MG 1998/10

Iš pirmų lūpų

Kaip visa tai iš tikrųjų buvo?

Apie LTOK atkūrimo organizatorius

Aleksandras Krukauskas

Kokia buvo Tautinio olimpinio komiteto pradžia?

Daugelis mano, jog viskas prasidėjo nuo straipsnio “Sporto” laikraščio 1988 m. spalio 6 d. numeryje - “Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?”

Tai būtų labai paprasta ir nesudėtinga: atėjai prie nedidelio upeliuko ir pasakei, kad tai - didelės upės pradžia. O juk gali būti, kad ir tas upeliukas turi pradžią, kuri nematoma, nes yra po žeme...

Palyginimą su upeliu pasirinkau neatsitiktinai, nes žinau, jog anas straipsnis - rezultatas tų minčių ir idėjų, kurios gan drąsiai sklandė po tuometinę Tarybų Lietuvą.

Išjudinti “tarybinio sporto pamatus” vienas pirmųjų pasišovė LTSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto aspirantas Saulius Kavaliauskas, 1988 m. dienraštyje “Kalba Vilnius” išspausdinęs straipsnį “... Toks sportas mums nereikalingas”. Autorius, tiesa, gvildeno profesionaliojo ir mėgėjiško sporto “sugyvenimo” problemas ir siūlė juos atskirti kone kinų siena. Bet šiame straipsnyje buvo ir toks pasvajojimas: “Lietuva turi tapti Tarptautinio olimpinio komiteto ir atskirų sporto federacijų nare”.

“Sportas” šį S.Kavaliausko straipsnį perspausdino ir pasiūlė skaitytojams padiskutuoti. Už tokį žingsnį laikraščio redakcija nebuvo pagirta, todėl ji per daug neplėtojo diskusijos... Kur kas konkrečiau apie Lietuvos sporto savarankiškumą ir “išėjimą į pasaulį” buvo rašoma “Sąjūdžio žiniose”, kurias redagavo Monrealio olimpinių žaidynių prizininkas Arvydas Juozaitis. Rašinio autorius - Rimvydas Rimdžius, vėliau aktyvus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo grupės narys. Rašinyje buvo teigiama, kad suverenios respublikos sportas turi būti suverenus ir turėti visas civilizuoto pasaulio sporto institucijas...

Taigi kvietimas - pradėkim! - jau tvyrojo Lietuvos sporto padangėje, o jo signalu tapo mums žinomas straipsnis “Sporte”. Įdomus ir straipsnio atsiradimas. “Sporto” redakcija tarėsi, kaip paminėti artėjančią TSRS konstitucijos dieną, spalio 7-ąją. Buvo įvairių pasiūlymų - trafaretiškų, pavyzdžiui, parengti fotoreportažą iš kokio nors komunistinio darbo kolektyvo poilsio renginio, atseit parodyti, kad konstitucija suteikia teisę į gražų aktyvų poilsį, nes “teisė į darbą ir mokslą” jau buvo ne kartą aprašyta... Man, tuometiniam “Sporto” laikraščio redaktoriui, staiga šmėkštelėjo mintis: “O ar turime mes teisę turėti savo olimpinį komitetą?” Mačiau, kaip surimtėjo redakcijos darbuotojų veidai. Pasipylė siūlymai, kaip šitai galima būtų realizuoti laikraštyje. Buvo prisiminta, kad latviai dėl savo olimpinio komiteto kūrimo yra šį tą nuveikę. O su latviais per rankinio teisėjus bendravo tuometinė laikraščio skyriaus vedėja Roma Griniūtė-Grinbergienė. Tad jai ir buvo pasiūlyta parengti straipsnį. Taip spalio 6 d. laikraštyje ir pasirodė tas garsusis “Ar naudosimės teise...”

Straipsnis sukėlė sprogusios bombos įspūdį, nors ir turėjo solidžią rubriką - “Rytoj - TSRS konstitucijos diena”. Tai mums buvo netikėta - juk ne kartą rašėm, jog reikia atgaivinti nacionalinį olimpinį komitetą... Niekas, tiesa, iš LKP CK rūmų neskambino. Bet ir tylėjo, nors prieš tai stengdavosi padiskutuoti įvairiausiais sporto klausimais.

Po poros dienų redakcija gavo laiškų, pritariančių mūsų idėjai. Beje, atsirado ir veiklesnių žmonių, pavyzdžiui, vilniečiai A.Kurtinaitis ir A.Mižutavičius jau tos pačios dienos rytą atskubėjo į redakciją ir atnešė pritariamuosius laiškus! Greitai gavome ir Vilniaus 9-osios poliklinikos darbuotojų kolektyvinį laišką - “už” pasirašė dvidešimt aštuoni darbuotojai, kurių vyriausiam - 68 metai...

Vienas kitas laiškas buvo išspausdintas. Per daug nesistengėme - vis laukėme valstybinių organizacijų reakcijos. Kas tada dirbo spaudoje, žino, kaip greitai tokia “iniciatyva” galėjo būti nubausta - užteko įtakingam asmeniui tik pakelti ragelį... Tačiau tada vis labiau reiškėsi Persitvarkymo Sąjūdis. Ir nors jo programose ir rezoliucijose tiesiogiai nebuvo paminėtas sportas, tapo aišku, jog persitvarkymas ir nauji vėjai būtini ir sportui.

Po savaitės sujudo ir Lietuvos TSR valstybinis kūno kultūros ir sporto komitetas - šio komiteto kolegija sudarė Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo komisiją, kurios pirmininku paskyrė komiteto pirmininko pirmąjį pavaduotoją Artūrą Poviliūną. Komisijoje, steigėjų nuomone, turėjo būti žymiausi mūsų šalies sportininkai, sporto darbuotojai, sporto veteranai, ekonomikos ir teisės žinovai. Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo štabu tapo Kūno kultūros ir sporto komiteto patalpos Vilniuje, Žemaitės gatvėje.

O į “Sporto” redakciją ir LOK atkūrimo komisiją vis plaukė laiškai, pritariantys olimpinio komiteto būtinumui. Todėl ir žurnalistams padaugėjo darbo. Gerai, kad sulaukėme pagalbininkų - parašus pasišovė skaičiuoti LTSR valstybinio statybos komiteto vyriausiosios mokslo ir technikos valdybos vyr. inžinierius, respublikinės kategorijos krepšinio teisėjas Vytautas Kukarskas. Buvo surinkta 122 410 parašų! Tada tokiu rezultatu niekas negalėjo pasigirti.

Tačiau buvo ir nepritariančių šiai idėjai. Pavyzdžiui, L.Aukštaitis iš Ukmergės “Sportui” parašė: “Ar tikslinga? Dabar Seule turėjome 15 olimpinių medalių, o turėtumėm perpus mažiau. Negi dalyvaudami žaidynėse ne TSRS sudėtyje tikėtumėmis patekti į olimpiadą, t.y. įveikti atrankos turnyrus su Lietuvos futbolo, rankinio, krepšinio komandomis? Vertinkime viską realiai”.

1988 m. lapkričio 15 d. spaudoje pasirodė Lietuvos garsių žmonių - sportininkų, sporto specialistų, gamtininkų, menininkų - kreipimasis į Lietuvos gyventojus dėl Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimo. Niekas jau nesislėpė už kitų nugaros ir už slapyvardžių. Tarp šį kreipimąsi pasirašiusiųjų - dviejų olimpinių žaidynių dalyvis V.Briedis, Šilutės Juknaičių tarybinio ūkio direktorius, socialistinio darbo didvyris Z.Dokšas, Kauno “Žalgirio” krepšinio komandos vyr. treneris V.Garastas, ITH taisyklių ir teisėjų komisijos narys J.Grinbergas, “Sporto” laikraščio skyriaus vedėja R.Grinbergienė, tarptautinės kategorijos teisėjas, ekonomikos mokslų kandidatas J.Jankauskas, LPS seimo tarybos narys filosofas A.Juozaitis, inžinierius A.Kalanta, Lietuvos PS seimo tarybos narys, architektas A.Kaušpėdas, LTSR nusipelnęs artistas S.Liupkevičius, VVU profesorius J.Mackevičius, XXVI olimpinių žaidynių čempionas Š.Marčiulionis, LPS seimo tarybos narys teisininkas K.Motieka, Seulo olimpinių žaidynių čempionas A.Narbekovas, LTSR kūno kultūros ir sporto komiteto pirmasis pirmininko pavaduotojas A.Poviliūnas, LTSR kūno kultūros ir sporto komiteto Sporto renginių valdybos vyr.instruktorius R.Rimdžius, 1972 m. olimpinių žaidynių vicečempionė N.Sabaitė, “Elfos” gamybinio susivienijimo direktorius G.Saunoris, LTSR MA viceprezidentas V.Statulevičius, 1980 m. Maskvos olimpiados čempionė S.Strečen, rašytojas S.Šaltenis, du kartus Seulo olimpiados čempionas G.Umaras, LKP Šiaulių miesto pirmasis sekretorius V.Volkovas, LTSR nusipelnęs treneris A.Vaitkevičius.

Išvardijau visų šių gerbiamų žmonių pavardes ir pareigas dėl dviejų priežasčių: pirma, kad parodyčiau, jog idėjai atkurti LOK pritaria, kaip tada sakydavo, “visų sluoksnių atstovai”, netgi akademikai ir pirmieji komunistų partijos sekretoriai, antra - daugelis šių aktyvių žmonių buvo išrinkti į atkurto Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vykdomąjį komitetą.

Mes nebuvome pirmi Baltijos šalyse sušaukę suvažiavimą olimpiniam komitetui atkurti. Pirmieji tai padarė latviai - lapkričio 19 d. jie surengė suvažiavimą, kuriame dalyvavo ir grupelė mūsų respublikos atstovų. Tačiau latviai tenužengė pusę žingsnio - įkūrė Laikinąjį Latvijos olimpinį komitetą. Vis dėlto tai buvo didelis dalykas ir akibrokštas TSRS kūno kultūros ir sporto komiteto vadovams. Iš Maskvos latviai išgirdo: “Kaip išdrįsote?”

Savo ruožtu TSRS olimpinis komitetas paskubėjo pareikšti, kad “rekomenduoja sąjunginėse respublikose sukurti TSRS olimpinio komiteto olimpinio judėjimo komisijas ir respublikines akademijas”, na, o Latvijos OK sukūrimas “prieštarauja Olimpinės chartijos taisyklėms ir olimpinio judėjimo praktikai, neprisideda... prie TSRS olimpinio komiteto tarptautinėje arenoje stiprinimo”. Gana kultūringas paaiškinimas, jokių grasinimų ir sankcijų - noras žaisti demokratiją...

Latvių kompromisas su tuo “laikinuoju olimpiniu komitetu” vos netapo rakštim ir mums: gruodžio 6 d. Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitete įvykusio susirinkimo metu buvo nuspręsta įkurti... Lietuvos olimpinę lygą - prototipą organizacijos, kuri pirmoji ėmėsi tvarkyti olimpinius Lietuvos sporto reikalus 1924 ir 1928 metais.

Lietuvos olimpinė lyga - tai ne Lietuvos olimpinis komitetas... Jokių lygų ar asociacijų Tarptautinis olimpinis komitetas nepripažįsta. Visi tai suprato, todėl iš šio pasitarimo skirstėsi slogios nuotaikos. Širdyje vis dėlto nešėsi viltį...

Ir štai atėjo lauktoji gruodžio 11-oji, Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimo diena. Ant scenos - LPS seimo tarybos narys Kazimieras Motieka: “Lietuvos jaunime, Lietuvos sporte! Kas šiandien esame, jeigu TSRS OK savo plenumo nutarime sugebėjo, švelniai tariant, išstenėti tiktai tiek, kad 49-ais tarybinės santvarkos metais pažadėjo mums suteikti tik juridinio asmens statusą, leisti užsiimti kiek nors ūkine-finansine veikla ir atidaryti einamąją sąskaitą”. K.Motieka pasiūlė atkurti Lietuvos olimpinį komitetą!

Apie lygą jau niekas ir neužsiminė...

Iki išnaktų buvo renkama Lietuvos tautinio olimpinio komiteto valdžia. LTOK prezidentu buvo išrinktas Artūras Poviliūnas, viceprezidentais Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius, Gintautas Umaras, generaliniu sekretoriumi - Janis Grinbergas, vykdomojo komiteto nariais - Vytautas Briedis, Pranciškus Eigminas, Roma Grinbergienė, Juozas Jankauskas, Arvydas Juozaitis, Jurgis Kairys, Aleksandras Krukauskas, Jonas Mackevičius, Arūnas Pakula, Alvidas Raškauskas, Arvydas Sabonis, Vaclovas Sakalauskas, Juozas Šliažas, Algirdas Šocikas, Gerimantas Tarvydas ir Antanas Vaitkevičius.

Visokiausių darbų verpete negalima buvo išskirti tų, kurie dirbo daugiau, t.y. nusipelnė, kad jų pavardės būtų minimos tarp labiausiai pasižymėjusiųjų... Tam reikėjo truputį atsikvėpti. O kai buvo surašyti visi šį tą nuveikę LTOK atkūrimo labui, išėjo netrumpas sąrašas - net 29 žmonių pavardės! Štai žmonės, du mėnesius gulę ir kėlęsi su viena mintimi - atkurti nacionalinį olimpinį komitetą: Albertas Bandžius, Vytautas Briedis, Algis Daumantas, Kleopas Girdžius, Janis Grinbergas, Roma Grinbergienė, Juozas Jankauskas, Arvydas Juozaitis, Rimgaudas Jūras, Antanas Kalanta, Donatas Kazlauskas, Dainius Kepenis, Vytautas Kukarskas, Jonas Mackevičius, Valdas Malinauskas, Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius, Vytautas Padlipskas, Arūnas Pakula, Artūras Poviliūnas, Rimas Rimdžius, Irena Ramelytė, Pranas Rimša, Aleksandras Ronkus, Petras Statuta, Kazimieras Tamašauskas, Rimgaudas Tirilis, Antanas Vaitkevičius ir Gintautas Umaras.

Kai Lietuvoje 1992 m. balandžio 5 d. viešėjo Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Ch.A.Samarančas, visiems LTOK atkūrimo darbo grupės nariams buvo įteikti diplomai. Šią ceremoniją stebėjo pats TOK prezidentas.

Iš 29 LTOK atkūrimo “signatarų” tarp gyvųjų nebėra Rimgaudo Jūro, keletas žmonių - A.Bandžius, K.Girdžius, J.Mackevičius, A.Kalanta, V.Padlipskas, R.Rimdžius - pasitraukė iš aktyvaus sportinio gyvenimo. Tačiau jiems visiems kiekvienų metų gruodžio 11-oji - didelė šventė, nes jie patys ją kūrė.