MG 1999/10

Žygimantas Kaributaitis - tragiško likimo asmenybė

ARNOLDAS PIROČKINAS

Kadaise, 1827 ar 1829 m., Peterburge Adomas Mickevičius pokalbyje su bičiuliu Pranciškum Malevskiu yra Lietuvos istoriją gretinęs su Anglijos istorija tragiškumo požiūriu: užtenką paimti iš jų kokį epizodą, kai jau gimstanti tragedija. Šią didžiojo poeto tezę galėtume paremti XV a. pradžios lietuvių veikėjo Algirdaičių giminės atstovo Žygimanto Kaributaičio pavyzdžiu: jo likimas visai tiktų tema tragedijai ar panoraminiam romanui apie prieštaringus šio žmogaus išgyventos epochos lūžius.

Žygimantas Kaributaitis retkarčiais minimas lietuviškose enciklopedijose, istorikų Broniaus Dundulio ir Jono Matuso studijose, nušviečiančiose vytautinę ir povytautinę Lietuvos epochą. Tačiau iš tų užuominų ir striukų charakteristikų negalima susidaryti išsamaus šios asmenybės vaizdo. Tuo atžvilgiu skaitytojas kur kas daugiau laimėtų paskaitęs 1930 m. išleistą Jono Beblavy studiją “Lietuvių ir čekų santykiai Vytauto Didžiojo laikais”. Autorius buvo kilęs iš Slovakijos (g. 1898), studijavęs Bratislavoje, Edinburge, Paryžiuje ir Strasbūre teologiją, o 1927-1934 m. kaip docentas skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultete. Gerai išmokęs lietuvių kalbą, parašė lietuviškai kelis darbus, tarp jų ir minėtą studiją apie lietuvių ir čekų santykius. Tačiau kam iš skaitytojų ateis į galvą mintis joje ieškoti žinių apie kažkokį Žygimantą Kaributaitį?

Tuo tarpu čekams Žygimantas Kaributaitis ligi šiolei tebėra gyva ir neužmirštama jų istorijos figūra. Kas tik imasi rašyti apie husitų judėjimą ir jų kovas su imperatoriumi Zigmantu dėl Čekijos karalystės sosto, neišvengiamai užkliudo ir Žygimantą Kaributaitį. Negalint apžvelgti visos čekų literatūros, skirtos šio lietuvio veiklai Čekijoje, šiuo kartu užtektų kaip reprezentaciniu veikalu pasiremti čekų istoriko Františeko Michaleko Bartošo (1889-1972), žymaus husitų istorijos specialisto, studija “Kniže Zikmund Korybutovič v Čechach” (“Kunigaikštis Žygimantas Kaributaitis Čekijoje”), išspausdinta žurnale “Sbornik historicky” (t. VI, 1959, p. 171-221).

Kaip lietuvis Žygimantas Kaributaitis tapo čekų istorijos savastimi ir kiek jis susijęs su XV a. pradžios Lietuvos įvykiais? Štai klausimai, į kuriuos ketinama atsakyti šiame apžvalginiame, toli gražu nepretenduojančiame į mokslo studiją straipsnyje.

XV a. pirmajame dešimtmetyje, kada Čekiją valdė karalius Vaclovas IV, savo veiklą pradėjo čekų kunigas, Prahos universiteto profesorius ir filosofijos fakulteto dekanas Janas Husas. Savo pamoksluose, sakomuose Betliejaus koplyčioje, jis smarkiai kritikavo to meto Katalikų Bažnyčios gyvenimo ydas. Ilgainiui jis tam tikrų dogmų aiškinimu ėmė šlietis prie anglų teologo Džono Viklifo (1320?-1384) mokymo, kuris Katalikų Bažnyčios buvo laikomas eretišku. Kilo konfliktas su Prahos arkivyskupu ir pagaliau su popiežiaus kurija. Čekijos karaliaus brolis Zigmantas, kuris 1410 m. buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, pasiūlė J.Husui atvykti į Konstanco susirinkimą pasiteisinti dėl jam daromų priekaištų. Nors čekų pamokslininkas buvo gavęs iš imperatoriaus apsaugos raštą, vis dėlto jis buvo Konstance suimtas, įmestas į kalėjimą ir bažnytinio teismo kaip eretikas pasmerktas sudeginti ant laužo. Bausmė buvo įvykdyta 1415 m. liepos 6 d.

J.Huso sudeginimas sukėlė didžiulį čekų tautos daugumos pasipiktinimą. Už šią tragediją ypač kaltintas imperatorius Zigmantas. Kai 1419 m. rugpjūčio 19 d. mirė karalius Vaclovas IV, J.Huso šalininkai iškėlė tam tikras sąlygas imperatoriui Zigmantui, bet šis jų nepriėmė, nes tai būtų reiškę husitų mokymo įteisinimą. Zigmantas tada ryžosi ginklo jėga užimti Čekijos sostą. Imperatoriaus paragintas, popiežius Martynas V 1420 m. kovo 1 d. paskelbė kryžiaus karą husitams. Surinkęs didžiulę kariuomenę Zigmantas tų metų vasarą atėjo prie Prahos, bet husitai liepos ir rugsėjo mėn. pretendentą visiškai sumušė: Zigmantas gavo trauktis į Vengriją, savo valdomą karalystę.

Husitai, atsakę Zigmantui karaliaus sostą ir stoję su juo į ginkluotą kovą, gerai suvokė, kad toji kova bus ilga ir sunki, kad toje kovoje reikalingas sąjungininkas ir kad karalystė negali būti be karaliaus. Čia jų žvilgsnis nukrypo į šiaurę - į Lenkijos karalių Jogailą ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Gal jų kuris sutiks tapti Čekijos karaliumi? Dar 1420 m. liepos pabaigoje, po pirmojo laimėto mūšio prie Prahos, jie nusiuntė į Lenkiją ir Lietuvą pasiuntinius, ar kuris iš šių šalių valdovų sutiktų derėtis dėl Čekijos sosto. Čekų pasiuntiniai keliavo dar ne vieną sykį, kol pagaliau kitų metų rugpjūčio mėn. paaiškėjo, jog Jogaila jokiomis sąlygomis nesutinkąs tapti Čekijos karaliumi. Tuo tarpu Vytautas Čekijos karūnos nesikratė. Lietuvos valdovas pats vykti į Prahą neketino, bet pasiūlė čekams atsiųsti vietoj savęs Žygimantą Kaributaitį. Šiam planui, atrodo, pritarė ir Jogaila, ir čekai.

Tiek J.Beblavy, tiek F.M.Bartošas išsamiai yra nušvietę visą diplomatinę veiklą, kuri lydėjo Žygimanto Kaributaičio pasiuntimą į Čekiją. Joje dalyvavo ne tik Vytauto, Jogailos ir čekų veikėjai, bet ir imperatorius Zigmantas, ir popiežius Martynas V, ir kiti valdovai. Kad ir būtų įdomu ją parodyti, bet mes geriau apibūdinkime patį Žygimantą Kaributaitį. Kodėl jam buvo pavesta atstovauti Vytautui Čekijoje?

Žygimantas Kaributaitis buvo Algirdo sūnaus Kaributo, kuris 1380 m. apsikrikštijo Rytų Bažnyčios apeigomis ir gavo Dimitro vardą, sūnus. Jo gimimo data nežinoma, bet sakoma, kad, turėdamas 13 ar 15 m., jis dalyvavęs Žalgirio mūšyje. Taigi veikiausiai buvo gimęs apie 1395 m. Anksti netekęs tėvo, Žygimantas Kaributaitis kurį laiką buvo auginamas dėdės Jogailos rūmuose. Kol Jogaila neturėjęs savo įpėdinio (pirmasis sūnus Vladislovas gimė iš ketvirtųjų vedybų 1424 m.), Žygimantui Kaributaičiui ketinta perleisti karaliaus vainiką. Tačiau greičiausiai tai tik apkalbos: jeigu tokių ketinimų būtų buvę rimtų, tai vargu ar Jogaila būtų išleidęs savo sūnėną į Prahą, kur jo laukė visokiausi pavojai. Vargu ar abu patyrę politinėse kovose pusbroliai Jogaila ir Vytautas iš pat pradžių tikėjo, kad iš šių šiaudų bus grūdų, tad ir pasiuntė jų kulti savo vargingą giminaitį, neturintį kunigaikštystės kunigaikštį, jauną ir nepatyrusį žmogų.

Šiandien, neturint jokių dokumentų, atskleidžiančių abiejų Žygimanto Kaributaičio galingųjų dėdžių mintis, neįmanoma įvardyti motyvų, kuriais jie vadovavosi siųsdami šį jaunuolį į Čekijos katilą. Neabejotina, kad jiems tai buvo naudinga. Šiaip ar taip, 1422 m. balandžio mėn. Žygimantas Kaributaitis su savanorių kariuomene iš Krokuvos per Sileziją, Moraviją iškeliavo į Čekiją. Istorikai nesutaria dėl jo kariuomenės dydžio: vieni sako, kad turėjusi 5000-7000, o F.M.Bartošas - 2500 karių. Veikiausiai teisesnis pastarasis. Tačiau tuo metu Moravijoje buvęs imperatorius Zigmantas patikėjo gandais, jog Žygimantas Kaributaitis einąs su ypač didele karo jėga, ir pasitraukė į Vengriją. Baimės akys didelės!

Vis dėlto Žygimanto Kaributaičio žygio per Moraviją balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje negalima laikyti lengvu pasivaikščiojimu. Nors imperatorius jam pasitraukė iš kelio, bet Lietuvos kunigaikštis patyrė ir nesėkmę prie Olomouco. F.M.Bartošas jo neapdairų ir pervertinantį savo jėgas puolimą pavadino jauno žmogaus nutrūktgalviškumu (husarsky kousek), skaudžia pamoka jam ir jo patarėjams ne tik kariniu, bet ir politiniu požiūriu. Šis nepasisekimas nebuvo lemiamas, ir pagaliau Vytauto patikėtinis gegužės 16 d. atvyko į Prahą.

Prahą jau buvo pasiekusi žinia, kad Žygimantas Kaributaitis, prieš palikdamas Moravijos miestelį Uničovą (20 km į šiaurės vakarus nuo Olomouco), viešai atliko komunijos apeigas abiem pavidalais - priėmė duoną ir vyną. Tuo aktu kunigaikštis parodė nutraukiąs ryšius su katalikų bažnyčia ir prisijungiąs prie husitų nuostatų. Taigi Žygimantas Kaributaitis tapo husitu, ir prahiškiai jį sutiko kaip savo tikėjimo ir kovos bendrą.

Prahos husitai buvo husitų fronto dešinysis sparnas: jų reikalavimai ir pažiūros radikalumu nepasižymėjo. Prahiškiai ir iš imperatoriaus, ir iš popiežiaus, ir iš pretendentų į Čekijos sostą, ir iš savo idėjinių priešų katalikų reikalavo palyginti labai nedaug. Savo reikalavimus jie išdėstė keturiais punktais, arba straipsniais: Čekijos karalystėje turi būti laisvai skelbiamas Dievo žodis; leidžiama laisvai dalyti komuniją duonos ir vyno pavidalais; iš kunigų ir vienuolių atimami pasaulietine teise jų valdomi materialiniai turtai: tegul jie gyvena pagal Kristaus ir jo mokinių pavyzdį; pagaliau valdžios pareigūnai turi griežtai kovoti su tais, kurie, nusikalsdami Dievo įstatymui, nusikalsta viešai mirštamomis nuodėmėmis. Tai buvo dešiniųjų husitų programa minimum. Šiaip jie mažai kuo skyrėsi nuo katalikų: pripažino visus septynis sakramentus, skaistyklą, šventųjų garbinimą. Šios krypties husitai vadinami dažnai utrakvistais (iš lotyniško pasakymo sub utraque specie “komunijos ėmimas abiem pavidalais”), arba kalikstinais (iš lot. calix “taurė”), t.y. taurininkais.

Radikalieji husitai, kurių pažiūrų ir programų diapazonas buvo labai platus, susibūrė Taboro mieste (į pietus nuo Prahos), paverstame neįveikiama tvirtove. Pagal miesto vardą (paimtą iš Biblijos, iki husitų sąjūdžio vietovė vadinosi kitaip) šie husitai buvo praminti taboritais. Tarp nuosaikesniųjų taboritų iškilo kaip talentingas karo vadas ir organizatorius Janas Žižka. 1410 m. jis dalyvavo Žalgirio mūšyje, tad neabejotinai buvo pažįstamas su Vytautu ir Jogaila, o gal turėjo progos jį pažinti ir Žygimantas Kaributaitis. Tačiau toji spėjamoji pažintis dabar vargu ar juos galėjo suartinti. Po dvylikos metų jie abu tikriausiai buvo gerokai pasikeitę.

Savo dvasia ir mąstymu Žygimantui Kaributaičiui Prahos utrakvistai buvo kur kas artimesni už taboritus. Prieš taboritus nuteiktas, Kaributaitis dar minėtame Uničove, taigi pirmosiomis buvimo Moravijoje dienomis, nusiuntė Janui Žižkai laišką, kad šis liautųsi naikinęs šalį. Įžymus karvedys gerokai įsižeidė ir atsakė jaunuoliui ne mažiau griežtai. Kilo didelio ir lemtingo konflikto grėsmė. Tačiau abiem husitams užteko išminties vienas kitą teisingai įvertinti ir įsitikinti, jog jiems nėra dėl ko pyktis: abiejų esama artimų pažiūrų žmonių. 1422 m. birželio 11 d. Janas Žižka pranešė prahiškiams, jog jis su savo šalininkais remiąs Žygimantą Kaributaitį ir raginąs tarp savęs nesiginčyti, bet sakyti: “Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame”. Galiausiai, kai Janas Žižka atvyko pats į Prahą, jų santykiai pasidarė ypač artimi: karvedys vadino atvykėlį sūnumi, o Lietuvos kunigaikštis Žižką - tėvu.

Tuo tarpu Prahoje ir krašte įtampa vis labiau didėjo. Sostinėje buvo likviduoti keli sąmokslai prieš Kaributaitį. Žižkai reikėjo dėti daug pastangų, kad Tabore išlaikytų vienybę vėl pasirengusios į kraštą įsiveržti imperatoriaus kariuomenės akivaizdoje. Popiežius vertė Vytautą ir Jogailą atšaukti iš Čekijos Žygimantą Kaributaitį. 1422 m. pabaigoje popiežius net grasino Vytautui iškeikimu.

Kadangi Melno sutartimi, sudaryta rugsėjo 27 d., Kryžiuočių ordinas pripažino Žemaičius Lietuvai, tai Vytautas jautėsi iš dalies pasiekęs savo tikslą, todėl ėmė ieškoti kelių susitarti su imperatoriumi Zigmantu: reikėjo užsitikrinti jo pritarimą Melno sutarčiai. Pagaliau 1423 m. gruodžio 24 d. Vytauto nurodymu Žygimantas Kaributaitis su savo kariuomene pasitraukė iš Prahos. Tačiau iš Čekijos jis iškeliavo kitų metų kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, gavęs imperatoriaus Zigmanto leidimą laisvai keliauti per Moraviją į savo šalį. Tas ilgas išvykimas iš Čekijos - tai vis sudėtingų diplomatinių manevrų rezultatas: Vytautas laikė Čekijoje Žygimantą Kaributaitį, kol galutinai susitarė su imperatoriumi Zigmantu dėl Žemaičių pripažinimo Lietuvai.

Husitai ir po to, kai iš Čekijos išvyko Kaributaitis, puoselėjo viltis šiaip ar taip susitarti su Vytautu dėl pagalbos jų kovai su imperatoriumi. Kelis kartus keliavo čekų pasiuntiniai į Lietuvą su įvairiais siūlymais. Jeigu pats Vytautas negalįs vainikuotis Čekijos karaliumi, tai ar negalėtų leisti Žygimantui Kaributaičiui priimti šalies vainiką. Tačiau juo toliau, tuo labiau Vytauto pozicija husitų atžvilgiu griežtėjo. Tuo tarpu Žygimantas Kaributaitis, turėdamas Prahos utrakvistų kvietimą užimti Čekijos sostą, ryžosi be savo galingųjų dėdžių sutikimo, prieš jų valią, vėl keliauti į Čekiją. 1424 m. birželio 29 d. jis su būreliu jam ištikimų karių atsidūrė Prahoje. Dėdė Jogaila labai įširdo, konfiskavo jo turtus, o popiežiaus legatas jį ekskomunikavo.

Praha karštai sveikino pretendentą į karalystės sostą. Jam buvo atiduota miesto valdžia. Bene reikšmingiausias Kaributaičio laimėjimas pirmosiomis dienomis buvo utrakvistų sutaikymas su Jano Žižkos vadovaujamais taboritais: buvo kilusi grėsmė, kad kils karas tarp pačių husitų. Jungtinė husitų kariuomenė dabar išžygiavo į Moraviją kovoti su imperatoriumi Zigmantu.

Pradžia Žygimantui Kaributaičiui buvo labai sėkminga. Gal ir iš tikrųjų po kurio laiko jis būtų užsidėjęs Čekijos karaliaus vainiką. Tačiau Pršibislavo (16 km į pietų vakarus nuo Havličkūvo Brodo) apgulos metu, spalio 11 d., mirė Janas Žižka, kuris, sprendžiant iš visko, būtų ateityje labiausiai rėmęs šias lietuvio pastangas. Po karvedžio mirties Kaributaitis tapo vyriausiuoju kariuomenės vadu. Šalia jo buvo husitų vadai: Mikulašas Sokolas, kuris buvo išauklėtas Lenkijoje; taboritams vadovavo Janas Hvezda. Kiek vėliau su savo jėgomis prisijungė Divišas Boržekas. Žygis baigėsi lapkričio mėn. gana sėkmingai. Gruodžio mėn. pailsėjusi husitų kariuomenė mėgino paimti stiprų imperatoriaus šalininkų punktą Ustį prie Labės, bet to padaryti nepasisekė. Tada ypač aikštėn iškilo Prahos ir taboritų priešiškumai, kurie pavasarį virto tarpusavio karu.

Prahos husitų nesutarimus ir kovas su taboritais pasistengė išnaudoti imperatorius Zigmantas. Tinkama proga jis pakvietė Žygimantą Kaributaitį atvykti į Vieną derybų. Šis, naiviai tikėdamasis, kad jam pavyks taikiai išspręsti husitų ir katalikų stovyklos konfliktą, užmezgė ryšius net su popiežiumi. Pagaliau 1427 m. balandžio viduryje jis rengėsi mieste padaryti perversmą. Tačiau ryžtingieji Prahos husitai, visą laiką įtarinėję kunigaikštį ir akylai stebėję jo veiksmus, balandžio 17 d. sukėlė liaudį prieš Kaributaitį. Jis buvo suimtas ir vakare nuvestas į Hradą. Paskui jį perkėlė į Valdšteino pilį. Čia jį išlaikė iki 1428 m. rudens, kada jis išvyko į Silezijos pilį. Tad 1427 m. balandžio 17 d., per Didįjį Ketvirtadienį, žlugo Žygimanto Kaributaičio politinė karjera Čekijoje.

Tačiau tuo Kaributaičio veikla nepasibaigė. Išleistas 1428 m. iš kalėjimo, jis, kaip taboritų sąjungininkas, aktyviai dalyvavo jų kovose Silezijoje. Per šešerius veiklos Silezijoje metus jo vardas paminimas viena kita proga, bet nuoseklaus jos vaizdo susidaryti negalima. Tikriausiai ją nutraukė 1434 m. gegužės 30 d. įvykęs Lipanų mūšis (netoli Česky Brodo), kuriame taboritai patyrė baisų pralaimėjimą nuo jungtinių dešiniųjų husitų jėgų. Tad ir Žygimantas Kaributaitis negalėjo laikytis Silezijoje, kurios taboritų tvirtovės buvo veikiai paimtos jų priešininkų.

Paskutinis Žygimanto Kaributaičio tragedijos veiksmas įvyko 1435 m. Lietuvoje. 1430 m. spalio 27 d. mirus Vytautui, čia netrukus prasidėjo kovos tarp jo įpėdinio Švitrigailos, kuris LDK kunigaikščių ir didikų buvo paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu, ir jo pusbrolio Žygimanto Kęstutaičio, remiamo karaliaus Jogailos ir jo didikų, siekiančių dar labiau padaryti Lietuvą priklausomą nuo Lenkijos. Šios kovos baigtį išsprendė 1435 m. rugsėjo 1 d. vadinamasis Pabaisko mūšis, įvykęs už 10 km nuo Ukmergės prie Žirnajų ežero ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio. Švitrigailos kariuomenė šiame mūšyje buvo visiškai sutriuškinta.

Pabaisko mūšis taip pat padėjo paskutinį tašką ir Žygimanto Kaributaičio, dalyvavusio Švitrigailos pusėje, tragedijai: tai buvo jos finalas. Šiandien negalėtume pasakyti, kokiais motyvais vadovavosi Kaributaitis prisidėdamas prie Švitrigailos (taip pat savo dėdės). Nežinome taip pat, kada ir kur jis prisijungė prie jo kariuomenės. Daugiau duomenų esama apie jo dalyvavimą mūšyje. Lietuvių istorikas Jonas Matusas studijoje “Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis” (V., 1991) teigia, kad Kaributaitis iki Pabaisko mūšio galėjęs būti Livonijoje, o mūšyje čekų husitai sudarę Švitrigailos kariuomenės centrą. Tačiau pats J.Matusas labai abejoja, ar iš tiesų Kaributaitis būtų galėjęs atsivesti tokį didelį savo husitų būrį. Tai veikiausiai lenkų paleistas gandas.

Vis dėlto lietuvis husitas buvo narsus karys: kai mūšio baigtis buvo aiški ir kai Švitrigaila leidosi bėgti, Kaributaitis kovojo iki galo, kol sužeistas pakliuvo į lenkų dalinio nelaisvę. Į lenkų klausimą, kodėl jis nebėgęs kartu su Švitrigaila, kaip rašo F.M.Bartošas, jiems taip atsakęs: “Buvau auklėjamas tarp jūsų, mokomas jūsų pavyzdžiu ir todėl, užuot gelbėjęs gyvybę, teikiau pirmenybę garbei”. Ar taip jis iš tikrųjų buvo sakęs, kas šiandien gali būti tikras. Gal tai tik lenkų noras pasigirti: štai kokį narsų karį jie įveikę!

Šiaip ar taip, sužeistą Žygimantą Kaributaitį narsa vis dėlto neišgelbėjo nuo priešų niekšiškumo. Jis mirė ne nuo mūšyje gautų žaizdų. Būta gandų, kad jį paskandinę. Tačiau F.M.Bartošas kartu su kitais istorikais linkęs priimti versiją, paskelbtą Dlugošo, jog negailestingi nugalėtojai jį nužudę extremo mortis horrendae supplicio (pagaliau pasmerkę baisingai mirčiai): atrodo, jam gautas mūšyje žaizdas patepė mirtinais nuodais. Kažkiek prie tos mirties prisidėjo ir jo antros kartos dėdė, mūšio laimėtojas Žygimantas Kęstutaitis, kuris tuo būdu pašalino dar vieną galimą pretendentą į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau F.M.Bartošas teigia, kad “neabejotinai iniciatyva ėjo iš įnirtusios lenkų vadovybės, kuri pasižymėjo negailestingu visų vokiečių išžudymu ir kuri laikė Kaributaitį jų sąjungininku, taigi lenkų interesų išdaviku”. Tikriausiai su juo buvo susidorota kaip su husitu.

Audringoje Lietuvos, Lenkijos ir Čekijos XV a. pradžios politinėje scenoje Žygimantas Kaributaitis veikė vos 13 metų. Kad ir labai schematiškai susipažinę su tos veiklos bruožais, galėtume sakyti, jog jo vardas minėtinas Lietuvos istorijoje tuoj po Vytauto, Jogailos, Švitrigailos, gal pridėkime dar Žygimanto Kęstutaičio, vardų. Žygimantas Kaributaitis išreiškė ne tik to meto Lietuvos politines, bet ir kultūrines bei ideologines sąlygas ar net tendencijas. Per mažai vertindami pastarąsias neseniai apkrikštyto krašto gyvenimo aplinkybes, nepakankamai įvertiname ir Žygimanto Kaributaičio vaidmenį.