MG 2003/7

Mindaugas – Lietuvos karalius

BIRUTĖ BUTKEVIČIENĖ
Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė,

VYTAUTAS GRICIUS
Vilniaus universiteto biblioteka, Mokslo muziejaus vedėjas

Prancūzijos karalius iš Burbonų dinastijos Liudvikas XIV “Saulė” yra pasakęs: “Valstybė – tai aš”. Šis garsus posakis tiktų ir pirmajam lietuvių karaliui Mindaugui. Karaliaus Mindaugo istoriografija labai plati ir kiekybine, ir dalykine prasme. Aprašyti ir įvertinti visi iki mūsų dienų išlikę ir žinomi šaltiniai, duota visapusiška jų interpretacija ir visi jie įtraukti į šiuolaikinį istorijos mokslą. Net istorikas profesionalas be naujai atrastų istorijos šaltinių mažai ką naujo begalėtų pasakyti. Užtat istorijos mėgėjas patiria didžiulį malonumą skaitydamas iškilių istorikų darbus, kai laiko šydas pranyksta ir tolimas XIII a. iškyla prieš akis. Būtent tada buvo sprendžiamas klausimas būti ar nebūti Lietuvos valstybei.

Šiuolaikinę Mindaugo istoriografiją pradėjo lenkų istorikas Julijus Latkovskis. Jo darbas, kaip rašo profesorius Edvardas Gudavičius, “…lenkų istoriografijai suteikė pirmaujančias Mindaugo problematikos pozicijas” Susumavęs visus to meto žinomus istorijos šaltinius, J.Latkovskis nustatė tikslią Mindaugo karūnacijos datą: “…karūnacija ši įvyko 1253 m. liepą…tiksiau liepos pirmoje pusėje”, taip pat paskelbė visus karaliaus Mindaugo dotacinius aktus, palydėdamas juos išsamiais komentarais. Ilgą laiką daugeliui lietuvių istorikų ši studija buvo kelrodė žvaigždė jų darbuose apie karalių Mindaugą.

Lenkų istoriografiją vainikuoja fundamentalus dviejų tomų Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus Henriko Lovmianskio darbas apie Lietuvos valstybės susidarymą. Šalia tikslių karaliaus Mindaugo ir jo pavaldinių charakteristikų, darbe atskleista ankstyvojo feodalizmo raida lietuvių visuomenėje, jos ūkis, laipsniškas trilaukio įsigalėjimas. Ypač imponuoja H. Lovmianskio surasti ir atskleisti užsilikę lietuvių visuomenės archaiškumo reliktai XV-XVI a. šaltiniuose, padedantys geriau suprasti karalių Mindaugą ir jo epochą.

Iš to meto lietuvių istorikų darbų išsiskiria Jono Totoraičio ir Juozo Stakausko studijos. Jų darbus aukštai įvertino profesorius Gudavičius: “…išvedė į lygį, …įgalinusį kalbėti kaip lygų su lygiais su kitų šalių istorikais”.

1959 m. buvo išspausdinta rusų istoriko Vladimiro Pašutos studija “Lietuvos valstybės susidarymas”. Prof. E.Gudavičius V.Pašutos darbą įvertina labai tiksliai: “Jis (Pašuta) kartojo H.Lovmianskio darbą, bet nekopijavo jo, rasdamas savo būdus interpretuoti daugelį šaltinių ir viskam suteikdamas marksistinį atspalvį”. Kai dėl “nekopijavimo”, tai ne visai norėčiau sutikti. Tereikia atsiversti ir palyginti kad ir žemėlapius, H.Lovmianskio “Osadnictwo Litewskie do roku 1422.”, ir V.Pašutos “Zemli i naselionnyje punkty drevnei Litvy v XIII-XIV vv.”. Tai vienas ir tas pats žemėlapis, tik viename lietuvių vietovės rašomos lenkiška transkripcija, o kitame – kirilica. Perfrazuojant garsųjį posakį, V.Pašuta turėjo “gerą progą” pakoreguoti ir papildyti H.Lovmianskio žemėlapį. H.Lovmianskio žemėlapyje Lietuvos Užnemunės vietoje balta dėmė, o V.Pašutos žemėlapyje, pradedant Lietuvos-Prūsijos siena, palei visą kairįjį Nemuno perimetrą yra užrašas: “Sudovyja ili Jatviagija”. Turima archeologinė medžiaga, ypač ištirti kapinynai, leido nustatyti lietuvių ir sūduvių gyvenamų plotų tikslią ribą, kuri ėjo ties linija Vištytis – Žuvintas – Alytus. I-XIII a. sūduviai niekada negyveno į šiaurę nuo šios linijos, o lietuvių kapinynų yra randama į pietus nuo jos, kur jie gyveno susimaišę su jotvingiais.

Istoriografijos apžvalgos pabaigoje norisi dar kartą paminėti Vilniaus universiteto prof. Edvardo Gudavičiaus darbą. Knyga, išleista su Lietuvos tūkstanmečio ženklu, yra paminklas mūsų karaliui. Jai teisėtai priklauso ši garbinga vieta šalia paminklinės lentos Katedroje, statomo Mindaugo tilto per Nerį ir būsimo paminklo Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Nors istorijos mokslas ir ne matematika, pagrindiniai studijos bruožai – precizija ir tikslumas. Knyga patikslina karūnavimo datą: nuo liepos pirmosios pusės iki konkrečios datos – 1253 m. liepos 6 dienos. Tai autoriaus dovana Lietuvos visuomenei, suteikusi galimybę švęsti Lietuvos valstybės dieną. Studija – vadovas po plačią Mindaugo istoriografijos jūrą: įtikinamai, pasiremiant šaltiniais, įrodoma, kurie istorijos šaltiniai ir istorikų teiginiai yra teisingi, kurie kelia abejonę, o kur yra aiškus, šališkas rašančiojo interesas ar net nustatoma falsifikato istorinė reikšmė ir jo panaudojimo galimybės. E.Gudavičiui suteikė galimybę tai padaryti jo pirmtakų darbai, todėl tiek šiltų, neformalių žodžių jiems skiria autorius. Knygoje ne tiek daug naujų, nežinomų istorijos faktų: Mindaugo epochos nauji istoriniai šaltiniai iškyla retai ir dažnai atsitiktinai. Knygos stiprioji pusė – faktų interpretacija, platus Vakarų Europos istorijos mokslo teorinių pagrindų panaudojimas praktikoje, ypač kai rašoma apie feodalizmo klasiką: frankų visuomenę, Merovingų dinastiją, vikingų žygius. E.Gudavičiaus darbas įgalino lietuvius užimti pirmaujančią vietą Karaliaus Mindaugo istoriografijoje.

Valstybei susidaryti būtinos objektyvios socialinės ir ekonominės salygos. Pirmiausia būtinas alodas – žemės nuosavybė, išskirta iš bendruomeninio lauko, kuris palaipsniui virsta feodu. Gausūs Ordino palikti istorijos šaltiniai leidžia nustatyti, kad XIII a. lietuvių gyvenamose teritorijose alodas buvo vyraujanti nuosavybės forma. Pirmiausia susiklostė kilmingųjų alodas (didysis), kurį XIII a. parodo vietovardžiai, atitinkantys vienos giminės kunigaikščių vardus. Kaip bendruomenės reliktas dažnai minima didžioji šeima – neišsidaliję broliai.

Kad ir kaip šokiruojančiai skamba, valstybei atsirasti viena iš būtinų sąlygų – turtinė diferenciacija, arba, tiesiai sakant, socialinė nelygybė. Kronikų minimi “Reges, kunige, kniazi” – tai buvusi genčių diduomenė, virtusi teritorinių vienetų, žemių vadais ir vyresniaisiais. XIII a. pradžioje jie sudarydavo laikinas žemių konfederacijas, sugebėdavo karo atveju sutelkti dideles krašto karines pajėgas, rengti karo žygius, arba, kaip tai įvyko 1219 m., galėjo “duoti” taiką:

“Dievui liepus, atsiuntė Lietuvos kunigaikščiai didžiajai kunigaikštienei Romanienei ir Danieliui bei Bazilkui taiką suteikdami. O lietuvių kunigaikščių vardai buvo:

štai vyresnieji – Žvinibudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila;

o žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas, Vykintas;

o Ruškaičių – Kintibutas, Vembutas, Butautas, Vyžeitis ir jo sūnus Velžys, Kitenis, Plikienė;

o štai Bulioniai – Vismantas, jį gi nužudė Mindaugas ir jo žmoną pasiėmė, ir jo brolius užmušė – Gedvilą, Spudeikį;

o štai kunigaikščiai iš Deltuvos – Juodikis, Buteikis, Bikšys, Lygeikis.

Šieji visi suteikė taiką kunigaikščiui Danieliui ir Bazilkui, ir buvo žemė rami”.

Ši Hipatijaus metraščio žinia dvelkia archaika ne tik senąja rusų kalba, bet ir turiniu. Matome, kad 1219 m. dar nėra Lietuvos valstybės, o tik žemių konfederacija, kurią ikūnija gausus būrys sritinių kunigaikščių, nutarusių duoti taiką Haličo ir Voluinės kunigaikštienei.

Kunigaikščius supdavo “bičiuliai”, “draugai” ir “palydovai”. Apibūdinant kunigaikščius nurodoma, kiek turto jie turi ir kiek “draugų” juos supa. Šie “draugai” – tai kunigaikščio kariaunos nariai, žmonės, kurių pagrindinė profesija – karas. Kunigaikščių kariaunos pirmiausia buvo skirtos pulti, krašto gynyboje dalyvaudavo visi laisvi krašto žmonės. XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje lietuvių puolimai taip padažnėjo, kad to meto rusų šaltiniai rašo, kad lietuviai “…siautėja išlindę iš savo pelkių, iš kurių anksčiau nedrįsdavę pasirodyti”, kalba apie “lietuvių tautos padidėjimą”, o lietuvių kariuomenę apibūdina kaip tokią, kokios “nebuvo nuo pasaulio pradžios”. 1208 m. Henrikas Latvis aprašo lietuvių žirgų eiklumą ir jų raitelių manevringumą mūšio metu: “…lettonai (lietuviai) atšuoliavo ant vikrių žirgų prie jų ir savo įpratimu, užjodami iš kairės ir dešinės, staigiai atsitraukdami ir staigiai puldami, daugelį semigalų (žemgalių) sužeidė, …”.

Be abejo, tai galėjo padaryti tik kariai profesionalai, ginkluoti šiuolaikiniais ginklais ir turintys specialiai karui skirtus žirgus, dėl to lietuvių kariuomenių pajėgumai ir užmojai išsiskyrė iš kitų baltų. Prof. E.Gudavičius to meto lietuvius taikliai pavadino sausumos vikingais. Jie puldavo staigiai ir netikėtai, pasiekę numatytą sritį, išsisklaidydavo nedideliais būriais po kaimus, vyrus išžudydavo, moteris ir vaikus imdavo į nelaisvę. Grobdavo arklius, galvijus, drabužius, ir ypač sidabrą, tą taip visų trokštamą Šiaurės ir Vidurio Europos auksą. XIII a. pradėta imti į nelaisvę kilminguosius, tikintis gauti išpirką. Vyrų išžudymas buvo būtina sėkmingo žygio sąlyga, nes laukė pats pavojingiausias žygio etapas – tolimas kelias atgal. Didelis kiekis belaisvių vyrų kėlė pavojų kariuomenei iš vidaus, o iš paliktų gyvų, buvo galima tikėtis vijimosi. Krikščionys vokiečiai elgdavosi lygiai taip pat.

Pagrindiniai smūgiai buvo nukreipti į latgalių, lyvių, estų žemes, žiemos ledas atverdavo kelią į Saremos salą, Kareliją. Mėgstamiausia puolimo kryptis – rusų žemės, pradedant Didžiojo Novgorodo, Pskovo, Smolensko kunigaikštystėmis, baigiant Kijevo ir Haličo-Volynės žemėmis. Henrikas Latvis rašė: “Ir bėgo rutenai (rusai) miškais ir kaimais nuo lettonų (lietuvių), net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir lettai (latgaliai) klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują”. Viena iš 1219 m. taikos su didžiąja kunigaikštiene Romaniene sąlygų buvo užtikrinimas laisvo praėjimo per Voluinės žemes puolant Lenkiją, kuri pasidarė nauja, perspektyvi puolimo kryptis. Tarnavimas iškylantiems kunigaikščiams skatino alodizaciją: suteikdavo progos parsivaryti vergų, gauti iš kunigaikščio dovanų pinigais ir produktais (dovanų sistema gyvavo iki XV a.), įgyti žemės ir stoti greta gentinės diduomenės. Karas – sunkus ir pavojingas amatas, kariaunų “aukso amžiuje” atverdavęs naujas gyvenimo perspektyvas.

XIII a. Lietuvoje jau egzistavo nelaisvoji šeimyna, kuri kaip darbo jėga buvo naudojama diduomenės būstuose ir ūkiuose. Pirmasis Lietuvos statutas nurodo pagrindinius nelaisvės šaltinius – kilmę, karo nelaisvę, mirties bausmės pakeitimą nelaisve, savanorišką pasidavimą, kurie “visi dvelkia senove” ir siekia Mindaugo laikus.

Krašto gyventojų daugumą sudarė laisva alodinė sodžiaus bendruomenė – laukas, kuri bendrai atlikdavo griežtai neapibrėžtas paprotines prievoles kunigaikščiui. Visų pirma tai pasėdžių, arba kieminėjimo paprotys, kai reikėdavo vaišinti kunigaikštį arba jo pareigūnus ir duoti jiems dovanų. Tai – lietuviškų socialinių santykių reiškinys. Buvo šienavimo arba talkų prievolė, o pilių statymo ir remonto prievolei atlikti buvo “šaukiama visa Lietuvos žemė”. Lietuvos vyskupas Kristijonas mini dešimtinę.

XIII a. pradžioje Henrikas Latvis ne kartą mini lietuvių kunigaikščius, vyresniuosius, galingesniuosius iš Lietuvos, iš ko seka, kad lietuvių žemių konfederacija su vyresniaisiais kunigaikščiais jau egzistavo. 1219 m. sutartis su Voluine atskleidė šios konfederacijos politinę struktūrą. Per besivaržančias kunigaikščių grupes, kurias siejo giminystės ryšiai, formavosi vieninga visą Lietuvą apimanti hierarchija. XIII a. penktojo dešimtmečio viduryje Livonijos eiliuotoji kronika vadina Mindaugą “aukščiausiuoju karaliumi”, “Lietuvos žemės viešpačiu”. Vadinasi, apie tą laiką Mindaugas “įsiviešpatavo” visoje Lietuvoje.

Visų lietuvių politinės organizacijos vienetas buvo žemė. H.Lovmianskis apibūdino su Mindaugo vardu sietiną Lietuvos žemę: ji indentifikuota Pietų Lietuvoje, tarp Neries ir Nemuno. Pietuose ši žemė ribojosi su Nalšia, šiaurėje – su Deltuvos žeme. Į vakarus už Nemuno taip pat tęsėsi lietuvių gyvenamos žemės. Plečiantis Lietuvos žemės riboms, jos pietinė riba nuolat slinko į pietus ir XIII a. viduryje ištisai ribojosi su rusų gyvenamomis teritorijomis. Dialektologiniu požiūriu ši žemė atitinka pietų aukštaičių tarmės ribas, o archeologiškai apibūdinama kaip pilkapių kultūros pietinis arealas. Lietuvos žemės ryšys su Mindaugu neginčijamas, ji – didžiųjų kunigaikščių atrama ir didžiojo kunigaikščio domeno branduolys.

Lietuvos žemė buvo labai patogioje geografinėje padėtyje: iš šiaurės ją dengė giminingos kuršių, žemgalių ir latgalių gentys, kurios iki pat 1236 m. atlaikė Kalavijuočių ordino smūgius, o vakaruose nuo 1230 m. tai darė prūsai. Popiežiaus Grigaliaus IX 1236 m. vasario 19 d. paskelbtas kryžiaus žygis Livonijai paremti baigėsi tų pačių metų pabaigoje visiška katastrofa. Popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio skatinami, kryžininkai, remiami Livonijos pajėgų, kurioms vadovavo Ordino magistras Folkvinas, įsiveržė į žemaičių Šiaulių žemę, kur patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Žuvo 2000 kryžininkų, 48 Ordino broliai ir pats magistras. Kalavijuočių ordino likučiai 1237 m. susijungė su Vokiečių ordinu. Šis mūšis, kurį laimėjo vieni žemaičiai, parodė didelį karinį žemaičių pajėgumą, iškėlė kunigaikštį Vykintą ir atitolino Livonijos puolimą į Lietuvą.

Jau Mindaugo tėvo, kurio vardas nėra žinomas, “…būta didelio karaliaus, tais laikais jam lygaus nebūtum galėjęs rasti”. Lietuvos žemę jis paliko valdyti savo sūnums Dausprungui ir Mindaugui. Giminystės ir interesų ryšiai siejo Mindaugą su viso lietuvių etnoso gyvenama teritorija. Pavyzdžiui, jo brolio Dausprungo žmona, sūnėnų Tautvilos (Tautvilo) ir Gedvydo motina buvo žemaičių kunigaikščio Vykinto sesuo. Mindaugas 1248 m. pabaigoje, pasinaudojęs tuo, kad sūnėnai Tautvila ir Gedvydas kartu su galinguoju dėde žemaičių kunigaikščiu Vykintu (kai kurie istorikai, pvz., Stanislovas Zajenčkovskis, teigė, kad Vykintas į žmonas buvo paėmęs Dausprungo ir Mindaugo seserį) buvo išžygiavę į Smolenską, užgrobė jų valdomas žemes, perėmė “didelį brolėnų turtą, ir vienas įsiviešpatavo visoje Lietuvos žemėje”. Lietuvos valdovo domenas ir jo turtai padvigubėjo, drauge buvo nušalintas ir galimas varžovas, žemaičių kunigaikštis Vykintas, Saulės mūšio laimėtojas. Išvytiesiems kunigaikščiams, kaip įprasta, buvo pasiūlyta įsitvirtinti rusų žemėse, tačiau, pralaimėję Suzdalės kunigaikščiui, gelbėdamiesi nuo Mindaugo pasiųstų kariauninkų, jie buvo priversti bėgti į Voluinės Vladimirą pas Tautvilos ir Gedvydo svainį Danielių ir jo brolį Bazilkų. Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas Voluinės kunigaikščius su reikalavimu brolėnams pagalbos nesuteikti, kaip valstybinius nusikaltėlius grąžinti Mindaugui. Voluinės kunigaikščiai apsisprendė įsikišti į Lietuvos vidaus konfliktą ir paremti giminaičius. Mindaugui ir iškilusiai jaunai Lietuvos valstybei iškilo mirtina grėsmė.

Buvo pasiųsti pasiuntiniai pas lenkų kunigaikščius, bet iš jų žadėtos pagalbos nesulaukta. Tada Voluinės Haličo kunigaikščiai apsisprendė veikti vieni. Kunigaikštis Vykintas buvo pasiųstas su “dovanomis ir sidabru” į Jotvą, Žemaitiją ir Livoniją. Jam pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių, o Livonijos ordinas, kerštaudamas už Saulės skerdynes, pažadėjo remti tik Tautvilą. Voluinės Haličo kunigaikščiai karą pradėjo 1249 m. žygiu į Juodąją Rusią, į Naugarduką, kuris, kaip ir kiti Juodosios Rusios miestai – Volkoviskas, Slonimas, – tuo metu jau priklausė Lietuvai. Žygiui nedavus norimų rezultatų, Danielius pasiuntė Tautvilą su rusų ir kumanų (kumanai po mūšio su totoriais prie Kalkos upės pabėgo į vakarus ir gyveno Rytų Vengrijoje) kariuomene vėl pulti Lietuvą. Ir vėl toliau Juodosios Rusios nebuvo nužygiuota, bet Tautvila rado Lietuvoje jį palaikančių jėgų ir pasitraukė į Rygą.

Išsamiai, su visomis galimomis šaltinių interpretacijomis karo eigą, Tautvilos ir Mindaugo krikštą, karūnavimą išdėstė prof. E.Gudavičius. Rygoje Tautvila buvo sutiktas kaip pretendentas į valstybės sostą ir 1250 m. iškilmingai, ne kaip koks kuršių ar lyvių neofitas, apkrikštytas. Pats Tautvilos krikštas buvo ne kas kitas, kaip neoficialus Lietuvos ir jos valdovo Mindaugo svarbos ir galybės pripažinimas. Ordinas, kaip ir Voluinės kunigaikščiai, suprato iš to sau ir savo planams kylančią grėsmę ir taip pat nutarė pasinaudoti Tautvilos korta. Šiuos įvykius plačiai aprašė Livonijos eiliuotoji kronika. Karui su Lietuva buvo rengiamasi labai kruopščiai: buvo įvertinta Saulės mūšio patirtis, tartasi su vaitais ir komtūrais, kruopščiai telkiama kariuomenė.

Magistro Andriaus Štirlando vadovaujama Livonijos kariuomenė patraukė į Nalšios žemę ir ją nusiaubė. Paskui žygiavo į Mindaugo domeną, Lietuvos žemę. Čia apsupo Mindaugą jo pilyje, kurios vardo kronikininkas nepaminėjo, tačiau, sutikę stiprų lietuvių kariuomenės pasipriešinimą, turėjo atsisakyti Mindaugo pilies šturmo ir grįžti atgal. Nedelsiant buvo puolama ir Mindaugo valdoma Žemaitijos dalis, kuri smarkiai nukentėjo: žmonės slėpėsi miškuose ir pelkėse. Tais pačiais 1250 metais žygiuota ir į Žemgalą, kuri, praradusi Lietuvos paramą, turėjo pasiduoti. Lietuva prarado paskutinį skydą šiaurėje.

Mindaugas įvertino naujai iškilusias grėsmes: netrukus turėjo atsinaujinti šiaurinis Livonijos frontas, pietuose grasino Voluinė ir jotvingiai, viduje veikė Tautvilos šalininkai, kurie kėlė didžiausią pavojų. Tokiomis sąlygomis Mindaugas pasielgė kaip tikras Merovingas (Merovingai – Frankų valstybės karalių dinastija V-VIII a.) – papirko magistrą Andrių Štirlandą, protingiausią ir pavojingiausią savo priešą. Užmokestį pažadėjo padvigubinti, jei bus nužudytas Tautvila. Lietuvos Merovingas neapsiriko, jis rado bendrą kalbą su Andriumi Štirlandu, kuris pasiūlė Mindaugui kitą variantą: apsikrikštyti ir prašyti popiežiaus pripažinti krikštą. Tai buvo krikščioniškosios Europos IX-XI a. praktika, ir didelis Mindaugo politinis laimėjimas, už kurį reikėjo brangiai mokėti: padaryti teritorinių nuolaidų Ordinui, atsisakyti “tėvų tikėjimo”, pasižadėti neberemti žemaičių.

Derybos dėl Mindaugo krikšto prasidėjo 1250 m. rudenį, o 1251 m. žiemos pabaigoje Mindaugas su savo dvariškiais priėmė Krikšto sakramentą, kaip sakoma popiežiaus Inocento IV 1251 m. liepos 17 d. bulėje “…apsikrikštijo su daugeliu žmonių”. Krikšto proga į Lietuvą pas Mindaugą į svečius su dvasininkais ir gausia palyda atvyko pats Andrius Štirlandas. Prof. E.Gudavičius rašo, kad Lietuvą apkrikštyti buvo sunku, bet įmanoma. Anoniminis “Šalių aprašymo” autorius rašo, kad lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai “lengvai priima krikštą, nes nuo lopšio juos maitina žindyvės krikščionės”, o Žemaitijoje Dievo žodis “niekuomet be kardo nebuvo skelbiamas”. Čia, be abejo, nežinomas šaltinio autorius turi galvoje belaisves krikščiones moteris, per kurias lietuviai ir susipažindavo su Kristaus tikėjimu.

Mindaugas nušalino Tautvilą jo nežudydamas: Livonijos ordinas iš priešo tapo sąjungininku, magistras Andrius Štirlandas asmeniniu draugu, o Tautvila, pajutęs pavojų, buvo priverstas bėgti pas savo dėdę Vykintą. Pasitelkęs Vykinto žemaičius, remiamas Voluinės kunigaikščių ir jotvingių, jis puolė Mindaugą ir apsupo jį Vorutos pilyje. Dabar Mindaugą rėmė ir Livonijos ordino raitų arbaletininkų būrys. Tautvilai pergalė išsprūdo iš rankų. Pats Vykintas buvo apgultas Tverų pilyje, kurios gynybai vadovavo Tautvila, ir tik taiklus kumano Kočiaus šūvis, sužeidęs Mindaugą į šlaunį, nutraukė apgultį. Mūšyje ties Tverais žuvo Vykinto sąjungininkas, Šiaulių žemės kunigaikštis Vismantas, kurio našlę, išžudęs kerštaujančius brolius, vedė Mindaugas. Yra žinomas tik krikščioniškas jos vardas – Morta. Permainingas karas su Tautvila ir jo svainiu Danieliumi truko visus 1252 metus. Mindaugui papirkus žemaičius ir jotvingius, o Danieliui įsitraukus į kovas Čekijoje ir Silezijoje, karas Lietuvoje 1252 m. pabaigoje pasibaigė faktine Mindaugo pergale.

Dar tebevykstant karo veiksmams, tartis dėl karūnos pas popiežių išvyko bendra Lietuvos ir Livonijos delegacija, kurioje Lietuvai atstovavo aktyvus Mindaugo šalininkas, Neries žemės kunigaikštis Parbus. Pirmiausia Parbus nuvyko į Rygą, kur prie jo prisijungė Livonijos pasiuntinys. Iš Rygos greičiausiai jūra vyko į Liubeką, o iš ten sausuma - į Italiją. Tokia kelionė trukdavo maždaug penkias savaites. Inocentas IV pasiuntinius priėmė Milane. 1251 m. liepos 17 d. bule Inocentas IV įpareigojo Kulmo vyskupą, dominikoną Henriką Heidenreichą vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi ir pasirūpinti, kad būtų paskirtas Lietuvos vyskupas ir pastatyta katedra. Atskiru laišku popiežius sutiko priimti Lietuvą į “šv. Petro teisę ir nuosavybę”.

Parbus sėkmingai sugrįžo į Lietuvą ir parvežė popiežiaus laiškus. Įsivyravus taikai, 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas su žmona Morta buvo vainikuotas karaliumi. Švetaisiais aliejais patepė Kulmo vyskupas Henrikas Heidenreichas, o karūnas Rygoje užsakė ir ant galvų uždėjo magistras Andrius Štirlandas. Lieka vis dar atviras Mindaugo statytos katedros klausimas, nors naujausi archeologiniai tyrinėjimai Vilniaus katedroje, kur buvo rasta trylikto amžiaus mūro statyba, rodo, kad ji tikriausiai, ir bus buvus Mindaugo katedra. 1255 m. Mindaugui pavyko gauti iš popiežiaus Aleksandro IV leidimą vainikuoti karaliumi savo sūnų, tai užtikrino dinastijos tęstinumą ir užkirto kelią diplomatinėms Ordino gudrybėms. Valstybė funkcionavo, o Mindaugas puikiai orientavosi ją valdydamas.

Numanydamas, kad karas su žemaičiais nebus lengvesnis kaip su Dausprungaičiais, Mindaugas jį įpiršo Livonijos Ordinui, kuriam teko rūpintis Mindaugo dovanotų žemių užkariavimu.

1255 m. su Čekijos karaliaus Otokaro II pagalba kryžiuočiai užkariavo Sembą ir per Klaipėdos pilį, pastatytą ties Kuršių sąsmauka, galėjo sausuma susisiekti su Livonijos ordinu. Žemaitija pateko į apsupties žiedą ir galėjo pasikliauti tik savo jėgomis. Karo grėsmės akivaizdoje žemaičių kunigaikščiai susivienijo ir išrinko gabų, energingą karo vadą Alemaną. Vokiečiams nesitikint, buvo imtasi puolamosios taktikos: puolama Klaipėda ir Kuršas. Žemaičiai atvirose kautynėse skynė pergales, o vokiečiai atkakliai statė pilis ir jas gynė. Abi pusės išvargintos karo 1257 m. dvejiems metams sudarė paliaubas. Senovės papročiu patvirtindami taiką žemaičiai sukirto rankomis. 1258 m. pabaigoje karas atsinaujino, pasibaigęs žemaičių pergalėmis ties Skuodu (žuvo 33 Ordino riteriai) ir 1260 m. liepos 13 d. ties Durbe (žuvo 150 Ordino riteriai). Po pastarosios žemaičių pergalės Ordinas atsidūrė labai sunkioje padėtyje. Tai turėjo tiesioginių pasekmių Mindaugui. Kuršiai pripažino žemaičių valdžią ir į savo pilis įsileido jų įgulas. Prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, pasibaigęs visiška vokiečių pergale. Atrodo, kad prūsų pralaimėjimą lėmė vidinė Ordino politika. Prūsų didikai aktyviai rėmė Ordiną, nes jiems buvo garantuotos jų teisės ir valdyta žemė, o už ištikimybę Ordinui buvo apdovanojami naujomis žemėmis kartu su ją dirbusiais laisvaisiais prūsais.

Karaliui Mindaugui atėjo sunkių sprendimų ir išbandymų metas. Mindaugo aplinkoje išaugo seserėno Treniotos įtaka, veikiant kartu su žemaičiais jam pavyko įtikinti Mindaugą pradėti karą su vokiečiais. Nėra galutinai įrodyta, kad Mindaugas atsiribojo nuo krikščionybės. Karas atnešė Treniotai turtus, jo kariauna išaugo, nes netrūko norinčių dalyvauti sėkminguose žygiuose. Jam pavyko įzoliuoti karalienę Mortą, aistringą krikščionybės gynėją. 1262 m. ji mirė, o žmonos mirties prislėgtas Mindaugas pasiryžo prievarta vesti jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Vedybų pasekmių nereikėjo ilgai laukti. 1263 m. Daumantas, susitaręs su Treniota, nužudė Mindaugą ir abu jį lydėjusius sūnus Ruklį ir Rupeikį. Tai klasikinis keršto ir sąmokslo pavyzdys.

Koks gi buvo Lietuvos karalius? Julijus Latkovskis rašo, kad “jis buvo didesnis politikas, nei karys ar karo vadas”. Henrikas Lovmianskis apibūdina jo būdo savybes: “Veiksmuose pasižymėjo ryžtingumu ir žiaurumu, priešus persekiojo negailestingai, atimdavo jų turtus ir žudydavo”. Prof. E. Gudavičius pažymi, kad turėjo stiprų meilės jausmą, “gerai orientavosi” valstybės kūrimo ir valdymo dalykuose.

XIII a. pabaigoje į Lietuvą sugrįžta pagonybė. Lietuva neteko savo karaliaus ir tarptautinio pripažinimo. Misionieriai vokiečiai buvo įkalinti, o valdant Mindaugo sūnui Vaišelgai ištremti iš Lietuvos. Mindaugo katedra paversta pagonių šventykla. Bet svarbiausias Mindaugo kūrinys – Lietuvos valstybė – išliko. Tūkstančiai Karaliaus tautiečių paguldė už ją savo galvas, du kartus išorės priešai bandė ją sunaikinti, bet ji gyvuoja ir garbingai pasitinka savo jubiliejų.

Vilniaus universiteto biblioteka jubiliejinės Valstybės dienos proga Baltojoje salėje rengia karaliui Mindaugui skirtą parodą, kurioje bus eksponuojami Lietuvos karalių portretai, medaliai, pergamentai ir dokumentai su karalių autografais ir valstybės antspaudais, istoriniai Lietuvos žemėlapiai, knygos ir vienintelis mus pasiekęs eksponatas iš Mindaugo laikų – Vilniaus lobis, kurio 60 kg svorio sidabras, tikriausiai prisimena lietuvių buvusių žygių šlovę.


Panaudota literatūra:

1. Juliusz Latkowski. Mendog kró l Litewski. Kraków, 1892.
2. Edvardas Gudavičius. Mindaugas. Vilnius, 1998.
3. Henryk L owmianski. Studja nad początkami spol eczenstwa i panstwa Litewskiego. T I-II.Wilno, 1931-32.
4. Jonas Totoraitis. Die Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263. Freiburg, 1905.
5. Juozas Stakauskas. Lietuva ir Vakarų Europa XIII a. Kaunas, 1934.
6. ???????? ??????. ??????????? ?????????? ???????????. ??????, 1959.
7. Adolfas Tautavičius. Lietuvių ir jotvingių genčių gyventų plotų ribų klausimu.– Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 2(21), 1966.
8. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai (LIŠ). T I. Vilnius, 1955.
9. Henrikas Latvis. Hermanas Vartbergė. Livonijos kronika. Vilnius, 1991.
10. Juozas Jurginis. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962.
11. ?????? ???????? ?????? ?????????. ? II. ?????????? ????????. ??????, 1962.
12. Livlä ndische Reimchronik. Herausgegeben von Leo Meyer. Paderborn, 1876.
13. Ježis Ochmanskis. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996.