MG 1998/5-6

Lietuviai Danijoje 1944-1951 metais

KĘSTUTIS ŠALAVĖJUS

1944 metais, Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, nemažai lietuvių, jautusių, kad gali grėsti Sibiras, represijos ir pan., nusprendė pasitraukti į Vakarus. Apie 70 000 lietuvių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pateko į Vakarų Europos šalis, iš jų: apie 65 000 - į Vokietiją, 2870 - į Daniją, 700 - į Norvegiją, apie 400 - į Italiją, keli tūkstančiai - į Austriją, po kelis šimtus - į Prancūziją bei Šveicariją.

Vakarų Europos šalyse atsidūrę lietuviai ėmė organizuoti tautinius komitetus, steigti pradines, vidurines, amatų mokyklas, vaikų darželius, stojo į universitetus, stovyklose buvo leidžiami lietuviški laikraštukai, dienraščiai ir žurnalai, spausdinamos knygos. Žmonės tikėjo, kad Lietuvos nepriklausomybė bus greitai atkurta, todėl ruošėsi sugrįžti tėvynėn. Tačiau viltims nebuvo lemta išsipildyti, dauguma pasitraukėlių jau nuo 1947 metų buvo priversti ieškotis prieglobsčio ir duonos kąsnio dar toliau nuo Lietuvos. Vieni pasitraukė į Angliją, kiti pasirinko ir tolesnius kraštus - JAV, Kanadą, Pietų Amerikos šalis, Australiją, net Naująją Zelandiją.

Lietuvių gyvenimas Danijoje smarkiai skyrėsi nuo kitų šalių, kuriose lietuviai įsikūrė, padėties. Straipsnio tikslas - panagrinėti savitą lietuvių gyvenimą Danijoje, jų pastangas organizuotis, prastus santykius su Danijos Raudonuoju kryžiumi, parodyti kultūrinio gyvenimo sunkumus.

Terminijos problema

Tyrinėjant lietuvių, pasitraukusių į Vakarų Europą, istoriją, kyla keblumų dėl terminų. Iki šiol mūsų istoriografijoje nėra nusistovėjęs vienas terminas, apibūdinantis žmones, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusius į Vakarų šalis. Kas jie tokie: ''tremtiniai'', ''pabėgėliai'', ''išvežtieji'', ''išvietintieji asmenys'', ''politiniai pabėgėliai'', ''dipukai'' ar ''emigrantai''? Ieškant tikslios sąvokos, nereikia užmiršti, kad lietuviai į Vakarų Europą (ypač į Vokietiją) pateko skirtingais keliais: vieni repatrijavo 1940 m. pabaigoje - 1941 metų pradžioje, kiti pateko į koncentracijos stovyklas, prievarta buvo paimti darbams ar į vokiečių kariuomenę, treti, bijodami Sibiro tremties, pasitraukė į Vakarus. Įvardijant kiekvieną šių kategorijų atskirai, problemų beveik nekiltų, bet rašant apie lietuvius Vakarų Europoje, būtinas vienas terminas, galintis jas apibrėžti. Apžvelgsiu kai kuriuos iš jų. Amerikiečiai užsieniečius, atsidūrusius Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, ėmė vadinti ''Displaced Persons'' (DP - reiškia asmenį, perkeltą iš nuolatinės gyvenamosios vietos). Lietuviams šį pavadinimą išsiversti sunku. Ankstyvuosiuose lietuvių pokarinės spaudos puslapiuose sutinkamas pažodinis vertinys ''išvietintieji asmenys'' greitai išnyko.

DP sąvoka buvo taikoma visiems Vokietijoje esantiems svetimšaliams, tačiau užmiršta, kad vakariečiai tuoj po karo grįžo namo, o Rytų Europos gyventojams - baltiečiams, rusams, lenkams, jugoslavams, ukrainiečiams ir kitiems, įsigalėjus sovietinei okupacijai ir prosovietiniams režimams, į tėvynes grįžti galimybių nebuvo. Taigi vienu vardu vadinti skirtingo likimo tautas netikslinga. Lietuviai šį terminą sulietuvino - save ėmė vadinti ''dipukais'', ''dypukais'' arba literatūriškai ''Dievo paukšteliais''. ''Dipuko'' terminas ir dabar yra labai paplitęs, todėl galėtų būti vartotinas.

Vienas labiau paplitusių terminų - tai ''tremtinys''. Ši sąvoka dokumentuose paminėta 1945 m. rugsėjo mėn. paruoštame ''Lietuvių tremtinių fizinio Auklėjimo ir Sporto statuto'' projekte.

Šaltiniai ir istoriografija

Šaltinis, kuriame išsamiausiai aprašomas lietuvių gyvenimas Danijoje, - M.Brako rankraštis ''Lietuviai tremtiniai Danijoje'' (dėkoju dr.A.Tupčiauskui už rankraščio ir kitų dokumentų kopijas bei vertingas pastabas - Aut.), apimantis 1945-1951 m. laikotarpį. Jis saugomas Lituanistikos studijų ir tyrimo centre Čikagoje.

Daug medžiagos galima rasti 1945-1949 metais Europoje (visų pirma Vokietijoje ir Švedijoje) dipukų leistuose laikraščiuose. Tiesa, laikraščiuose nurodytas skirtingas tremtinių skaičius Danijoje. Pvz., PLB Vokietijos krašto valdyba klaidingai rašė, kad Danijoje 1945 m. buvo apie 5000 lietuvių. ''Mūsų kelias''(Vokietija) teisingai pastebi, kad 1946 m. pradžioje Danijoje gyveno apie 2100 lietuvių, nurodo, kad daugiausia jų yra kilusių iš Klaipėdos krašto. Anot ''Pragiedrulių'' (Švedija), 1946 spalio mėn. Danijoje buvo apie 1000 lietuvių. Anot M. Brako, 1946 m. pradžioje lietuviais buvo užsirašę 1975 dipukai, o iki 1951 m. liepos mėn. lietuviais pasivadino 2870 dipukų.

Istoriografija šiuo klausimu labai negausi. Nedidelės apimties straipsnius parašė I.Andrukaitienė (''Gedimino stulpai ir vytis Danijoje mena tremtinius iš Lietuvos''), V.Poškus (''Nauji faktai apie lietuvius Danijoje po karo''), N.Kairiūkštytė (''Dar kartą apie lietuvius Danijoje'').

Tremtinių atvykimas į Daniją

1944 metų vasarą-rudenį daug vokiečių pabėgėlių, baltiečių susigrūdo ties Pilavos, Gdynės bei Gdansko uostais. Tebuvo vienas kelias išsiveržti iš Raudonosios armijos apsupties - laivais į Daniją. Tačiau į laivus būdavo sunku patekti, kadangi pirmumo teisę turėjo vokiečiai. Vyrus dažniausiai priimdavo tik sužeistus. Per grūstį, bombardavimus ne vienas prarado paskutinį turtą, artimuosius, buvo sužeistas.

Dauguma lietuvių, 1945 metų pradžioje pasiekusių Daniją, jautėsi be galo laimingi. Tačiau visiems jiems reikėjo medicininės ar socialinės globos. Karo pabaigoje šios misijos ėmėsi vokiečiai. Nors pabėgėlių daugėjo, vis dėlto vokiečiai sugebėjo tremtinius minimaliai aprūpinti maistu ir pastoge.

Karui baigiantis, lietuviai, nenorėdami būti apkaltinti esą vokiečių sąjungininkai, stengėsi atsiriboti nuo jų, ieškojo atskirų patalpų. Kartu su latviais ir estais per Danų-baltiečių komitetą (Dansk-Baltisk Hjapekomite), sudarytą dar 1941 m. iš Baltijos valstybių konsulų ir įtakingų, baltiečiams palankių danų, kreiptasi į Kopenhagos savivaldybę dėl patalpų. Tačiau karui pasibaigus, tremtinių padėtis pasikeitė. Komitetas nustojo gyvuoti.

Estijos ir Latvijos charge d'affaires (Lietuva Danijoje reziduojančio diplomato neturėjo) pateikė Danijos URM memorandumą, kuriame prašė baltiečius atskirti nuo vokiečių. Be to, su tokiu pačiu prašymu baltiečių atstovai kreipėsi į vokiečių ''Fluechtlingszentrale'' Kopenhagoje. Vokiečių įstaiga tam pritarė, skyrė pinigų. Skellskore (pietinėje Zelandijos s. dalyje) latviai gavo 3 vilas baltiečių stovyklai, tačiau visus planus sužlugdė Vokietijos kapituliacija.

Tremtinių įsikūrimas

Po karo Danija, kaip ir dauguma Europos šalių, buvo smarkiai nuniokota. Šalyje priežiūrą laikinai buvo perėmusi britų karinė valdžia, Bornholmo saloje viešpatavo sovietai.

1945 m. gegužės mėn., karui pasibaigus, Danijoje buvo apie 300 000 vokiečių atgabentų žmonių, apgyvendintų mokyklose, ligoninėse, viešbučiuose ir kitur, iš kurių apie 30 000 buvo svetimšaliai, tarp jų buvo daugiau kaip 2 800 lietuvių.

1945 m. gegužės 11 d. Danijos radijas paskelbė, kad visi Danijon atkeliavę karo pabėgėliai patenka Danijos Raudonojo kryžiaus (DRK) globon (vokiečiai - internuojami atskirose stovyklose). Atsakomybę už tremtinių gerovę ir saugumą prisiėmė britų karinės pajėgos. DRK globa 1945 m. vasarą mažai kuo skyrėsi nuo vokiečių ''Fluechtlingszentrale'' globos. Tremtiniai gavo tokias pat patalpas, menką maisto davinį, nors normos turėjo būti kaip danų. Tačiau DRK jau skyrė savaitei 5 kronas smulkioms išlaidoms ir rūkalų. Provincijose, kur tremtinių buvo mažiau, lietuvių būklė pagerėjo, bet neilgam. Greitai danų įstaigos dipukus iš mažesnių stovyklų suvarė į didesnes. Tremtinių Danijoje padėtis tuo metu beveik nesiskyrė nuo tremtinių padėties kituose Europos kraštuose. Kaip ir kitur jie buvo suregistruoti ir gavo ''A.E.F. Assembly Center Registration Card'' - dipuko registracijos kortelę - vienintelį dokumentą.

Po registracijos paaiškėjo, kad Danijoje 1945 m. gegužės mėn. buvo 2149 lietuviai. Tarp lietuvių 1945 m. gegužės 12 d. atsidūrė 11 Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių. DRK niekuo negalėjo jiems padėti, todėl slapta susitarę su lietuviais Švedijoje rugpjūčio 21 d. perėjo į Švediją. Tai buvo pirmieji Daniją palikę dipukai lietuviai.

Tautybės nustatymas kėlė nemažai problemų ir lietuviams, ir Klaipėdos krašto gyventojams. Danai visus Klaipėdos krašto gyventojus priskyrė prie lietuvių. Lietuviais, kol nebuvo prieinama ''Einwanderrezentralės'' kartoteka Berlyne, buvo laikomi ir karo pradžioje iš Lietuvos repatrijavę Lietuvos vokiečiai. Dėl to kilo nesusipratimų ir net peštynių. Suvokę savo klaidą, danai 1946 m. kovo mėn. visus vokiečių tautybės žmones išgabeno į vokiečių stovyklas.

1946 m. gegužės mėn., ''vokiečius'' išgabenus į vokiečių stovyklas, apskaitoje beliko 1056 lietuviai.

Dipukų buitis

Globėjai Danijoje suteikė lietuviams dipukams maisto ir pastogę. Nymindegabo stovykloje lietuvių susitelkė daugiausia. 1945 m. birželio 27 d. Kopenhagoje, K.B.Hallen stovykloje gyveno 240 lietuvių - 109 vyrai, 106 moterys bei 25 vaikai. Kopenhagoje lietuviai kartu su kitais baltiečiais (apie 500 asmenų) gyveno vienoje didelėje sporto salėje (K.B.Hallen). Tai buvo visiškai nepritaikyta gyvenimui stovykla. 1946 m. gyventojai perkelti į medinę PragsBoulevard stovyklą Kopenhagoje. 1950 m. ji liko vienintele Danijoje nevokiečiams skirta stovykla.

Maitinimas, skaičiuojant kalorijomis, buvo normalus. Dienos norma - 2500-3000 kalorijų (Vokietijoje - 2000 kalorijų per dieną ir tolydžio mažėjo). Tačiau bendruose katiluose gamintas maistas nepasotindavo tremtinių - teko pirktis iš savo santaupų. Vaikams ir motinoms trūko vitaminų. Darbo neturintieji gaudavo po 5 kronas per savaitę (vaikai - po 2,5 kronos). Dirbantiesiems stovykloje (tiekime, sandėlyje, virtuvėje) mokėdavo po 2 kronas per dieną. Suaugusieji dar gaudavo rūkalų normą. Vėliau, leidus tremtiniams dirbti už stovyklos ribų, pinigų nebeduodavo, o iš uždarbio dipukas turėjo sumokėti už maistą ir butą. Be to, jie dar turėjo mokėti 2 kronas per savaitę kultūros reikmėms. Taip tremtiniai apie 80 proc. viso savo uždarbio išleisdavo šeimos reikmėms (gaudavo vidutiniškai 70-80 kronų per savaitę). Todėl ne veltui kai kurie Danijos laikraščiai DP stovyklas laikė brangiausiais viešbučiais Danijoje. Daugiausia tremtinių gyveno danų Raudonojo kryžiaus įrengtose stovyklose, kur taikytas policinis režimas. Patalpos buvo prastos, kadangi buvo įrengiamos nenaudojamuose kariuomenės vasaros barakuose, trūko kuro, vandens. Daugėjo sergančių tuberkulioze.

Iki 1946 m. pradžios, kol Danijos lietuvių nesiėmė remti BALF, sunku buvo gauti rūbų. Kortelių rūbams tremtiniai sulaukė tik 1947 metais, nors Danijoje DP turėjo lygias teises su danais. Todėl jie buvo priversti drabužius pirkti juodojoje rinkoje arba užmokestį už darbą imti drabužiais. Tačiau vėliau šie drabužiai buvo konfiskuoti, o ''prasižengusieji'' pasiųsti į pataisos stovyklas.

Stovyklose gyvenantys tremtiniai už kiekvieną, kad ir mažiausią, nusižengimą galėjo pakliūti į kalėjimą, netekti maisto ar rūkalų, susilaukti namų arešto ar kitokių bausmių. Buvo nustatyta, kad stovyklos gyventojai negali atsikelti anksčiau septynių ryto, o gulti privalėjo iki 23 valandos. Tarnautojas vakarais tikrindavo tvarką stovykloje. Pabėgėlių policija pagal danų įstatymus galėjo suimti ir laikyti žmones pataisos stovyklose nepateikus jokio kaltinimo. Į pataisos stovyklas galėjo patekti bent kiek DRK tvarkai nusižengęs tremtinys.

Danų vyriausybė nepripažino Baltijos šalių aneksijos. Danija rėmėsi Jungtinių Tautų statutu dėl DP. Atrodytų baltiečiai turėjo būti traktuojami kaip politinių pabėgėlių grupė, siekianti savo šalies laisvės. Tačiau Danijos Raudonasis kryžius net į šį statutą neatsižvelgė - baltiečius traktavo ne kaip DP, o kaip karo belaisvius. DRK vertė lietuvius repatrijuoti į tėvynę. Nors pagal JT principus to daryti neturėjo teisės.

Jausdami DRK palankumą sovietams, nežinodami, kaip susiklostys tolesnis gyvenimas, tremtiniai dažnai krisdavo į paniką. Daug baimės įvarė 1946 m. sausio mėn. 167 baltiečių pabėgėlių perdavimas sovietams Švedijoje.

Kaip ir kitose DP apgyvendintose šalyse, taip ir Danijoje, stovyklose ėmė lankytis sovietų karininkai.

1947 metų pabaigoje net keletas švedų laikraščių paminėjo esą pabaltiečiai nerimauja, kad gali būti perduoti sovietams, nors tiesioginės grėsmės tam visiškai nebuvo. Kadangi Danijai reikėjo išlaikyti apie 100 000 vokiečių pabėgėlių, sovietai pasiūlė repatrijuoti juos į sovietinę Vokietijos zoną. Danijos URM už šią ''paslaugą'' privalėjo išduoti pabaltiečius. Nors Danijos URM tai kategoriškai atmetė, tačiau tremtiniai nebuvo apie tai informuoti ir nesijautė saugūs.

Danų Raudonojo kryžiaus 1946 m. birželio 1 d. potvarkiu pabėgėliams leista susirasti darbo įmonėse ir ūkiuose, tačiau nebuvo galima apsigyventi už stovyklos ribų. Savo iniciatyva tremtiniai negalėjo darbo susirasti. Jie turėjo kreiptis į darbo įstaigas, kurios juos pasiųsdavo danų dvarininkams. Darbo keisti tremtinys negalėjo.

Leidimas dirbti pačias aktyviausias pajėgas išsklaidė po visą Daniją. Daugelis dėl uždarbio dydžio skųstis negalėjo, ir ne vienas laikui bėgant susitaupė pinigų. Tačiau kultūrinė veikla susilpnėjo.

Skirtingai nuo kitų Vakarų Europos šalių, tarptautinė šalpos organizacija (UNNRA) savo veiklos Danijoje neišplėtojo. Tačiau 1948 m. Danija įstojo į Jungtinių Tautų įsteigtą Tarptautinę pabėgėlių organizaciją (IRO). Taip tikėtasi lengviau ir greičiau atsikratyti tremtinių nevokiečių. 1948 m. rudenį, IRO misijai atsikėlus į Daniją, ji perėmė politinę ir juridinę tremtinių apsaugą, išlaikymą bei iškeldinimą iš Danijos, kai kurias konsulines pareigas (dokumentavimo, identifikavimo). Tremtinių aprūpinimu ir apgyvendinimu rūpinosi ''Flygtningeadministration'' (''Pabėgėlių administracija'').

Politinė-kultūrinė tremtinių veikla

Sukurti demokratišką, lietuviams atstovaujančią instituciją 1945 metais trukdė tremtinių perkėlimai iš stovyklos į stovyklą. Ryšiai su latviais ir estais buvo užmegzti dar vokiečių valdymo metais. Galiausiai nuspręsta, kad baltiečių reikalai geriausiai gali būti sprendžiami susijungus visoms trims tautinėms grupėms. 1946 m. gegužės 26 d. įsteigtas Baltiečių tremtinių komitetas. Komitete kiekviena tautinė grupė turėjo po 2 atstovus, vėliau - po vieną. Komitetas rinkdavosi reikalui esant. Dažniausiai būdavo keičiamasi informacija, retkarčiais surašydavo memorandumus.

Kaip pažymi M.Brakas, retkarčiais komiteto veikla nukentėdavo dėl latvių tarpusavio vaidų (kitose DP gyvenamose šalyse, ypač Vokietijoje, blogesnių santykių su latviais tendencija irgi buvo ryški).

Tačiau vien baltiečių komitetu neapsiribota. Santykiams su lietuviais kitose šalyse palaikyti 1945 m. liepos 31 d. Kopenhagoje buvo sukurtas Laikinasis lietuvių komitetas. Jį sudarė 5nariai. Pirmininkas - M.Brakas.

Pirmasis Laikinojo lietuvių komiteto uždavinys buvo paruošti dirvą visų Danijoje gyvenančių lietuvių komitetui steigti. Buvo parengtas Danijoje gyvenančių lietuvių organizacijos statuto projektas. M.Brakas komiteto vardu palaikė ryšius su tautiečiais kitose šalyse: B.K.Balučiu, S.Bačkiu, K.Griniumi, P.Žadeikiu, V.Sidzikausku ir kitais.

Iki 1946 metų pradžios Danų valdžios institucijos buvo britų karinės valdžios įtakoje. Baltiečiams buvo leidžiama iš savo tarpo rinkti atstovus į komitetus, kurie tvarkė kultūrinę ir socialinę stovyklų veiklą. 1946 m. vasarį, britams pasitraukus, visą globą perėmęs Danijos Raudonasis kryžius nuo vasario 1 d. Danijos URM pageidavimu lietuvių komitetus uždarė.

Komitetų vietoje komunistė Amundsen paskyrė sau paklusnius administratorius danus. Jiems pagelbėti buvo pasiūlyta baltiečiams deleguoti po savo atstovą. Baltiečiai atsisakė. Nuo tada prasidėjo ir stovyklų kultūrinės veiklos varžymas. Kurį laiką lietuviai buvo visiškai netekę savo atstovybės.

1945 m. rugpjūčio mėn. buvusios danų-lietuvių draugijos narių iniciatyva buvo suorganizuotas Danų-lietuvių šalpos komitetas (Dansk-Litauisk Hjavekomite). Tačiau vėliau šalpos darbą perėmė Danijos Raudonasis kryžius.

Danų-lietuvių šalpos komiteto ir BALF bendradarbiavimo dėka skurstantys dipukai Danijoje sulaukė nemažos paramos. Buvo sudarytos sąlygos kultūrinei veiklai plėstis.

Nymindegabo stovykloje buvo įsteigta vienintelė lietuvių pradžios mokykla, kur su maždaug 90 vaikų (1945 pabaigoje - buvo apie 150) dirbo 5 savanorės mokytojos. Dar Kopenhagoje įkurtas choras Nymindegabe išaugo į 50 žmonių kolektyvą. Prie choro buvo prijungtas ir orkestras bei tautinių šokių ratelis. Kurį laiką prie šios grupės veikė E.Vilimaitienės ir R.Saulės vadovaujamas vaidybos būrelis, stud. A.Astravo vadovaujamas orkestras.

Nuo 1945 metų Nymindegabe veiklą pradėjo skautų draugovė ''Lietuva''. Kartu su Kopenhagoje esančiais draugijos ''Vytėnai'' skautais ji priklausė ''Nemuno'' tuntui.

Stovykla turėjo mažą bibliotekėlę, batų dirbtuvę, knygų rišyklą, kooperatyvą, stalių dirbtuvę ir t.t. Suaugusiems buvo organizuojami švietimo kursai. 1945-1949 m. buvo leidžiamas ''Informacinis biuletenis''. Persikėlus į Dragsbako stovyklą, buvo leidžiamas ir rotatorinis leidinukas ''Trupiniai''. 1949 m. sausio 1 d. stovykloje gyveno 446 lietuviai.

1947 metais Kopenhagoje įkurtas kultūrinės veiklos sambūris ''Romuva''. Jis apėmė Kopenhagoje ir jos apylinkėse gyvenančius lietuvius ir išleido vienkartinį leidinį ''Vikingų žemėje''. 25 jaunuoliai 1946 pradžioje įsitraukė į skautų draugiją ''Vytėnai'', kurioje buvo tautinių šokių ir skudutininkų grupės. Draugija išleido vienkartinį ''Vyčių'' leidinį.

Vedbaecke, 30 km nuo Kopenhagos, 1945 m. pabaigoje buvo sutelktas studijuojantis ar besimokantis baltiečių jaunimas. Suburtos muzikos ir dainavimo, tautinių šokių, vaidybos, literatūros ir sporto sekcijos. Čia 1945 vasarą - 1946 vasarą buvo leidžiamas laikraštėlis ''Lietuvių žinios''. 1946 m. gegužės 1 d. čia gyveno 42 lietuviai, kurie atostogų metu Raudonojo kryžiaus įsakymu turėdavo dirbti. Skirtingai negu studentai Vokietijoje, DP Danijoje negaudavo lengvatų ar paramos studijuojant. Kilo sunkumų pripažįstant Lietuvos diplomus. Todėl lietuviams patiems teko ieškoti būdų, kaip išmokti danų ir kitas kalbas bei savarankiškai studijuoti pasirinktą specialybę. 50 baltiečių, DRK pastangomis 1945/46 ir 1946/47 žiemomis galėjo dalyvauti Tarptautinėje aukštojoje mokykloje Helsingore surengtuose kursuose.

Lietuviai Danijoje neturėjo savo kunigo. Dvasinius reikalus tvarkė katalikų ar evangelikų kunigai danai bei retkarčiais atvykstąs lietuvis kunigas iš Švedijos. Retkarčiais stovyklose apsilankydavo danų katalikų bažnyčios atstovai.

Apibendrinant galima teigti, kad 1945 pab. - 1946 pr. lietuvių politinė-kultūrinė veikla Danijoje buvo vaisingiausia.

Išvykimas iš Danijos

Į Lietuvą dar 1945 m. vasarą sovietų karinės misijos padedami grįžo 468 lietuviai (apie 16 proc. visų Danijos lietuvių). Dauguma jų buvo klaipėdiškiai, iki tol nespėję susidurti su sovietų okupacija. Galbūt todėl, lyginant su kitais lietuvių DP gyventais kraštais, iš Danijos repatrijavo tiek daug lietuvių.

Neaiški lietuvių DP padėtis Danijoje vertė mąstyti apie galimybes išvažiuoti. Klaipėdos krašto gyventojai - 1080 žmonių - iš lietuvių tarpo išskirti tremtiniai buvo išgabenti Vokietijon. Ten pasitraukė ir nemažai lietuvių (397 dipukai).

Iki 1948 metų tik pavieniai žmonės sugebėjo išvažiuoti į kitas šalis. Išvykstantieji gaudavo daniškus užsieniečių pasus. Dokumentų įforminimo procedūros užsitęsdavo, nes danai nenorėjo prisiimti atsakomybės už žmones, išvykstančius iš Danijos.

Pirmasis lietuvis, palikęs Daniją, buvo 1945 m. į Kolumbiją (vienintelis) išvykęs P.Astrauskas. Vėliau keli, gimę JAV, ten ir sugrįžo.

1948 m. kovo-balandžio mėn. į Angliją išvyko 165 lietuviai (daugiausia neturintis šeimos jaunimas).

1948 m. balandžio mėn. daug lietuvių išvyko į Prancūziją, tačiau dėl blogų gyvenimo sąlygų daugelis grįžo į Daniją. Prancūzijoje liko 59 lietuviai.

Su IRO misijos pagalba 33 lietuviai išvažiavo į Argentiną; 162- į Kanadą; 201- į Australiją.

Pagal danų ''Flygtninge administration'' statistiką 1950 metų pabaigoje Danijoje liko 209 lietuviai.

1949 m. vasario 1 d. Danijoje buvo 502 išlaikomi IRO lietuviai tremtiniai (daugiau tebuvo tik Vokietijoje.) Paskutinis lietuvis, atvykęs į Daniją, - dailininkas Z.Žilinskas, 1949 m. spalio mėn. atplaukęs iš Lenkijos baidare į Bornholmo salą.

1950 m., sumažėjus tremtinių Danijoje skaičiui, savaime išsisprendė dipukų, nutarusių palikti Daniją, problema. Negalintieji išvykti, buvo išlaikomi Socialinės ministerijos benamių stovykloje. Kiti, gavę leidimus apsigyventi ir dirbti, pradėjo naują gyvenimo Danijoje tarpsnį.

Danijos valdžia ir IRO, laimingai išsprendus dipukų problemą, atšaukė visus suvaržymus.

Tuo pasinaudoję, lietuviai 1950 m. birželio mėn. sudarė Laikinąjį organizacinį komitetą Danijos lietuvių bendruomenei steigti, kuris paruošė Bendruomenės įstatų projektą. 1950 m. gruodžio 16 d. įvyko Danijos lietuvių bendruomenės (DLB), kurios pirmininke išrinkta S. Brakienė, steigiamasis susirinkimas.

DLB įkūrimas keliems šimtams lietuvių nebeturėjo didesnės reikšmės. Laikui bėgant, lietuvių Danijoje tolydžio mažėjo.

Kęstutis Šalavėjus gimė 1974 m. Ukmergėje. 1992 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultetą. 1996 m. - į istorijos spec. magistrantūrą. Magistrinio darbo tema - Lietuviai Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo (1944-1951).