MG 1998/3

Trys knygos apie lietuvininkų tragediją

Klaipėdietis rašytojas Kostas Kaukas sovietų laikais buvo žinomas satyrikas, skaitytojų pagarbą pelnęs aktualiomis humoreskomis ir feljetonais, kovingomis satyrinėmis apysakomis (''Didesni už save'', ''Užterštas lizdas'', ''Kankiniai'', ''Tas ar ne tas?''), tragikomiška apysaka apie narkomanų šiokiadienius (''Musei geriau'') ir kt. Nuo 1988 m. K.Kaukas aktyviai dalyvavo Sajūdžio veikloje, nemažai dėmesio skyrė politinei prozai, ypač satyrai ir publicistikai. Tų laikų kūryba išleista atskiromis knygomis - ''Komunisto išpažintis'' (1991), ''Šaukiantis tylėjimas'' (1992) ir ''Parazitologija'' (1992). Atkūrus ir apgynus Lietuvos nepriklausomybę, rašytojas grįžo prie jaunimo problemų, išleido II ir III trilogijos knygas narkomanijos tematika -- ''Musei vis dar geriau'' (1993) ir ''Paskutinis kaifas'' (1997).
K.Kaukas, neseniai pažymėjęs savo 70-metį, iš viso yra išleidęs 20 knygų. Trys iš jų skirtos Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos, tragedijai: ''Rausvos pamarių rasos'' (1995), ''Tėvų ir protėvių šviesa'' (1996) ir ''Taigi imk mano ranką'' (1997). ''Rausvos pamarių rasos'' išleista ir vokiškai - ''Rotliche Tautropfen am Haffesstrande'' (1996).
''Mokslas ir gyvenimas'' sveikina darbštų rašytoją 70-mečio proga ir prašo atsakyti į keletą klausimų.
- Jūs gimėte ir augote netoli Alytaus, Duselninkų kaime. Kada susipažinote su Klaipėdos kraštu? Kas Jums yra Mažoji Lietuva?
- Mažoji Lietuva - šventas kraštas. Juk šiame krašte ir į pietus už jo nuo giliausios senovės gyvenusios baltų gentys sulaikė iš Vakarų besiveržiančius kryžiuočius. Juk Mažoji Lietuva davė pirmąją lietuvišką knygą, pirmąjį lietuvių poetą, pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, pirmąjį lietuvišką laikraštį. Kai rusų okupantai Didžiojoje Lietuvoje buvo uždraudę lietuvišką spaudą, per sieną gabenamos lietuviškos knygos ir laikraščiai gaivino ir palaikė lietuvybę.
Likimo ironija - Mažajai Lietuvai, išsaugojusiai, puoselėjusiai lietuvybę, pačiai buvo lemta išnykti...
Apie Mažąją Lietuvą sužinojau ankstyvoje vaikystėje. 1939 m. pavasarį pradžios mokyklos mokytojas įėjo į klasę labai susijaudinęs ir pranešė liūdną žinią: Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą. Jis pakabino didelį žemėlapį ir visą dieną pasakojo Mažosios Lietuvos istoriją.
Vėliau, studijuodamas ir dirbdamas Vilniuje, bent porą kartų lankiausi Karaliaučiuje. Septintojo dešimtmečio pradžioje likimas vėl metams sugrąžino į Pagėgius. Aštuonerius metus dirbau Tauragės rajono laikraščio redakcijoje, nemažą laisvalaikio dalį praleisdavau pamariuose, tekdavo bendrauti su vietiniais žmonėmis, plaukti į marias su žvejais. Prieš 26 metus apsigyvenau Klaipėdoje.
Bet nedrįsčiau pasakyti, kad jau atsigrožėjau lietuviškais pamariais, lankomis, tykiau nei kitur tekančiomis upėmis, pavasarių potvyniais, senomis, kitokiomis nei visoje Lietuvoje sodybomis — būtinai su gandralizdžiais.
Rodos, viso gyvenimo neužteks, kad atsistebėčiau šio krašto žmonių tvirtumu. Svetimtaučiai atėjūnai kruviniausiais šimtmetiniais muštrais nesugebėjo jų nutautinti, atpratinti nuo gimtosios kalbos.
Nesuprantu ir atėjūnų, dėjusių didžiules pastangas, kad lietuvininkai nustotų būti lietuvininkais.
Pritrūks man laiko suprasti ir tuos, kurie, išdavę savo tėvus ir protėvius, savo tautą, pasiskubindavo dėtis kitokiais nei iš tikrųjų buvo, savo antilietuviška veikla stebindavo net kolonizatorius.
Nėra lengva suprasti karų nublokštuosius į tolimiausius žemynus ir ten ligi šiol besidarbuojančius savo gimtojo krašto, visos Lietuvos labui. Negaliu nesižavėti tais, kurie, iš Rytų artėjant karo siaubui, nepakluso ginklais grasinantiems naciams, nebėgo į Vakarus arba iš ten sugrįžo. Kas suskaičiuos, kiek jų žuvo nuo naujųjų okupantų?
Dauguma likusių gyvų atsidūrė Sibire. Lietuvininkams bolševizmas buvo nepalyginamai žiauresnis nei kitiems lietuviams.
Kai komunistinis slibinas ėmė skęsti savo aukų kraujuje, daugelis tremtinių tiesiai iš Sibiro spruko į užsienį. Bet ne visi! Šimtai šeimų grįžo į gimtinę, nors čia niekas jų nelaukė, nors žinojo, kad neatgaus net savo sodybų.
Ir vėl, lyg tyčia, likimas pateikė jiems išbandymą: valdžia leido lietuvininkams ''repatrijuoti''. Daugelis iškeliavo į sotų ir laisvą pasaulį ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų ir vaikaičių, ašaromis veidus plaudamiesi. Bet ir vėl ne visi! Jau kas kas, o tie, kurie ir tada liko gimtajame krašte, laikytini ne tik neprilygstamais tautos kankiniais, bet ir didvyriais.
- Jums tekdavo su lietuvininkais bendrauti, bet apie jų likimus ilgai nieko nerašėte.
- Rašyti buvo neįmanoma. Cenzūra išbraukdavo net žodžius Klaipėdos kraštas, lietuvininkai. ''Nėra tokio administracinio vieneto, - sakydavo. - Nėra lietuvininkų, yra tik lietuviai''. O apie tai, kad socializmas ne visiems lygus, net pagalvoti buvo pavojinga.
Atgavus spaudos laisvę, ėmiausi darbo. Tada teko įveikti kitą kliūtį: įgyti žmonių pasitikėjimą. Ilgalaikė vokiečių kolonizatorių ir nacių panieka, pokariu patirtas pažeminimas išmokė lietuvininkus slėpti savo mintis ir jausmus, net kilmę. Tik pamažu, spaudoje pasirodžius pirmosioms apybraižoms, žmonės įsidrąsino, pradėjo atsiverti ir išsipasakoti, jų veidai darėsi šviesesni.
- Knygų tiražai nėra dideli. Gal pasakytumėte bent keletą pavyzdžių, rodančių, kaip lietuvininkai kentėjo nuo visų, net nuo lietuvių.
- Šalia Rambyno, Bitėnų kaime, kaimynystėje su Martynu Jankumi užaugo Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė. Pirmojo pasaulinio karo metais Grigolaičių šeimą vokiečių kareiviai išvarė į Vakarus. Žmonės pabėgo ir sugrįžo į gimtinę.
Užaugusi Elena ištekėjo už Kosto Kondratavičiaus. Pastarasis nebuvo priėmęs Vokietijos pilietybės, todėl naciai jo į karą neėmė.
1944 metų spalio pradžioje vokiečių kareiviai varė į Vakarus visus Klaipėdos krašto gyventojus, nesitraukiančius nuo bolševikų. Besislapstančius generolas Rau buvo įsakęs sušaudyti vietoje. Grigolaičiai-Kondratavičiai jau toli, Užnemunėje, pabėgo nuo nacių ir sugrįžo į Bitėnus. Netrukus čia pasirodė rusai ir Kondratavičių paėmė į kariuomenę. Jam teko dalyvauti net Berlyno šturme.
Pokario metais karo dalyvį su žmona, vaikais ir senukais uošviais bolševikai ištrėmė į Sibirą. Iš ten jie neišvažiavo į Vokietiją, sugrįžo į gimtąjį kaimą ir skurdo.
Kitas pavyzdys. Netoli Klaipėdos, Jurgių kaime, gyveno ūkininkas Martynas Reisgys, 1923 metų klaipėdiškių sukilimo dalyvis. Naciai jį nužudė koncentracijos stovykloje, o žmona žuvo, ištremta į Sibirą.
Gausią žymaus pedagogo Martyno Krukio šeimą naciai ištrėmė į Vokietijos gilumą. Karo pabaigos jie sulaukė anglų zonoje, žadėjo važiuoti gyventi į Angliją, kur Martynas buvo studijavęs. Vaikų, ypač Marytės ir Martyno, prašoma šeima sugrįžo į Lietuvą. Čia pedagogas negavo darbo, mirė skurde, jo sūnus Martynas 1950 m. tapo Lietuvos partizanu ir žuvo Utenos rajone.
Mokytojai Otto Gudvietis, Mėta Taraitė, Rūta Sprogienė, Augustas Bikneris, Edvardas Bliumas, Agota Daugėlienė, Marta Kaušaitienė nepabėgo su naciais - tai visus juos 1945-1950 metais atleido iš darbo. Archyvuose išlikusiuose įsakymuose parašyta: ''Atleisti kaip vietinį'', ''Atleisti kaip vietinę'', ''Atleisti LKP(b) Pagėgių rajono komitetui pasiūlius''.
Netoli buvusios sienos gyveno ūkininkas Liepa. Jį paėmė į kariuomenę. Iš Rytų artėjant frontui, žmona su mažais vaikais slapstėsi pelkėse, karo audrai nusiritus į Vakarus, grįžo namo. Bet sodyboje jau gyveno senų pažįstamų šeima iš kitos pusės sienos, iš Didžiosios Lietuvos. Naujieji šeimininkai liepė moteriai su vaikais nešdintis, kur akys mato, nes dabar ūkis jų - sovietų valdžia atidavusi. Moteris su vaikais išėjo, tapo bename elgeta, kol geri žmonės suteikė pastogę. Panašus likimas ištiko šimtus šeimų.
1945-1946 metais Klaipėdos krašte buvo apie 35 000 vietinių gyventojų. Dabar jų yra vos keli tūkstančiai. Kai kurie ir iš nepriklausomos Lietuvos išvažiuoja į Vokietiją, nes čia ne visiems pavyksta atgauti žemę ir sodybas, miestuose ir miesteliuose turėtus gyvenamuosius namus. Vis dar yra net nebandomų sudrausminti piktavalių, kurie lietuvininkams siūlo ''grįžti'' į ''faterliandą''. Vis dar yra neišmanėlių, kurie visus vietinius vadina vokiečiais, evangelikų liuteronų bažnyčias - kirchėmis, kunigus - pastoriais.
Lietuvininkų tragedijai žadėjau paskirti vieną knygą - ''Rausvos pamarių rasos''. Tikėjausi atkreipti visuomenės dėmesį į Klaipėdos krašto, visos Mažosios Lietuvos praeitį ir dabartį, į kruvinai rausvas pamarių rasas, kurioms vis dar nelemta praskaidrėti. Mažosios Lietuvos fondas, esantis užjūryje, kiti rėmėjai padėjo ją išleisti ir vokiškai, nes ir Vokietijoje yra žmonių, kurie nesupranta arba nenori suprasti lietuvininkų.
Ne be reikalo sakoma: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Naujos pažintys, žinios apie tragiškus žmonių likimus paskatino parašyti ir antrąją knygą, pagaliau ir trečiąją. Visose apybraižose minimi faktai yra patikrinti. Prieš atiduodant spaudai, jas skaitė žmonės, apie kuriuos pasakoju, arba mirusiųjų artimieji - bendromis jėgomis tikslinome faktus, kai kurias apybraižas taisėme net keletą kartų.
- Knygose yra šiltų atsiliepimų apie daugelį vokiečių. Šia prasme raiški publikacija ''Kas arčiau širdies - tautietis ar svetimtautis?'' (''Tėvų ir protėvių šviesa''). Joje pasakojama apie įvairių šimtmečių vokiečių šviesuolius, atvykusius į Mažąją Lietuvą gerais ketinimais, ir apie Henrichą Kuršaitį (Henrich Kurschat), kuris gėdinosi savo lietuviškos kilmės, tapo aktyviu naciu ir kovotoju prieš lietuvybę.
Šiai temai priskirtina ir nedidelė toje pačioje knygoje išspausdinta apybraiža ''Duok, Dieve, daugiau tokių vokiečių''. Tai pasakojimas apie kunigą Gotfrydą Šneiderį (Gottfried Schneider). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, toli Vokietijoje gyvenantis ir Lietuvos niekada nematęs kunigas nusprendė savarankiškai išmokti lietuviškai ir atvažiuoti padėti mūsų nualintam kraštui. Dabar kunigas G.Šneideris yra Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedros dėstytojas.
- Taip, tai nuostabus žmogus. Paskaitas jis skaito lietuviškai, gausus jo žodynas, taisyklinga tartis.
- Jūsų knygose rašoma apie genocidą, apie tai, kaip 1944 m. spalio 9 d. Raudonosios armijos tankai traiškė netoli Šilutės civilių pabėgėlių koloną, rašoma apie žiaurias moterų ir vaikų žudynes anapus Nemuno. Bet knygoje yra ir gražių atsiliepimų apie pavienius sovietų karius, apie pokario metais iš Rytų atvykusius kolonizatorius.
- Gražių faktų knygose nėra daug. Visko neįmanoma aprėpti. Minėto pedagogo M.Krukio dukra Marytė Krukytė labai šiltais žodžiais yra pasakojusi apie Priekulės sovchozo direktorių Zacarną (Zacarnyj), padėjusį skriaustiems ir badaujantiems vietiniams. Netrukus paaiškėjo to gerumo priežastis: direktorius augo skaudžiai nuo bolševizmo nukentėjusioje tremtinių šeimoje, Sibire badu mirė jo sesutė ir broliukas.
Už Šilutės, Žalgirių kaime, gyvena iš žvejų kilęs ir buvęs žvejys, dabar pensininkas Valteris Valenčius. Jo šeimą nuo tremties du kartus išgelbėjo... rajono saugumo viršininkas Ablikovas. (Apybraiža ''Pamarius rodo gidas iš Vokietijos'', knyga ''Taigi imk mano ranką''). Pareigūnas mėgo žuvis, dažnai jų atvažiuodavo. Kas žino, kiek ten būta geros valios, kiek noro ir toliau gauti žuvų...
Plačiausiai esu papasakojęs apie Levą Kopelevą. (''Raudonosios armijos majoro prisiminimai'', knyga ''Tėvų ir protėvių šviesa''). Sovietų kariuomenei įsiveržus į Rytprūsius, majoras L.Kopelevas ragino karius žmoniškai elgtis su civiliais gyventojais, su moterimis ir vaikais. Už tokią ''antisovietinę'' veiklą karį nuteisė. Atlikęs bausmę ir pasikeitus laikams, jis parašė tris knygas apie genocidą Rytprūsiuose ir netvarką Sovietų Sąjungoje.
- Knygoje ''Taigi imk mano ranką'' Jūs pateikiate kritinių pastabų dėl pernelyg mažo dėmesio Klaipėdos kraštui, visai Mažajai Lietuvai, šaipotės iš Vilniuje esančios Mažosios Lietuvos reikalų tarybos.
— Kritika švelni - tik užuominos. Mažosios Lietuvos reikalų taryba verta šimteriopos kritikos. Už neveiklumą, už jokių ryšių nepalaikymą su Klaipėdoje veikiančiomis Lietuvininkų ir Kraštiečių bendrijomis, už lietuvininkų niekinimą. Graudžiai, net komiškai atrodo, kad Mažosios Lietuvos reikalų taryba yra Vilniuje, kad jai nepriklauso nė vienas dabar gyvenantis Klaipėdos krašte. Argi nebūtų juokinga, jei Klaipėdoje veiktų valstybės išlaikoma Vilnijos reikalų taryba?
- Trečiosios knygos ''Pabaigos žodyje'' rašote, kad daugiau publicistinių knygų apie lietuvininkų tragediją nežadate. Gal be reikalo minate stabdžius? Juk apybraižos susilaukė aukšto įvertinimo. Rašytojas Romualdas Lankauskas ''Literatūroje ir mene'' 1996 m. spalio 12 d. išspausdintoje recenzijoje ''Liūdnos daug iškentėjusio krašto istorijos'' rašė: ''Tėvų ir protėvių šviesa'' (...) tai labai jaudinanti ir reikšminga knyga, kokios seniai reikėjo, nes daugelis aukštaičių, dzūkų ir net žemaičių turėjo ir tebeturi gana keistą ir neretai iškreiptą supratimą apie Mažąją Lietuvą, menkai žino, kas ir kaip ten dėjosi šiame šimtmetyje''.
Gražių atsiliepimų apie knygas spaudoje yra pareiškę Klaipėdos universiteto dėstytojai Marija Radauskienė ir Sigita Kondratienė, docentai Jurgis Mališauskas ir Aleksandras Žalys. O universiteto rektorius profesorius Stasys Vaitekūnas šitaip rašo: ''Rašytojo Kosto Kauko knygos apie lietuvininkų tragediją - tai neįkainojamas ir visiškai naujas reiškinys lietuvių literatūroje. Tai dokumentikos ir grožinės literatūros derinys. Dokumentinį pasakojimą skaitai kaip apysaką, o apysaka negailestingai primena, kad tai dokumentika. Tokie dalykai nesensta, jie turi išliekamąją vertę''.
- Lietuvininkų temos aš neatsisakau. Susipažinęs su savito, dar negirdėto likimo žmogumi nesusivaldysiu, rašysiu apie jį spaudai. Bet pats herojų apybraižoms daugiau nežadu ieškoti. Noriu daugiau laiko skirti beletristikai.

Kalbėjosi VIDA GUDELIENĖ