MG 2003/6

“Dainava” iš Čikagos

Specialiai MG iš Čikagos

RIMA LIPŠIENĖ

Į Pasaulio lietuvių dainų šventę atvyksta ir lietuvių meno ansamblis “Dainava” iš Čikagos. Jau šeštą dešimtmetį gyvuoja “Dainava”, skleisdama lietuvišką meną, puoselėdama lietuvybę. Šis ansamblis gerai žinomas ne tik Čikagos lietuvių bendruomenei, bet ir Niujorke, Klyvlende, Floridoje, Toronte. Daug koncertuota, daug apkeliauta ir JAV, ir Kanadoje. Ansamblio skrynioje daugiau kaip 350 koncertų, 13 muzikinių veikalų, 5 klasikinės oratorijos, 4 lietuviškos kantatos, 2 Requiem mišios, 6 religiniai koncertai. Ansamblis yra išleidęs 2 plokšteles religinių giesmių ir lietuviškų dainų, taip pat suvenyrinių plokštelių bei garso įrašų. Vyrų oktetas yra išleidęs dainų įrašą, o naujausias – “Kur giria žaliuoja“. Ši daina – tai lyg ansamblio himnas, o juk žalios girios ir mena Lietuvą.

Dabar ansamblio chore dainuoja per 50 choristų, kurių jauniausiam – 15 metų, o vyriausias jau 80-metį perkopęs. Chore ir pokario metais atvykusieji į JAV, ir čia gimusieji, ir pastaruoju dešimtmečiu įsikūrusieji JAV – vadinamieji trečiabangininkai.

Štai Vanda Aleknienė jau 45 metus nesiskiria su “Dainava“, Danguolė Ilginytė – 36-erius, Birutė Pabedinskienė ir sūnus Vytas ketvirti metai, o jaunos merginos Asta Švedkauskaitė iš Kauno ir Lina Šlapikaitė iš Šakių rajono, prieš šešerius metus atvykusios į Čikagą, jau nesvetimos tarp dainaviečių.

Žvelgiu į dainininkų veidus, klausau jų ir suvokiu, kad visus jungia, kaip jie patys sako, meilė dainai ir muzikai. Ir pridurčiau – meilė Lietuvai. Nors toli nuo Tėvynės, už tūkstančių mylių, bet ansamblis tarsi salelė, kur dainuodami lietuviškas dainas, sukuria viziją lyg būtų Lietuvoje.

Sakoma, kad yra gyvenime valandų, kai nebegali pasakyti nieko paprasčiau ir teisingiau nei pasako daina. Tam žmonės ir sugalvojo dainas. Jos – tarsi visrakčiai, kuriais atrakinamos širdys ir tada patys sunkiausi, skaudžiausi ir slapčiausi dalykai gali išskristi į erdvę, pajusti laisvę ir šviesą. Ir vieni jų žus tos šviesos sunaikinti, ir niekada nebekamuos širdies, o kiti įgaus daugiau drąsos ir galios daryti gera.

Tad kiek širdžių atrakino, nuramino ir paguodė, padėjo įgauti galios lietuvių ansamblis “Dainava” beveik per šešis dešimtmečius? Tūkstančių tūkstančius. Tai kiekvieno buvusio dainaviečio, ar jau Anapilin išėjusio, ar dabar dainuojančio ansamblyje, taip pat vadovų ir rėmėjų neįkainomas indėlis į Lietuvos kultūros istoriją.

Argi gaila tų valandų, kurias teko praleisti repeticijose, koncertuose? Toks klausimas kiekvienam dainaviečiui pasirodytų keistas. O tų valandų, jas suskaičiavus, būtų tūkstančiai. Juk ir į repeticijas kai kuriems tenka atvažiuoti daugiau kaip 20 mylių. Tačiau visų veidai giedri, besišypsantys ir, atrodo, nėra nei amžiaus skirtumo - taip visus suvienija daina. Tarsi visų širdys plaka vienu ritmu, o daina tarsi paukštė skrenda… Ir prieš daugel metų dainaviečiai ir jų daina skrido iš Vokietijos per Atlantą į JAV, o Lietuvon sugrįžo beveik po 50 metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę – į Dainų šventę 1994-aisiais.

Ansamblio pradžių pradžia ne Čikagoje, bet nedideliame Hanau miestelyje prie Maino, netoli Frankfurto. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Vokietijoje atsirado milijonai žmonių iš įvairių kraštų: vieni buvo atvežti prievarta – darbams, kiti pabėgo nuo rusų okupacijos. Hanau kareivinėse taip pat glaudėsi karo pabėgėliai. Globėjai buvo amerikiečiai, pirmiausia amerikiečių kariuomenė.

Hanau miestelyje buvo didžiausia lietuvių stovykla Vakarų Vokietijoje – čia susibūrė apie 4 tūkstančiai lietuvių. Nebuvo lengva be Tėvynės, be artimųjų, likusių Lietuvoje, kamavo nežinia ir nerimas dėl rytdienos, bet žmonės kūrėsi, su džiaugsmu tvarkė, remontavo kareivines. Lyg miestelyje čia bus savivaldybė, mokyklos, įvairūs kursai, tarp griuvėsių ir dailininkų studijos, dirbtuvės ir… skambės lietuviška daina. Kur tik lietuviai, ten ir daina, - pažinę lietuvius sakydavo vokiečiai ir kitų tautų žmonės.

Šalia kūrėsi latviai, estai, ukrainiečiai ir pabėgėliai iš kitų šalių. Savo tautą reikėjo reprezentuoti ir čia, Vakarų Vokietijoje. Sąlygos nebuvo lengvos, bet meninė veikla prasidėjo. Pirmasis kuklus pasirodymas įvyko 1945 metais - prie Joninių laužo buvo sušoktas “Kalvelis”. Tų pačių metų vasarą susibūrė choras, kuriam vadovavo Vladas Adomavičius, Stefa Radzevičiūtė ir Juozas Žemaitis. Tai ir buvo “Dainavos” pamatai.

Nuo 1946 m. vasario 2 d. ansamblio dirigentas Bronius Jonušas, kilęs iš Žemaitijos, muzikos mokslų sėmėsi Rygoje. Tautiniams šokiams vadovavo Liuda Valiukaitė, baigusi Kauno kūno kultūros institutą. Pirmasis didesnis mišraus ir vyrų choro bei tautinių šokių grupės pasirodymas įvyko 1946 m. vasario 16-ąją.

1946 m. birželio 9 d. įvyko krikštynos, kuriose dalyvavo daug aukšto rango Amerikos karių. Ansamblis pasivadino skambiu “Dainavos“ vardu ir pasirinko visiems lietuviams pasaulyje prasmingą šūkį “Su daina į laisvę“.

“Dainavos“ meno ansamblio garbės pirmininkas prof. dr. A.Gylys rašė: “Atvykus man į Hanau 1946 metais “Dainavos“ dainos jau skambėjo. Tiesa, iš pradžių nedrąsiai ir kukliai. Tačiau tos dainos ir giesmės mūsų kuklioje koplyčioj labai paįvairino mūsų pilką gyvenimą stovykloje, stiprino mūsų dvasią, žadino lūkesčius.“

Dvejų metų sukakčiai “Dainava“ parengė dainų ir tautinių šokių montažą “Kryžkelė“, kurio autorius ir režisierius dramos aktorius Antanas Škėma. ”Kryžkelė“ simbolizavo lietuvių būseną: kur eiti, ką pasirinkti - ar namus okupacijoje, ar miškus, ar svetimą kraštą?

1949-ieji ansambliui buvo ypač lemtingi. Dirigentui B.Jonušui emigravus – ansamblio vadovu ir dirigentu pakviečiamas muzikas Stepas Sodeika, režisieriumi – Gasparas Velička.

Stepas Sodeika buvo kilęs iš Jurbarko, jo broliai Antanas ir Stasys – Lietuvoje gerai žinomi dainininkai. Stepo Sodeikos baritonas skambėjo Kaune, daug metų jis dirbo pedagogu, vadovavo chorams. 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. S.Sodeika “Dainavą“ pasuko tautine kryptimi, repertuare nebeliko kitų tautų autorių kūrinių, jis parinko lietuviškas dainas, lietuvių autorių kūrinius. Išties ko žvalgytis svetur, kai patys turime didžiulius lobius.

Sunkumų buvo daug, bet ansambliečiai nenusiminė, nenuleido rankų ir žiūrovai išvydo Aleksandro Merkelio “Vestuves be piršlybų“, Juozo Krūmino “Pabaigtuves“, M.Steikūnienės vaizdelį “Vaidilutės“. ”Dainava“ ryžtingai reprezentavo tautinę lietuvių kultūrą. Ansamblis išpopuliarėjo, buvo mėgstamas. Koncertuodavo ne tik lietuviškose Vakarų Vokietijos stovyklose, bet ir amerikiečių kariams, vokiečių visuomenei.

Pirmojo choro vadovas Hanau Vladas Adomavičius prisiminė: “Dainaviečiai veržėsi patys į dainą ir su daina į platų pasaulį, kad išdainuotų tėvynės ilgesį…“

1948 m. prasidėjo emigracija, ansamblis retėjo, nors ir ateidavo kiti. Pagaliau kilo sumanymas – “Dainavos“ ansambliui emigruoti į JAV.

Dauguma ansambliečių Amerikoje neturėjo nei artimųjų, nei pažįstamų. Didelis nuopelnas Albino Dzirvono ir dr. A.Gylio, kurie parūpino per 30 iškvietimų. Atvykus dainaviečiams į Čikagą nebuvo taip paprasta ir lengva: reikėjo patalpų repeticijoms, reikėjo gauti darbus dieninėse pamainose, kad vakarais galėtų repetuoti. Nugalėjo visų didelis ryžtas puoselėti tautinę kultūrą nepamirštant šūkio “Su daina į laisvę“. Senesniems Čikagos lietuviams mielai padedant buvo sudarytos sąlygos ne tik persikelti, bet ir dirbti, gyventi. Taip vienybės dėka nesudužo noras daina garsinti Lietuvą ir Amerikoje. Daina, meilė gimtajam kraštui, lietuvybės, savo tėvų ir protėvių kultūrai suartino senąją mūsų išeivijos kartą ir pokario metais atvykusią.

Pirmasis “Dainavos“ pasirodymas JAV įvyko 1950 m. spalio 8 d. Čikagoje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje, tuo metu ji buvo lietuviškoji katedra. Koncerte daugiausia buvo lietuviškų religinių kūrinių.

Ansambliečiai stiprėjo, dalyvavo tautinėse šventėse, Dariaus ir Girėno minėjimuose, pirmojoje latvių dainų šventėje, ukrainiečių muzikiniame festivalyje. Koncertai vyko Čikagos Civic operos namuose, Čikagos kultūros centre, jungtiniame chore Niujorke, taip pat visose dainų šventėse JAV, Kanadoje, tautinių šokių šventėse. “Dainavos“ repertuare ne tik koncertai, bet ir muzikiniai pastatymai. Sceną išvydo Gasparo Veličkos “Nemunas žydi“, M.Petrausko-Sarpaliaus operetė “Šienapjūtė“, A.Merkelio “Vestuvės be piršlybų“. 1976-aisiais pastatyta “Pamario pasaka“ – muzika Aloyzo Jurgučio, tekstas rašytojos Danutės Bindokienės (dabar dienraščio “Draugas“ redaktorė), kuri dar ne kartą bendradarbiavo su “Dainava“. Aloyzas Jurgutis sukūrė muziką ir muzikiniam veikalui ”Kūlgrinda“, jo libretas rašytojos Nijolės Jankutės.

“Dainavos“ ansamblis nuo pirmųjų savo įkūrimo dienų šalia pasaulietiškos muzikos rengė ir religinės muzikos koncertus. Repertuare be lietuvių kompozitorių ir pasaulio garsenybių L.van Bethoveno, F.Listo bei kitų kūrinai.

Daug garsių rašytojų, muzikų, režisierių, solistų kūrybingai bendradarbiavo su lietuvių meno ansambliu “Dainava“. Čikagoje, be Stepo Sodeikos, ansamblio dirigentais buvo: Algirdas Šimkus, Petras Aimonas, Audronė Simonaitytė–Gaižiūnienė, Aloyzas Jurgutis, Rasa Šoliūnaitė-Paskočėnienė, Emilija Pakštaitė–Sakadolskienė, Povilas Mieliulis.

Turėjo ansamblis ir daug talkininkų, rėmėjų. Ilgamečiai ansamblio globėjai Irena ir Leonas Kriaučeliūnai teikė ir finansinę, ir moralinę paramą.

Nuo 1988-ųjų “Dainavos“ meno vadovas - Darius Polikaitis. Jis daugelio dainų švenčių dirigentas. Jam vadovaujant choras atliko stambesnius kūrinius, kaip M.K.Čiurlionio “De Profundus“, Jono Tamulionio “Tėviškės giedojimai“, John Rutter “Requiem“ ir “Glorios“ bei kitus. Darius Polikaitis 1995 m. įsteigė Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos vaikų chorą “Vyturys“, jam ir dabar vadovauja. Darius prisimenamas ir Lietuvoje: 1989 m. dalyvavo Roko marše, Lietuvos jaunimo susitikime su Popiežiumi Jonu Pauliumi II, Kaune atliko savo sukurtą dainą “Sveikas, Dievo Piligrime” (B.Brazdžionio eilės). Daina šildė visus.

Kiekvienas lietuvių meno ansamblio “Dainava“ koncertas, kad ir kur jis vyktų, džiugina ir jaudina kiekvieną ansamblietį. Tačiau ypatinga nuotaika tvyrojo, kai grupė dainaviečių pirmą kartą dalyvavo Dainų šventėje Vilniuje 1994–aisiais. Po 49 metų laukimo ir vilties jų daina išsiliejo į laisvę gimtojoje Lietuvoje.

Šiandien lietuvių meno ansamblio “Dainava“ valdybos pirmininkė Danguolė Ilginytė prisimena: “Tai ypatingas jausmas, kai džiaugsmas netelpa krūtinėje, kai krūtinę spaudžia graudulys… Ir išgirdome vadovo Dariaus žodžius - “Tik nežliumbkite, nes neišdainuosite“.

Meno vadovas ir dirigentas Darius Polikaitis gimė ir augo Čikagoje, bet gražiai kalba lietuviškai. Chore dainuoja tėtis Juozas, broliai Andrius, Marius, sesuo Rima, žmona Lidija, anksčiau ir mama Irena dainavo, bet dabar anūkėlius prižiūri, kai šeima repeticijon išskuba. Tad nekyla jokių abejonių, kad didelę meilę muzikai, dainai ir lietuviškai kalbai įskiepijo tėvai.

Klausau, kaip kalba Danguolė Ilginytė, Juozas Polikaitis, Vanda Aleknienė ir kiti vyresniosios kartos dainaviečiai. Ir džiugina širdį, kad išsaugojo pačią didžiausią vertybę – savo tėvų ir protėvių kalbą.

Kompozitorius Vladas Jokubėnas “Dainavos“ ansambliui įsikūrus Čikagoje pastebėjo, kad ”geriausiai lietuvybę išlaikę Amerikos lietuviai yra tie, kurie aktyviai dalyvavo choruose ar šiaip kokiu instrumentu grodavo ar vaidindavo”.

Su lietuviško meno veikla susiję lietuviai, nors ir čia gimę, lietuviškai kalbėjo beveik kaip ir mes, o dažnai mokėjo ir taisyklingai rašyti. Lietuviška daina, lietuviškas menas, pasirodo ir čia buvo patikimas ginklas prieš nutautėjimą, buvo magnetas, traukęs prie gimtosios kalbos, prie gimtųjų tradicijų.

Ir dabar ne kartą Čikagoje teko išgirsti ir lietuvių, kurie lyg ašaką prariję sako: “Man sunku kalbėti lietuviškai“. Kodėl? Išgirstu atsakymą: ”Jau dveji metai Amerikoje”. Iš tikrųjų, nėra ko ir bepridurti!..

Apie ”Dainavą“ – vienintelį pasaulyje lietuvių meno ansamblį, gyvuojantį 58-erius metus, apie kelius, kryžkeles, laimėjimus, apie dainininkus, šokėjus,vadovus, dirigentus ir rėmėjus ir viso žurnalo puslapių nepakaktų.

Prisimenu Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: “Jeigu mes negalime viso pasaulio pakeisti, tai privalome keisti nors mažą mūsų pasaulio dalelę, kuri yra mums pasiekiama“. Taip ir gyveno, ir to siekė lietuvių meno ansamblis “Dainava“.

Pasaulio lietuvių dainų šventėje tarp tūkstančių dainininkų įsilies ir dainaviečių balsai. Lietuva laukė, laukia ir lauks ”Dainavos“.