MG 1999/5

Kaip kalba ir rašo norvegai

Evalda JAKAITIENĖ

Atrodo, į tokį klausimą tegalėtų būti atsakyta vienu vieninteliu žodžiu - norvegiškai. Tačiau Norvegijoje kalbos padėtis iki šiol tebėra tokia supainiota, jog tvirtai pasakyti, keliomis oficialiosiomis kalbomis čia rašoma, o juo labiau - keliomis kalbama, tiesiog neįmanoma. Viešai skelbiama, kad norvegai turi dvi oficialiąsias kalbas - knyginę kalbą (bokmål, skaityk: bukmol) ir naująją norvegų kalbą (nynorsk, skaityk: nynošk). Tačiau daugelio užsienio, o ir pačių norvegų kalbininkų manymu, toks tvirtinimas tepridengia gana sunkiai apibūdinamą norvegišką daugiakalbystę. Norint suprasti, kodėl Norvegijoje susiklostė tokia ypatinga kalbos padėtis, reikia bent kiek atidžiau pažvelgti į krašto istoriją, tradicijas, jų formuotus paprastų liaudies žmonių, kultūros veikėjų ir politikų tarpusavio santykius.

Norvegijos protėvių rašto kalba vadinama senąją norvegų kalba - norrųn. Ja 700-1350 metais buvo rašomi senieji metraščiai ne tik Norvegijoje, bet ir Islandijoje. Bet XIV amžiaus antrojoje pusėje po karų ir baisaus 1389 metų maro nusilpusi Norvegija pateko į Danijos priklausomybę. Maras nusinešė apie du trečdalius norvegų gyvybių. Išlikę gyvi slėnių ir tarpukalnių gyventojai tebekalbėjo norvegų tarmėmis, tačiau rašomoji norvegų kalba per daugiau kaip keturis šimtmečius buvo užmiršta. Visus tuos šimtmečius norvegų visuomenė turėjo vieną raštų kalbą, atėjusią iš svetur - kaip Norvegijos ir Danijos sąjungos padarinys ji buvo kilusi iš danų kalbos dialekto. Nei vyriausybė, nei paprasti Norvegijos žmonės nebuvo pernelyg jautrūs kalbos problemoms: paprastai liaudžiai rašomosios kabos beveik nereikėjo, o valdžią ir kultūros žmones tenkino danų kalba.

Norvegijos kultūros ir raštijos raidai didelę įtaką turėjo Napoleono, kurį rėmė Danijos karalystė, pralaimėjimas 1812 metų kare prieš Rusiją: po šio pralaimėjimo Norvegija buvo atimta iš Danijos ir tapo Švedijos provincija. To meto norvegų kartai, iki tol gal jau nė nesvajojusiai apie nepriklausomybę, iškilo nelaukta dilema - ar leisti tautai, patekusiai į kitos valstybės globą, sušvedėti, ar padėti jai atsigauti. Švedijos karaliui maloniai leidus, 1814 metų gegužės 17d. buvo paskelbta Norvegijos konstitucija, kurioje buvo paskelbta, kad visi valstybės reikalai turi būti tvarkomi norvegų kalba. Tai paskatino norvegus galvoti, kokia kalba turėtų būti pripažinta norvegų kalba (norsk) ir kaip būtų galima ją įtvirtinti viešajame gyvenime. Nuo to laiko norvegų kalbos raida pasuko dviem keliais.

Pirmuoju keliu ėjo tie raštijos kūrėjai, kurie laikėsi Vakarų Europai būdingos tradicijos - rašomąją kalbą formuoti aukštesniojo luomo šnekamosios kalbos pagrindu. Norvegijoje tuo metu buvo keli šnekamosios kalbos tipai: 1) gryna danų kalba (ja kalbėjo pirkliai, verslo žmonės, teatro aktoriai ); 2) danų kalba, tariama norvegiškai (tokį kalbos variantą vartojo norvegų kilmės pastoriai, mokytojai ); 3) abiejų pirmųjų kalbos tipų mišinys, vartotas naujai besiformuojančių klasių; 4) buitinė paprastų miesto žmonių (amatininkų, darbininkų) kalba; 5) valstiečių, žvejų tarmės. Rašomosios kalbos kūrimo pagrindu tapo antroji ir trečioji šnekamosios kalbos atmainos, ir didelės kultūros žmonių jėgos buvo mestos į danų kalbos norveginimą. Pirmasis šios krypties propaguotojas buvo poetas Henrikas Vergelandas (Henrik Wergeland, 1808-1845). Jis pats savo kūryboje ėmė vartoti norvegiškus žodžius ir posakius, nurodydamas, kad danų kalbos norveginimo šaltiniais galinčios būti sostinės apylinkių tarmės ir tuo metu atrasti IX-XII amžiaus senieji rankraščių fragmentai. Naujai kuriamos norvegų rašomosios kalbos teoretiku tapo Kniudas Kniudsenas (Knud Knudsen, 1812-1895), parašęs dvi gramatikas (1836, 1876) ir keliolika straipsnių. Jo tikslas buvo taip pakeisti daniškas formas ir jų rašybą, kad šios atitiktų kasdieninį norvegišką tarimą. Jau tada Kniudsenas bandė gauti valdžios paramą tokiai rašymo reformai, tačiau oficialios rašomosios kalbos taisyklės dar ilgokai nebuvo priimtos. Tiesa, 1885 m. buvo suformuluotos rašybos taisyklės mokykloms, tačiau ir po to įvairūs rašymo variantai buvo gyvai diskutuojami.

Kitą norvegų kalbos kūrimo kelią nutiesė mokytojas ir kalbininkas Ivaras Osenas (Ivar Aasen, 1813-1896). Jo tikslas buvo sukurti visai naują norvegų rašomosios kalbos tradiciją, paremtą daugiausia savojo krašto, o ypač jo vakarinės dalies tarmėmis. Osenas buvo nepaprastai talentingas ir darbštus žmogus. Kai jis parašė pirmąjį savo reformos projektą, tebuvo vos 23 metų. Jaunasis mokslininkas naujai pažvelgė į tarmes, tirdamas jas kaip tokias kalbos atmainas, kurios tiesiogiai yra perėmusios senosios norvegų kalbos žodžius ir formas. Jis nuosekliai tyrinėjo ne tik visas norvegų tarmes, bet ir senuosius metraščius, nors jo tyrinėjimų tikslas nebuvo grynai mokslinis - jam terūpėjo nubrėžti tautinės rašomosios kalbos gaires. Oseno sukurta norvegų kalbos atmaina buvo pavadinta landsmolu (landsmål) ir aprašyta gramatikoje (1864) bei žodyne (1873). Aktyviais jos propaguotojais tapo keletas to meto norvegų rašytojų romantikų (pvz., Aasmund Olafson Vinje, Arne Garbog ir kt.), kalbėję savo gimtosiomis tarmėmis, o rašę taikydami joms Oseno sukurtas rašybos taisykles. Painiavos toje naujoje rašomojoje kalboje buvo daugybė. Bet šiaip ar taip XIX a. viduryje pradėjo savo gyvenimą dvi konkuruojančios kalbos. Kniudas Kniudsenas ir Ivaras Osenas tapo savotiškais ir iki dabar vartojamų dviejų oficialių norvegų kalbų simboliais.

Iki XIX a. pabaigos Oseno kalba landsmolas (toliau - liaudinė kalba) tebuvo tarsi mielas žaisliukas, kuriuo, kaip ir, pavyzdžiui, E. Grygo muzika, V.Tidemando tapyba, B. Bjornsono ar H. Ibseno kūriniais, buvo galima pademonstruoti savo tautiškumą. Dauguma rašytojų vis dėlto rašė daniškuoju norvegų kalbos variantu. Liaudinės kalbos šalininkai suprato, kad vien romantiškų idėjų nepakanka, kad naujajai kalbai įtvirtinti reikalinga valstybės parama. O tam, be abejo, prireikė politinių akcijų. Jų neteko ilgai laukti, nes šią kalbos atmainą ėmė remti ir propaguoti auganti kairioji opozicija, kovojusi už visišką Norvegijos nepriklausomybą ir demokratiją. 1884 m. šalyje įvyko vyriausybės kaita. Iki tol Švedijos karalius valdė Norvegiją per konservatyvią vyriausybę, kuri nebuvo pavaldi parlamentui (Stortingui). 1884 m. įvyko vadinamoji bekraujė parlamento revoliucija: karaliaus vyriausybė buvo pakeista nauja kairiųjų vyriausybe, priklausoma nuo Stortingo. Naujoji vyriausybė kalbos problemą pavertė svarbiu politinės kovos įrankiu. 1885 m. Stortingas priėmė sprendimą, nustačiusį, kad liaudinė kalba šalia daniškosios norvegų kalbos turi tapti antrąja mokomąja kalba mokyklose. Nuo 1892 m. mokyklos gavo teisę rinktis, kokia dėstomoji kalba jų mokykloje laikytina svarbiausia (ja buvo dėstomi visi dalykai), tačiau abu norvegų kalbos variantai mokiniams buvo privalomi (beje, taip yra iki šiol).

1890-1900 metai buvo didysis tautinių tradicijų gaivinimo periodas Norvegijoje. Liaudinė kalba vis labiau populiarėjo: 1891 m. šia kalba buvo perrašyti liturginiai tekstai ir giesmės, 1899 m. įkurtas jos lektoratas Oslo universitete, nuo 1908 m. studentai galėjo ja laikyti egzaminus. Visos šios tendencijos verste vertė tvarkyti šią kalbą, nes kaip vis labiau įsitvirtinanti viešoji kalba ji turėjo turėti kiek galima tvirtesnes normas. Oseno siūlymai dabar ėmė rodytis esą pernelyg sunkūs, konservatyvūs. Žymiausieji to meto mokslininkai (Moltke Moe, Johan Storm) įrodinėjo, kad liaudinė kalba turi būti tokia kalba, kuria būtų galima lengvai skaityti ir rašyti. Bažnyčios ir švietimo ministerijos pastangomis 1901m. buvo paskelbtos pirmosios oficialiai pripažintos jos rašybos taisyklės. 1906 m. buvo įkurta liaudinės kalbos draugija (Noregs Mållag).

Kaip gerai žinoma, kiekviena akcija sulaukia reakcijos. Tie, kurie rašė daniškuoju norvegų kalbos variantu, pajuto populiarėjančios liaudinės kalbos grėsmę. Šio varianto šalininkams pasirodė itin svarbios tokios dvi problemos: 1) iki 1899 m. jų vartojama kalba neturėjo tikslaus pavadinimo (patys jie ją vadino bendrine knygine kalba (det almindelige Bogsprog), nors jų priešininkai pabrėžtinai vartojo dansk-norsk arba norsk-dansk terminą); 2) nebuvo jokio oficialaus organo, galėjusio šią kalbą ginti ir tvarkyti. Poetas Bjornsonas (Bjųrnstjerne Bjųrnson, 1832-1910), jaunystėje simpatizavęs liaudinei kalbai, 1899 m. perskaitė viešą pranešimą, kuriame aiškino, kad ši kalba esanti dirbtinai sukurta tik dalies krašto valstiečių kalbos pagrindu ir netinkanti visos tautos kultūriniam bendravimui. Retoriškai paklausęs auditoriją, ar ta kalba, kuria jis pats kalbąs ir rašąs, esanti ne norvegų kalba, pasiūlė ją vadinti valstybės kalba (rigsmaal). Pritaikius norvegišką rašybą, siūlytasis terminas vėliau buvo kiek pakeistas: ilgam prigijo riksmolo pavadinimas. Tais pačiais metais susikūrė ir draugija, gynusi šios kalbos atmainos teises. Ji pasivadino Kristijanijos riksmolo draugija (Kristiania Rigsmaalsforening, nuo 1909 m. - Riksmaalsforbundet). Vienas iš draugijos įkūrėjų buvo žymus to meto kalbininkas Sofus Biugė ( Sophus Bugge, 1833-1907). Riksmolo (toliau - valstybės kalbos) šalininkai, norėdami įrodyti kalbos norvegiškumą, turėjo kuo greičiau atsisakyti daniškos rašybos. Kokių nors politinių sprendimų tam nereikėjo ir po tam tikrų svarstymų, pamažu vis šį tą keičiant, 1907 m. buvo padaryta pirmoji rimta riksmolo reforma.

1905 m. Norvegija gavo visišką nepriklausomybę. Šalyje dar labiau sustiprėjo tautos vienybės idėjos. Ėmė rastis žmonių, teigusių, jog visai Norvegijai reikia vienos bendros kalbos, kuri burtų, o ne skaldytų tautą. Aistringu kovotoju už dviejų rašomųjų kalbų suartinimą tapo Oslo universiteto profesorius, kalbininkas ir tautosakininkas Moltke Moe (1859 - 1913). 1909 m. jis paskelbė straipsnį ‘’ Nacionalumas ir kultūra’’, kuriame aiškino, kad abi kalbos - liaudinė ir valstybės - turi tikrai vertingų ypatybių: būtina iš jų atrinkti tai, kas geriausia ir tinkamiausia, sulieti jas į, jo nuomone, aukšesnį abiejų kalbų lydinį. Būsimoji kalba jo pirmą kartą buvo pavadinta bendrąja norvegų kalba (samnorsk). Dviejų kalbų suartinimo principai buvo pradėti kurti Bažnyčios ir švietimo ministerijos sudaryto komiteto, kuris pirmiausia turėjo išstudijuoti dviejų kalbų skirtumus ir numatyti priemones palaipsniui sukurti vieną bendrinę kalbą. Priemonėmis šitai padaryti buvo pasirinkti laipsniški rašymo pakeitimai, kurie turėjo bendrinę rašomąją kalbą tolinti ir nuo riksmolo, ir nuo landsmolo: pirmoji turėjo darytis vis mažiau daniška, o antroji - vis mažiau lokali. Vyriausybės lygiu buvo diskutuojama oficiali tokio suartinimo versija, tačiau dėl įvairių priežasčių nebuvo kaip nors įteisinta. Visuomenės ir valstybės gyvenime klausimas, kas geriau - sulieti dvi kalbas į vieną ar vartoti dvi kalbas, ištisus penkis dešimtmečius buvo daug aktualesnis negu klausimas, kuriai kalbai iš šių dviejų teikti pirmenybę. Gana natūraliai susiklostė padėtis, kad liaudinė kalba buvo labiau vartojama vakariniuose krašto rajonuose, o valstybės kalba - rytiniuose; aukštesnieji visuomenės sluoksniai ( pirkliai, laivų savininkai, dailininkai, mokslininkai) labiau linko į valstybės, o iš kalnų ir slėnių kilusi inteligentija, ypač rašytojai, kurie stengėsi palaikyti tarmes, - rinkosi liaudinę kalbą.

1912 m. įvyko nauji rinkimai į Stortingą, vėl atnešę didelę kairiųjų partijų pergalę. Darėsi aišku, kad dėl to liaudinė kalba įgaus vis daugiau teisių, o valstybės kalbos tvarkymas ir vartojimas gali būti pristabdytas. Juo labiau, kad tuo metu landsmolu jau rašė nemažai rašytojų. Riksmolo draugija pradėjo aktyvią veiklą prieš galimus politinių kovų padarinius: pradėjo leisti savo laikraštį, stengėsi patraukti į savo pusę žymiausius to meto žmones. Už tolimesnį riksmolo plėtojimą pasisakė trys garbingiausi norvegai - okeonografas F. Nansenas (Fridtjof Nansen) ir kalbininkai H. Falkas (Hjalmar Falk) bei A. Torpas (Alf Torp). Pradėta rengti solidi riksmolo reformos programa. Pasigirdo balsų, kad riksmolas turi būti labiau pritaikytas prie rytinių Norvegijos tarmių, kas padėtų nutiesti tiltą tarp liaudinės ir valstybės kalbų. Taigi landsmolas buvo įtraukta į riksmolo norminimo procesą. Ir štai 1917m. paskelbta naujoji rašomosios kalbos reforma. Pagrindinė jos idėja buvo įteisinti šalia tradicinių riksmolo formų ir kitus jų variantus: vienos formos siūlytos laikyti pagrindinėmis, visuotinomis, pateikiamomis vadovėliuose, o kitos - pasirekamosiomis, t.y. tokiomis, kurios kol kas dar nebuvo įteisintos vadovėliuose, bet kurias jau galėjo vartoti moksleiviai savo rašomuosiuose darbuose. Taigi šalia tradicinio riksmolo atsirado varijuojančios lytys ir pamažu formavosi naujoviškesnis jo variantas, kiek vėliau pavadintas bukmolu (knygine kalba). Po reformos tikėtasi, kad modernėjanti valstybės kalba tikrai taps nacionaline kalba, tačiau taip neįvyko. Ginčai dėl kalbų pirmenybės nesiliovė. Vieni tvarkytojai teigė, kad kalbų santykiai turi klostytis natūraliai ir neturėtų būti lemiami nekalbinių institucijų, kiti aktyviai siūlė kalbos planavimą (språkplanlegging), įgalinantį realizuoti visuotinės kalbos idėjas. Norvegija tarsi susirgo reformų liga, rašomosios kalbos taisyklės buvo nuolat keičiamos.

Kalbos padėties reguliavimas darėsi vis daugiau priklausomas nuo politikų. Vos ne kiekviena partija į savo programas įtraukdavo ‘’kalbos paragrafą’’. 1930 m. Stortingas išleido įstatymą, įpareigojantį visus valdinius raštus būtinai rašyti abiem kalbomis. Šis įstatymas galiojo iki 1980 m.

Tarpukario Norvegijos politikoje (apie 1930 m.) ėmė vis labiau dominuoti Darbininkų partija (Arbeiderpartiet), energingai propagavusi liaudiškumo (folkemålet) kriterijų ir tais laikais aktyviai rėmusi dviejų kalbų suliejimo politiką. 1934 m. buvo sudarytas naujos reformos komitetas. Jo uždavinys buvo ištirti ir įvertinti, kokios 1917 metų reformos siūlytos pasirenkamos kalbos lytys, tąsyk paimtos iš liaudinės kalbos, dabar jau galėtų būti pripažintos būtinosiomis. Vertinimo kriterijus turėjo būti jų paplitimas spaudoje, literatūroje, buityje. Tačiau jokių sistemingų tyrimų atlikta nebuvo. Komitetas daugiausiai vadovavosi vien tik liaudiškumo kriterijumi ir neįvertino socialinio valstybės kalbos autoriteto. Pažymėtina, kad į reformos komitetą įėjo ministerijos valdininkai, keli rašytojai, mokytojai ir vienut vienintelis kalbininkas.

1938 m. vyriausybė paskelbė naują kalbos reformą. Nutarimuose buvo pateiktos tokios rašomosios kalbos taisyklės, kurios, kaip rodėsi jų sudarytojams, rėmėsi liaudiška vartosena. Daug formų, kurios 1917 m. reformatorių buvo skelbiamos tik kaip galimos, pasirenkamos, dabar buvo pripažintos visuotinėmis. Vyriausybės reforma sukėlė gana didelį knyginės kalbos šalininkų nepasitenkinimą: jiems rodėsi, kad padaryta pernelyg daug radikalių pakeitimų liaudinės kalbos naudai. Nebuvo reforma patenkinti ir liaudinės kalbos rėmėjai, teigę, kad prievartiniai pakeitimai gali labai pakenkti ir taip dar nenusistovėjusios rašomosios kalbos stabilumui. Tačiau ir vienų, ir kitų buvo gana pagrįstai tikėtasi, kad reformos nutarimai dar negalutiniai, nes ir toliau kalboje pasiliko daugybė iki galo nesunormintų dalykų. Šių dienų kalbos tyrinėtojų manymu, 1938 m. taisyklės įteisino gana dirbtinai sukonstruotą pereinamąją (laikiną) rašomosios kalbos padėtį, nes, siekiant sulieti valstybės kalbą su liaudine kalba į tam tikrą vienovę, buvo pažeistos jau benusistovinčios jų abiejų normos.

Po karo idėja sulieti dvi skirtingas, nors ir artimas, kalbas į vieną kurį laiką buvo priblėsusi. Dar kartą oficialiai buvo įteisinti dviejų Norvegijos rašomųjų kalbų pavadinimai - bokmål ir nynorsk (pirmą kartą šie terminai buvo oficialiai pavartoti 1929 m.) - ir pradėtos stiprinti kiekvienos iš jų pozicijos. Pasigirdo net ir labai aštrių balsų prieš 1938 m. reformos mechaniškai suartintų formų vartojimą. Buvo išjudinti moksleivių tėvai, įrodinėję, kad siūlomi dirbtinai suartintų kalbų variantai tiesiog žeidžią vaikų sielas, kad jų įteisinimą esą galima vadinti kalbiniu teroru. Tėvų komitetas reikalavo šalia radikaliųjų knyginės kalbos lyčių leisti vartoti paralelias senąsias, o laikraščiai mirgėte mirgėjo antraštėmis: ‘’Pasirink vieną, bet gyvą kalbą‘’. Kultūros žmonės, nepriklausomai nuo jų remiamo rašomosios kalbos varianto (rašytojas Odd Eiden, filosofas Ernst Sųrensen, metereologas Vilhelm Bjerknes - bukmolo šalininkai, Bažnyčios ir švietimo ministerijos kalbos konsultantas Edvard Os, leksikografas Alf Hellevik - nynoško rėmėjai) aktyviai siūlė depolitizuoti kalbos klausimus. Tuoj po karo pradėta aiškinti, kad būtina sukurti nuolatinę oficialią instituciją kalbos problemoms spręsti. Visai rimtai buvo galvojama apie Kalbos akademiją. Tačiau pasigirdus žymių rašytojų (Sigrid Unset, 1882 - 1949 ir Inge Krokan, 1893-1963) balsams , kad toks akademiškas organas galįs bandyti uždrausti laisvą kalbos raidą ir viską sukišti į griežtas normas, tokia akademija nebuvo įsteigta. Vis dėlto 1949 m. buvo sudarytas komitetas, įpareigotas įkurti Kalbos komisiją, kurios uždaviniai turėjo būti paspartinti abiejų rašomųjų kalbų norminimą. Po kelerių metų svarstymų Stortingo nutarimu 1952 m. tokia komisija (Norsk språknemd), buvo įsteigta. Ji buvo įpareigota pirmiausia sutvarkyti knyginės ir naujosios norvegų kalbos mokomąsias normas, žiūrėti vadovėlių kalbos, sekti, kad ir kaime, ir mieste būtų vienodos abiejų kalbų pasirinkimo galimybės. Komisijos aprobuotos taisyklės buvo paskelbtos 1959 m. Komisija siekė įteisinti griežtesnes normas, sumažinti pasirenkamų variantų skaičių ir bukmolo, ir nynoško sistemoje. Tačiau kai kam tai rodėsi pernelyg dideliais demokratijos ir asmens laisvių pažeidimais, dirigavimu iš šalies, ir dažnas komisijos nutarimas sukeldavo didžiausią priešišką reakciją.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje vėl atgijo senosios valstybės kalbos (riksmolo) autoritetas, jis vėl pasidarė oficialiojo bukmolo konkurentu. Ją gaivinti ėmėsi bent kelios institucijos. Buvo pasistengta išleisti didelį riksmolo žodyną, solidžią norminamąją gramatiką, o 1953 m. įkūrė net Norvegų kalbos akademiją (det Norske Akademi for Sprog). Riksmolo propaganga buvo gana efektyvi, laikraščiuose pasirodė straipsnių prieš tai, kad iš oficialiosios vartosenos stumte stumiamos formos, turinčios seną rašomosios kalbos tradiciją. Taigi šiuo metu Norvegijoje susidarė gana dramatiška kalbinė situacija. Socialinė apklausa, kurios rezultatus paskelbė populiariausias laikraštis Aftenposten 1957 m. sausio 3 d., parodė, kad 4/5 norvegų nepalaiko dirbtinio kišimosi į kalbos reikalus ir pasisako už laisvą kalbos raidą, įrodančią tautos kultūros tęstinumą. Viena žmonių grupė buvo už bukmolo, kita - už nynoško, trečia - už riksmolo populiarinimą. Nebuvo mirusi ir kalbų suartinimo idėja. Visuomenė virte virė, buvo reiškiamas didžiulis nepasitenkinimas tuo, kad valdžia diriguoja kalbos politikai, kad nustatomos rašomosios kalbos normos skiriasi nuo realios vartosenos. Susidariusiai padėčiai įvertinti 1964 m. vyriausybės sprendimu buvo įkurtas net specialus ‘’Kalbos taikos komitetas’’, geriau žinomas Vogto komiteto vardu (mat jo rektorius buvo Hansas Vogtas). Komitetas veikė dvejus metus. Jis pasiūlė sudaryti naują kalbos norminimo instituciją. 1972 m., paleidus Kalbos komisiją, buvo įsteigta Norvegų kalbos taryba(Norsk språkrad). Ši taryba tapo mažiau angažuota politiškai, ji pati galėjo duoti valdžios institucijoms patarimus dėl kalbos vartojimo mokyklose, radijuje ir televizijoje, rengti kalbos įstatymus. Ji buvo įpareigota saugoti rašomąją ir šnekamąją kalbą kaip kultūros paveldą, ir stengtis ne dirbtinai suartinti kelis kalbų variantus, o tik pastebėti ir užfiksuoti tuos jų raidos polinkius, kurie joms pačioms pamažu leis suartėti. Šį posūkį į natūralią raidą kalbos politikoje patvirtino ir 1981 m. Stortingo nutarimas, iki šiol žinomas ‘’taisyklių liberalizacijos’’ pavadinimu.

Po 1981 m. kokių nors labai radikalių permainų Norvegijos kalbos politikoje neįvyko. Kalbos problemos sprendžiamos palyginti taikiai. Oficialiai laikoma, kad bukmolas ir nynoškas yra dvi lygiavertės rašomosios kalbos. Jų norminimu rūpinasi ta pati Kalbos taryba, susidedanti iš dviejų vienodas teises turinčių skyrių: vieno - bukmolui, kito - nynoškui. Tačiau faktiškai šalyje populiaresnis bukmolas. Jis, kaip pagrindinė kalba, vartojamas apie 90 procentų mokyklų, apie 85 procentus laikraščių ir žurnalų rašo bukmolu. Svetimtaučiai, atvykę į Norvegiją, taip pat pirmiausia mokomi bukmolo. Raštų kalba tvarkoma ir redaguojama labai reikliai, tačiau šnekamoji kalba iki šiol neturi kokių nors bent kiek griežčiau fiksuotų normų. Tik iš radijo ir televizijos diktorių, aktorių, viešai kalbančių parlamento ar vyriausybės narių reikalaujama laikytis tam tikrų bukmolo tarimo taisyklių, o visi kiti kalba savo nuožiūra (net universitetų dėstytojai filologai gali dėstyti tarmiškai). Nynoškui taip pat buvo bandyta nustatyti šnekamąsias normas, artimas rašomajai kalbai, tačiau vėliau net ir nynošką remiančios organizacijos iškėlė šūkį ’’Kalbėkime tarmėmis, rašykime nynošku’’. Tiesa, pastaruoju dešimtmečiu vis dažniau pasigirsta kalbininkų balsų už tvirtas šnekamosios kalbos normas, bet čia pat sulaukiama didelės priešiškos reakcijos: kalbininkai kaltinami baisiu nedemokratiškumu, net tironija. ‘’Laisvo pasirinkimo’’ principas šalyje tebėra garbinamas (’’laisvas pasirinkimas’’ reiškia galėjimą rinktis ne tik kalbos tipą -bukmolą ar nynošką -, bet ir kokius tik nori toleruojamus rašybos ir tarties variantus), o gal net savotiškai tikima, kad Norvegijai skirta speciali misija tapti ‘’pažangaus kalbos išlaisvinimo kraštu’’ .

Štai apytikriai kokiomis sąlygomis dabar dirba Norvegijos kalbininkai, suprantantys, kad kalbos kultūra yra ne tik tai, ką siūlo kalbos specialistai, bet ir tai, kas rodo visos tautos bendrąją kultūrą. Į aprašytas sąlygas negalima neatsižvelgti, todėl Kalbos tarybos sprendimai ir siūlymai ilgai apmąstomi ir kruopščiai rengiami. Kiekvieną norminamąjį nutarimą (nesvarbu, kokiai sričiai - žodynui, morfologijai, sintaksei ar rašybai - jis taikomas) stengiamasi pagrįsti gerai argumentuotais norminimo principais, nes nepagrįsti siūlymai kaip mat susilaukia griežtos kritikos ir vartotojų nepaklusnumo.

Kokią ateitį norvegų kalbai prognozuoja mokslininkai? Ar ir toliau gyvuos dvi rašomosios kalbos? Ar viena kuri nors pasitrauks, duodama kelią antrajai? O galgi jos vis dėlto susilies į vieną? Drąsiai prognozuoti kol kas niekas nedrįsta. Teigiama, kad tik pati kalbos raida parodys, kurios kalbos formos ilgainiui įsigalės.


Evalda Jakaitienė - Vilniaus universiteto lietuvių kalbos katedros profesorė, habilituota daktarė.

1991 - 1993 m. dirbo Oslo universitete Norvegijoje, dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kultūros istoriją. Ten dirbdama parašė mokomąją knygą svetimtaučiams “Lietuviškai apie Lietuvą” (Vilnius, 1994). Šiuo metu vadovauja bendram lietuvių ir norvegų kalbininkų projektui ir rengia “Lietuvių - norvegų kalbų žodyną”.