje dalyje, nors ir ne taip ryškiai, Zamojskių nuorašo VIII skyrius-lankas šliejasi prie seniausiųjų IX, XII ir XIII skyrių-lankų. Lieka išsiaiškinti, kaip reikėtų vertinti šio nuorašo X ir XI skyrius-lankus. Popieriaus ar grafikos požiūriu jie tikrai nesišlieja prie VIII, IX, XII, XIII skyrių-lankų grupės. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į pastarosios grupės skyrių tematiką. VIII skyrius aprašo dirbamos, o IX nedirbamos žemės ribų nustatymo ir apsaugojimo teisines normas. XII skyrius įvertina kilnojamosios nuosavybės (daugiausia gyvulių) pagrobimus. XIII skyrius aptaria vagystes. Kitaip sakant, šie skyriai apibrėžia nuosavybę ginančias baudžiamosios teisės normas. Labiausiai tam buvo skirtas ir 1468 m. Kazimiero teisynas: iš 25 jo straipsnių kilnojamąją ir nekilnojamąją nuosavybę gina 21. Taigi aiškėja, kad riba tarp VII ir VIII skyriaus atskiria tą I Lietuvos statuto dalį (atmetus X ir XI skyrius), kuri kartoja Kazimiero teisyno tematiką. Didžiojo kunigaikščio viza šios dalies pradžioje rodo jos patvirtinimą, leidimą paskelbti ją galiojančia. Tai ne kas kita kaip redakcija, išdėstanti perredaguotą ir praplėstą Kazimiero teisyną.

Ši redakcija vis dėlto neįsigaliojo. Ji netrukus buvo įtraukta į kur kas platesnės apimties kodifikaciją, kurią mes žinome kaip I Lietuvos statutą. Ar buvo koks nors didžiojo kunigaikščio vizuotas jau šios viso statuto redakcijos rankraštis, nėra aišku. Galėjo jo ir nebūti, nes statuto įsigaliojimą skelbė specialus valdovo potvarkis. Vizą nusakantis tekstas dabar jau skyriaus, tapusio aštuntu, pradžioje išliko, nes niekam buvo nevalia šią vizą išbraukti ar nutylėti. Paprasčiau buvo viską palikti kaip yra nei trukdyti dėl tokios smulkmenos valdovą. Be to, jis juk nedažnai atvykdavo į Lietuvą, tad juo labiau niekas dėl to nesirengė važiuoti į Krokuvą, kur didžiojo kunigaikščio nepasiekdavo kur kas svarbesni spręstini dalykai (Albertas Goštautas skundėsi, kad sunku tvarkytis vienuolynui, kai jo viršininkas kažkur ilgai pasišalina).

Keturių skyrių statuto redakciją, kurią atsekame iš Zamojskių nuorašo, galima datuoti tik pagal jos skyrių-lankų popierių šiame nuoraše. Anksčiausia šio popieriaus vandenženklių riba yra 1526 m. (kai kurių lydinčiųjų aktų tokia popieriaus riba yra 1525 m.). Todėl galima tik teigti, kad turime 1525-1526 m. ar truputį vėlesnį (bet ankstesnį už 1529 m.) šios redakcijos nuorašą. Labai tikėtina, kad ji čia perrašyta iš kažkokio ankstesnio jos rankraščio, tačiau apie jo chronologiją nieko tikresnio negalima pasakyti. Šiuo atveju įsidėmėtini tik 1522 m., nes jais buvo paminėtas jau egzistuojantis statutas. Galima manyti, jog tai kaip tik ir būta šios 4 skyrių redakcijos, bet lygiai taip pat galima spėti, kad tuomet kalbėta ne apie ją. Realią jos egzistavimo datą - 1525-1526 m. – brėžia tik Zamojskių nuorašo popierius. Galima kelti hipotezę, kad išplėstas Kazimiero teisynas buvo suredaguotas kanclerio Mikalojaus Radvilos Goniondziečio Jaunesniojo – Alberto Goštauto pirmtako ir mirtino priešo. 1522 m. jis mirė. Jį pakeitęs Goštautas ne tik suprato, jog statutą reikia praplėsti, bet ir gavo puikią progą ištrinti bet kokį pėdsaką, primenantį jo nekenčiamo pirmtako darbą. Taip galėjo būti, bet visa tai vis tiek tebus hipotezė, kuriai galima priešinti kitokius spėjimus.

Aišku yra viena: būta ankstesnės už 1529 m. I Lietuvos statuto redakcijos, iš esmės atitinkančios Kazimiero teisyną. Ji neįsigaliojo, bet buvo surašyta ir patvirtinta didžiojo kunigaikščio vėliau nei 1529 metais. Tiek galima pasakyti apie I Lietuvos statuto pradinį redagavimo etapą.