MG 1998/7

Savąjį tūkstantmetį pasitinkanti Lietuva

GEDIMINAS ILGŪNAS

Kiekviena tauta, valstybė, kaip ir kiekvienas žmogus, nori žinoti savo kilmę. Ne išimtis ir mes, lietuviai. Juoba kad mūsų istorija turi gilias ir įdomias šaknis. Žmonijos praeitis skirstoma į priešistorinius ir istorinius laikus. Priešistoriniai laikai tai tas žmonijos, valstybės ar tautos etapas, apie kurį nėra rašytinių šaltinių. Apie šį laikotarpį žinoma iš archeologinių radinių, išlikusių skulptūrų, statinių. Žinios apie istorinius laikus remiasi jau rašytiniais šaltiniais, kurių svarbiausi - analai, kronikos, metraščiai. Juose, pasakojant apie savo kraštų gyvenimą, minimi ir kaimynai, svarbesni istoriniai nutikimai.

Lietuvos TSR istorijos šaltinių I tome, išleistame 1955 m., pirmųjų žinių apie Lietuvą skyriuje paminėta šv. Brunono misija pagal Kvedlinburgo (Quedlinburg) analus ir pateiktas toks analo tekstas:

''1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinasi Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių vasario 23 dieną nukeliavo į dangų''. Išnašoje paaiškinta, kad šių analų autorius yra įvykio amžininkas, todėl jo pranešimas šiuo atveju yra reikšmingas. Pažymėta, kad jis pirmasis pavartojo Lietuvos vardą. Šiuo atveju Lietuva minima kur kas anksčiau nei karaliaus Mindaugo krikštas ir Lietuvos valstybės centralizacija. Tiesa, Lietuvos vardas paminėtas mums nelabai maloniame kontekste, tačiau tai kita daugiaplanė tema.

Plačiau pirmųjų rašytinių žinių apie Lietuvą temą nagrinėjo istorikas E.Gudavičius straipsnyje ''Lietuvos vardas XI-XII a. I pusės šaltiniuose'', išspausdintame 1983 m. Mokslų akademijos darbuose. Straipsnyje nagrinėjami anksčiausi Lietuvos vardo paminėjimai ir Lietuvos istorijos lokalizacija. Straipsnio skyriuje ''Šv.Brunono mirties ciklas'' aptariamas pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas, pirmasis krikštas ir valstybingumo užuomazgos.

Mokslų akademijos darbai - akademinis leidinys ir minimas straipsnis platesnio visuomenės susidomėjimo nesukėlė, ypač turint galvoje tai, kad tuo metu Lietuvoje visi buvo skatinami domėtis šviesiu komunizmo rytojum, o ne tuo, kas buvo prieš tūkstantį metų.

Platesnį visuomenės dėmesį sukėlė istoriko A.Bumblausko jau nepriklausomoje Lietuvoje paskelbtas didelis straipsnis ''Lietuvos aide'' 1993 m. gruodžio mėnesį ''1009 metai: Šventasis Brunonas atranda Lietuvą''.

Kas gi buvo tas, pasak analo autoriaus, ''pagonių trenktas į galvą'' šventasis Brunonas? Brunonas, kurio vienuoliškas vardas - Bonifacijus, gimė apie 970 m., taigi žuvimo metu buvo apie 30 metų. Jis - vienuolis benediktinas, 988 m. tapęs Magdeburgo kanauninku. Kai kurie šaltiniai teigia, kad 996 m. Romoje jis susitiko su misionieriumi Vaitiekumi-Adalbertu, vėliau keliavusiu pas prancūzus, ir įstojo į vienuolyną. 997 m. Prūsijoje nužudžius šv. Vaitiekų, Brunonas norėjo keliauti į prūsų žemę, tačiau dėl vokiečių ir lenkų karo kelionė buvo atidėta. 1004 m. Brunonas įšventintas misijų arkivyskupu. 1008 m. jis vyksta į Kijevą, keliaudamas iš ten aplanko pečenegus, o 1009-aisiais Rusijos ir Lietuvos pasienyje susitinka pagonis...

A.Bumblauskas savo straipsnyje pateikia dvi Lietuvos paminėjimo Kvedlinburgo analuose interpretacijas:

''1) arba Lietuva yra paminėta visiškai atsitiktinai ir klaidingai, nes ji dar painiojama su prūsais (o juk dar XIX a. vokiečių istoriografijoje tiek prūsai, tiek latviai, tiek lietuviai tebebuvo laikomi vienu bendru masyvu - Letto-Litauische Stamme), taigi Brunonas nužudomas Prūsijoje, o mums svarbu tik tiek, kad tuo metu apie Lietuvą jau žinoma;

2) arba Lietuvos vardas yra paminėtas neatsitiktinai, todėl vedamas geografinis vidurkis - nužudomas kažkur Prūsijoje, bet netoli Lietuvos. Didžiausia tikimybė - pas jotvingius, kartais net atsirasdavo tiksli vieta - Gardino apylinkės. Kaip matysime vėliau, visi šie geografiniai vidurkiai yra, švelniai tariant, nesusipratimai''.

Manykime, kad, pasak A.Bumblausko, Kvedlinburgo analai klysta - Brunonas vyko pas prūsus, čia platino krikščionybę, tačiau kartu su palydovais buvo suimtas ir 1009 metais kovo 9 d. (pagal kitus šaltinius - vasario 16 d.) nužudytas. Taigi ''Lietuva paminėta ne lietuvių, o kažkur toli Vokietijoje, neaiškiame šaltinyje. Juk kai kurie Lietuvos istorijos vadovėliai net neužsiminė, kad Lietuva paminėta rašant apie misionieriaus šv. Brunono mirtį ''Lietuvos-Rusijos pasienyje''. Jeigu turėsime galvoje, kad lietuvių autoriai lyg ir buvo linkę manyti, jog šv. Brunonas žuvo Prūsijoje ar bent jau Jotvingijoje, galėsime daryti išvadą, kad pati Lietuva šv. Brunono misijoje nelabai kuo dėta, kad ši data arba nesusijusi su Lietuva, arba bent jau nėra Lietuvos istorijos lūžis, o tik simbolinę reikšmę turinti data. Tiesa, tu int galvoje, kad Lietuvos vardą XVI a. norėta pakeisti naująja Lenkija, o XIX a. - Šiaurės vakarų kraštu, Lietuvos išėjimas iš bevardės epochos yra pakankamai reikšmingas. Tai jau proistorės pabaiga ir istorijos pradžia. Bet tik tiek'', — rašo A.Bumblauskas.

Kas buvo Kvedlinburgas, kurio analuose pirmą kartą paminėta Lietuva, XI amžiuje? Kvedlinburgas - faktinė besikuriančios Vokietijos imperijos sostinė X a. netoli Magdeburgo. Iki paskutiniojo Vokietijos susivienijimo Kvedlinburgas priklausė Rytų Vokietijai, jame gyvena apie 30 tūkst. gyventojų.

XI a. pradžioje Kvedlinburgo pilyje buvusiame moterų vienuolyne ir buvo parašytas minėtasis tekstas apie šv. Brunono misiją paminint Lietuvos vardą. Iki mūsų dienų 1009 m. parašytas tekstas neišliko, tačiau Vokietijoje, Drezdeno miesto bibliotekoje yra rankraštinis XV a. Kvedlinburgo analų nuorašas.

2009 m. minėsime pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Iki šio jubiliejaus dar 11 metų. Gali atrodyti labai daug, tačiau norint padaryti rimtus darbus, pats laikas jų imtis. Malonu pažymėti, kad mūsų tautos išėjimo iš nebūties sukaktį ėmėsi globoti pirmasis Lietuvos pareigūnas - Lietuvos Respublikos Prezidentas. Atsižvelgdamas į tai, kad kiekvienos tautos istorija yra jos gyvenimo ir kūrybos, jos įsitvirtinimo, savęs suvokimo ir realizavimo pasaulio raidoje istorija, suprasdamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio svarbą, suvokdamas šio įvykio reikšmę šalyje ir pasaulyje, sekdamas istorikų, rašytojų, menininkų, inteligentijos, plačiausių Lietuvos žmonių sluoksnių siūlymus ir iniciatyvas, Prezidentas A.Brazauskas 1997 m. gegužės 8 d. dekretu Nr.1293 sudarė Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo valstybinę komisiją, kurios pirmininkas - valstybės Prezidentas, pirmininko pavaduotojai - Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas, nariai - humanitarinės krypties Seimo komitetų pirmininkai, ministrai, apskričių viršininkai, miestų merai, švietimo, mokslo, kultūros, žiniasklaidos institucijų, kūrybinių organizacijų vadovai.

Įvyko trys šios komisijos posėdžiai. Parengti ir priimti valstybinės komisijos nariai pasiskirstė į šiuos pakomisijus: įvaizdžio formavimo, kultūros, mokslinių tyrimų, restauravimo ir muziejininkystės, statybos ir architektūros bei švietimo. Pakomisijų nariai išsirinko pirmininkus, formuoja prie pakomisijų darbo grupes, nagrinėja gautus Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo siūlymus. Konkurso būdu sukurtas Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklas, tūkstantmečio minėjimo programų koordinavimui ir vykdymui įkurta Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Lietuvos Respublikos 1989 m. biudžete 28 milijonai 373 tūkstančiai litų su Lietuvos tūkstantmečiu sietinoms programoms finansuoti. Dauguma šių lėšų skiriamos per programas vykdančia žinybas ir ministerijas. 15 378 tūkst. litų skirta Vilniaus pilių atstatymui, 450 tūkst. litų - Trakų pilies remontui, 300 tūkst. litų - Medininkų pilies atstatymo projektavimui, 200 tūkst. litų - Žemaitijos kultūros centro kūrimui Plungėje, buvusio Oginskių dvaro rūmų ansamblyje, 1 mln. litų - Vilniaus Fabijoniškių mokyklos statybai ir t.t.

Gauta labai daug siūlymų įtraukti į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programas įvairių leidinių išleidimą, statyti naujus kultūrinės-švietėjiškos krypties objektus, sukurti filmus ir t.t. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo valstybinės komisijos pakomisijai, apsvarstę gautus siūlymus, pateiks savo išvadas, kokiose kultūros, meno, istorijos, mokslo, architektūros ir kitose srityse ir kaip turėtų būti minimas šis garbingas jubiliejus, kokias programas numatoma vykdyti 1999 m. ir iki 2009-ųjų metų. Valstybinei komisijai patvirtinus šias programas ir gavus finansavimą, bus pradėtas įgyvendinimas.

2009 metais Lietuva sutiks savo tūkstantmetį, minės savo proistorės ir istorijos, savo civilizacijos pradžios ribą. Šiai datai negali prilygti nė viena mūsų valstybės XX amžiaus pabaigos ar XXI amžiaus pradžios įžymi data.