MG 2002/10

Kodėl Barbė - “devyndarbė”?

Doc. dr. LIBERTAS KLIMKA
MG autorius nuo 1978 metų

Lietuvių folklore labai dažnas žodis “devyni”. Tas skaičius tarsi kokia riba. Pavyzdžiui, dainose: “Devynios šakelės, dešimta viršūnėlė”, “Devynias upes perplaukė, dešimtoj skendo”, “Devynios kulkos pro šalį skrido, dešimta galvelę kirto”; priežodžiuose: “Devyni amatai, dešimtas badas”, “Devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk”, “Susiraukęs kaip devynios pėtnyčios”, “Gardu kaip devyni medūs”, “Ilga kaip devyni pasninkai”, “Gi žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną” ir t.t. Kalboje sudurtiniai žodžiai su “devyni” reiškia gausą, pereinančią į ypatingą ar naują kokybę, pavyzdžiui: devynakė (nėgė), devynakė (vyža), devyniabrolė, devyngalvis, devyngerklė (lakštingala), devyniagodis (svajotojas), devyniaraštis, devyniatėvis (paleistuvės vaikas). Sakoma: “iki devinto prakaito”, “devynios galybės” ir t.t.

Į tokio dažno devyniukės naudojimo priežasties paslaptį kelią nurodo viena mįslė: “Devyniašakis, devyniaragis – viršuj mėnuo žydi. Kas?” Atsakymas: žirnis, kuris labai gerai auga, pasodintas jaunam Mėnuliui stojus. Trys blyškiaveidžio Žemės palydovo atmainos – priešpilnis, pilnatis ir delčia – dalija siderinį mėnesį (27,3 paros) į tris devyniadienes savaites. Trejos devynerios! Tokio Mėnulio kalendoriaus naudojimą Lietuvoje net istoriniais laikais paliudija vadinamasis Gedimino skeptras – kalendorinė lazda su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių insignijomis (MG, 1985, Nr.5). Ji aprašyta Teodoro Narbuto devyniatomėje Lietuvos istorijoje, o jos kalendorinį algoritmą iššifravo 1855 m. vilniškis astronomas Matvejus Gusevas. Mėnulio fazių ženkliukais lazdoje mėnesių dienos suskirstytos į devyniadienes savaites. Laiko matavimą tokios trukmės savaitėmis patvirtina ir astronominis įrenginys ant Birutės alko kalno Palangoje, egzistavęs iki kryžiuočių invazijos XV a. pradžioje (MG, 1985, Nr.8). Nuo centrinio – “mėnulinio” stulpelio žiūrint, kampinį nuotolį iki artimiausių stulpelių į vieną ir kitą pusę Mėnulis keliauja po devynias paras. Kaip tik tokią savaitės trukmę senovės Žemaitijoje mini ir Simonas Daukantas. O kad laikas nuo sunkių darbų labai neprailgtų, penktosios dienos popietę nebūdavo dirbama, - tai laumių metas. Žinoti tikslų Mėnulio ciklą buvo pravartu ir kariams: tikėtina, kad žygiui, mūšiui ar pilies apgulčiai būdavo pasirenkama pilnaties fazė.

Skaičius devyni senovėje buvo labai pravartus ir ilgesniems laiko tarpams seikėti. Visų pirma devyni Mėnulio mėnesiai – tai naujos žmogaus gyvybės šiame pasaulyje atsirandant laukimas. Kartu ir laiko tarpas nuo pirmųjų rudens požymių per žiemos speigus iki vidurvasario. Todėl tikėtina devynis mėnesius buvus pirmųjų akmens amžiaus kalendorių, vadinamų nepilnaisiais, pagrindu. Medžiotojų bendruomenės laiko skaičiavimo schema galėjo būti tokia: atskaitos pradžia tapatinama su kanopinių žvėrių ruja, po kurios jie delčioje meta ragus. Elnių vestuvės vyksta rugsėjo pabaigoje; iš čia vienas jo prosenoviškų vardų – rujos mėnuo. Nuo tada galima skaičiuoti Mėnulio ciklais: po trijų – žiemos saulėgrįža, dar po trijų – lygiadienis su pirmaisiais ryškiais pavasario požymiais, po šešių – pats gamtos šėlsmas vasarvidį. O dešimtąjį mėnesį šakotaragiai susilaukia prieauglio (elnio biologinis ciklas sutampa su žmogaus). Vasarą, kai gausu visokio maisto, nebėra prasmės laiką skaičiuoti. Todėl ir pats žodis “laikas” etimologiškai siejamas su veiksmažodžiu “laikyti”, taigi taupyti. Įdomu, kad mįslėse Mėnulis kartais pavadinamas ir elniu. O dzūkų advento giesmėse devyniaragis elnias atneša “aukso kupką” – sugrįžtančią saulę.

Klimatui keičiantis, plečiantis miškams elnių arealą Lietuvos teritorijoje užvaldė briedžiai, kurie ragus meta gruodžio mėnesio pabaigoje. Mažojoje Lietuvoje sausis ir vasaris buvo vadinami didžiojo ir mažojo rago mėnesiais. Taigi Mėnulio archajiškojo kalendoriaus algoritmas išreiškiamas skaičių 3, 6, 9 seka. Stebėtina, kad lietuvių etninėje kultūroje tebėra žymūs tokio priešistorinio laiko skaičiavimo aidai. Jo algoritmas pasislėpęs ir tokioje mįslėje: “Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm padkavom. Kas? – Jaunas Mėnulis”. Pirmoji neomenija (plono pjautuviuko pasirodymas) po žiemos saulėgrįžos galėjo būti švenčiama kaip Naujieji metai. Tai galėjo būti iš istoriografinių šaltinių žinomi Krikštai arba Kumeliuko krikštynos. O T.Narbuto ir M.Valančiaus aprašytos Pavasario šauktuvės – trečioji metų neomenija. Jeigu metų sezonai pradedami skaičiuoti nuo plono pjautuviuko pasirodymo, tai sezono vidurį turėtų ženklinti pilnatis. Gal iš čia kaimo žmonių žinios, kad Saulė ir Mėnulio pilnatis vasarą ir žiemą “keičiasi savo takais”. Gi Pusiaužiemio (sausio 25-osios) naktį reikia pasidairyti “ar šviesus dangus”, taigi paieškoti pilnaties.

Mėnulinė trejų devynerių taisyklė yra pasklidusi į pačias įvairiausias etnokultūros sritis. Pagal ją būdavo sutaisomos vaistažolės iš devynių Devintinių vainikėlių; kepamas Dziedų pyragas, sukrečiant po tris šaukštus iš devynių puodelių; triskart po devynis kartus sukalbama malda “ant duonos” nuo karvių pakerėjimo. Triskart prieš Saulės teką aplėkus devynis laukus, surinkus iš jų po devynis žolynus ir po devynis akmenėlius, galima pasigausinti pieno – žolynus reikia sušerti karvėms, o akmenėliais puodynes iššutinti. Istoriografijoje minimas prūsų paprotys prie mirusiojo kapo kelti atminimo vaišes trečią, šeštą, devintą ir keturiasdešimtą dieną.

Devynių tarpsnių kalendorinis ciklas tikriausiai turėjo reikšmės ir vėlesnėms kalendorinėms sistemoms, sudarytoms jau pagal Saulės metus ir skirtoms žemės ūkio darbams reguliuoti. Štai iš čia gali būti kilęs minėtasis keturiasdešimties dienų tarpsnis. Maždaug tiek dienų skiria vieną nuo kitos pagrindines metų šventes indoeuropietiškosios kilties tautų tradicijoje. Lygiai taip yra ir lietuviškame kalendoriuje. Šis intervalas skiria paskutinę rudens šventę (spalio 11-oji, Martyno diena) nuo žiemos saulėgrįžos, Kalėdas nuo Grabnyčių (vasario 2-oji), šv.Agotos dieną (vasario 5-oji) nuo pavasario lygiadienio, 40 paukščių dieną (kovo 10-oji) nuo Jurginių (balandžio 23-ioji), Gandrinę (kovo 25-oji) nuo Gegutės dienos (gegužės pirmoji savaitė), Velykas nuo Šeštinių, Onines (liepos 26-oji) nuo Sėmenės (rugsėjo 8-oji), Mykolines (rugsėjo 29-oji) nuo Martyno dienos. Taigi šis intervalas susidarė kalendoriaus istorijoje, derinant Mėnulio ir Saulės ciklus. Jokios metafizinės priežastys negali sureikšminti vieno ar kito skaičiaus, “magiškieji” skaičiai atrandami realaus pasaulio reiškinių dėsningumuose.