MG 1999/7-8

Biologiniai alkoholizmo aspektai

Prof. habil. dr. SOFIJA KANOPKAITĖ

Žmogus - ne indas, kuriame vyksta tik biocheminės reakcijos. Žmoguje pulsuoja asmenybės ypatybės, jo dvasinė būsena. Todėl ir alkoholizmo fenomeno negalima paaiškinti vien biocheminiu aspektu. Alkoholizmo problemos sprendimas siejamas su priežasčių ir pasekmių atskleidimu ir gydymu. Alkoholizmą skatinantys veiksniai yra biologinio, psichologinio ir socialinio pobūdžio.

Biologine ir psichologine sandara žmogus yra sudėtingas ir prieštaringas Dievo kūrinys. Socialinius santykius jis tvarko grįžtamojo veikimo principu, kuris dažnai gniuždo žmogaus psichologinę būseną. Iš tokios būsenos neretai žmogus ieško išeities griebdamasis alkoholio. Norėčiau panagrinėti kai kuriuos su potraukiu alkoholiui sietinus biologinius veiksnius.

Alkoholizmas - reiškinys, alkoholikai - asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu tiek, kad gerokai pakeičia savo psichines ir fiziologines asmens savybes, santykį su aplinka ir socialines ekonomines funkcijas.

Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Pagal V.Bechterevą - tai liga, pasižyminti somatiniais ir nerviniais-psichiniais sutrikimais, iš pradžių - su grįžtamaisiais funkciniais, o ilgainiui - negrįžtamais organiniais sutrikimais, sukeliančiais socialinius konfliktus.

Alkoholizmo šaknys - šeimos tradicijos. Iš pastarųjų formuojasi nacionalinės. Prancūzai ir italai geria vyną, vokiečiai - alų, amerikiečiai - viskį, džiną, rusai, lenkai, lietuviai - degtinę. Svarbiausios priežastys, stumiančios į alkoholizmą, - dieviškosios orientacijos nepaisymas ir žmogaus biologinės savybės (paveldėjimas, psichiniai nukrypimai).

Kodėl ne visi išgeriantys tampa alkoholikais? Kokio psichologinio tipo žmogus gali tapti alkoholiku?

Vieni psichologai išskiria keturis tokius girtuokliauti linkusių žmonių tipus:

1) tai žmonės, kurie mano esą be priekaištų; jie emocionalūs, agresyvūs, kerštingi, net žiaurūs;

2) pernelyg rūpestingų tėvų auklėjimo išdava;

3) žmonės, pasižymintys keistenybėmis, įkyriomis idėjomis, linkę į depresijas;

4) gyvenime nepritapę, bejėgiai neurotinio tipo atstovai.

Kiti psichologai skirsto kiek kitaip:

1) menko psichinio išsivystymo, primityvūs nesubrendėliai;

2) asmenys, reaguojantys į išorės veiksnius; jie geria iš nuobodulio, stokodami aktyvios veiklos;

3) sunkiai prisitaikantys prie sudėtingų situacijų;

4) turintys paveldėtų psichopatologinių nukrypimų; pagal P.Viljamsą, tokie žmonės turi patologinių genų.

Apmaudu, jog nėra tyrimų, kuriais būtų išaiškintas biocheminių procesų specifiškumas, priklausantis nuo asmens psichologinio tipo. Skirtingų psichologinių tipų žmonių biocheminiai organizmo mechanizmai, matyt, nėra vienodi, taigi ir gydymas turėtų būti taikomas individualiai.

Kokiomis ligomis serga alkoholikai?

Lėtiniu gastritu ir opalige, hepatitu, pankreatitu, impotencija, hipertonine liga, širdies raumens pažeidimais, plaučių uždegimais, tuberkulioze, lėtinėmis ir ūminėmis psichozėmis, alkoholine silpnaprotyste, palieka išsigimusių palikuonių.

Kai kurios alkoholizmo problemos sprendžamos atliekant bandymus su eksperimentiniais gyvūnais - žiurkėmis. Iškyla klausimas: ar alkoholizmo reiškinys būdingas tik žmogui, ar ir kitiems, žemesnių evoliucijos pakopų atstovams? Ar alkoholizmas gali turėti genetinį pagrindą?

 

I bandymas. Leidžiant žiurkėms laisvai pasirinkti vandenį ar 20 proc. etanolį, iškart pasireiškia diferenciacija. Rezultatai: 25 proc. patinėlių rinkosi tik etanolį, 50 proc. - tik vandenį, 25 proc. toleravo ir etanolį, ir vandenį. Patelės priešingai - dauguma jų bodėjosi etanoliu. Padaryta išvada, kad pasirinkimas susijęs su medžiagų apykaita.

II bandymas. Prievarta nugirdžius žiurkes, siekta išaiškinti, ar turi reikšmės genetinės, amžiaus, lyties, aplinkos ypatybės. Bandymo schema: žiurkėms 30 dienų kasdien per prievartą buvo sugirdoma 20 proc. etanolio, po 30 dienų buvo leidžiama žiurkėms laisvai pasirinkti, ką gerti - vandenį ar etanolį. Rezultatas: iš 900 žiurkių 73,1 proc. pasirinkdavo etanolį, 20,7 proc. toleravo ir viena, ir kita, 6,2 proc. rinkosi tik vandenį.

Genetiškai didžiausi alkoholikai buvo Vistar linijos žiurkės, mažiausi - August linijos. Jaunos žiurkės greičiau tapdavo alkoholikėmis. Patinėliai pasigerdavo greičiau nei patelės. Alkoholikės patelės prarasdavo motinystės instinktą - grauždavo vaikus. O aplinka - tamsa, vienatvė, spengianti tyla didino žiurkių potraukį etanoliui.

Jei polinkis į etanolį paveldimas, tai kyla klausimas, kaip šis fenomenas atsispindi biologiniame-biocheminiame lygmenyje. Čia žinoma nedaug, ypač apie žmogaus organizmą. Esama duomenų, kad labiausiai į alkoholizmą linkę B (III) ir AB (IV) kraujo grupių asmenys. Bandymais su žiurkėmis nustatyta, kad potraukiu į alkoholį pasižyminčių žiurkių kepenyse glikogeno ir gliukozės yra mažiau nei vandenį geriančių. Endogeninio etanolio koncentracija jaunų žiurkių kepenyse joms senstant mažėja ir didėja potraukis į alkoholį. Etanolį gerti linkusių žiurkių audiniuose ir kraujyje mažiau endogeninio etanolio, šiek tiek kitoks laisvųjų aminorūgščių kiekis, kepenų fosfolipidų sudėtis taip pat kitokia: mažiau stearino, oleino, daugiau palmitooleino rūgšties. Manoma, kad skirtumai atsiranda dėl katabolizmo pasekmių.

Kaip alkoholis veikia žmogaus organizmą?

Logiškiausia būtų pasekti alkoholio veikimo taškus ir poveikio pasekmes nuo pat jo patekimo per burną į organizmą iki pasišalinimo iš jo.

Alkoholio poveikio laipsnis žmogaus elgsenai ir sveikatai priklauso nuo gėralo stiprumo, išgerto kiekio ir gėrimo trukmės, suvalgyto maisto, asmens fizinio-psichinio statuso (įgimto charakterio).

Didesnio kaip 20 proc. stiprumo etanolis veikia koaguliuojančiai ląstelių protoplazmą ir išstumia iš jų vandenį. Didesnio nei 70 proc. stiprumo etanolis denatūruoja audinių baltymus. 20 proc. etanolis, tuoj patekęs į organizmą, stimuliuoja organizmo fiziologines funkcijas, o vėliau jas slopina. Poveikio greitis priklauso nuo įsisiurbimo į kraują greičio.

Žarnyne etanolis veikia dvejopai. Į kraują jis patenka nepakitęs. Virškinamajame trakte ardo fermentinę sistemą. Etanolis pradeda siurbtis į organizmą jau burnoje, tačiau pagrindinis 20 proc. etanolio kiekis susiurbiamas skrandyje, dvylikapirštėje žarnoje ir viršutinėje plonosios žarnos dalyje, o tada patenka į kraują. Burnoje etanolis dehidratuoja seilių liaukų ląsteles. Ilgiau vartojant etanolį dėl koaguliacijos-denatūracijos inaktyvuojamos pepsiną gaminančios skrandžio sienelių ląstelės. O pepsinas skaldo baltymus iki aminorūgščių. Sutrikus normaliam baltymų skaldymui, kasa netenka statybinių medžiagų savo fermentams gaminti (proteolitiniams, amilazei, lipazei) ir reikalingų baltymų angliarūgštei transportuoti. Taigi sutrinka normali kasos veikla. Dvylikapirštėje žarnoje, veikiant kasos ir plonosios žarnos epitelio fermentams, maistas baigiamas virškinti. Trūkstant fermentų, normalus virškinimo procesas negali vykti. Plonosios žarnos galinėje sekcijoje vyksta paprastų cukrų (monosacharidų), aminorūgščių, elektrolitų ir vandens siurbimas į kraują. Riebalai patenka į limfą. Storoji žarna - vandens tolesnio šalinimo ir bakterijų veiklos vieta.

Etanolis į organizmą siurbiamas lėčiau, jei žmogus nėra pratęs girtuokliauti. Juos ištinka skrandžio peristaltikos paralyžius: įvyksta skrandžio ir dvylikapirštės žarnos blokada, sumažėja etanolio susiurbimo erdvė. Tokiais atvejais pasitaiko sunkių apsinuodijimų, galima mirti.

Alkoholikų organizme etanolis iš skrandžio į dvylikapirštę žarną patenka greitai. Greičiau pasigeriama nuo koncentruoto etanolio nei nuo to paties etanolio kiekio, esančio aluje ar vyne. Etanolis stipriau veikia tuščiame skrandyje, nes tada jo visas plotas siurbia etanolį. Sočiai pavalgius ar gerai užkandžiaujant gėrimo metu, dalis etanolio susijungia su maisto baltymais ir organizmas iš dalies detoksikuojamas. Gerai sugeria etanolį bulvių, mėsos patiekalai, riebūs valgiai, jie kliudo etanoliui patekti į kraują. Su krauju etanolis patenka į įvairius organus.

80 proc. alkoholio metabolizuoja kepenys. Šiame procease dalyvauja fermentas alkoholdehidrogenazė. Susidaro tarpinis etanolio metabolitas acetaldehidas - labai toksiškas. Organizme jo koncentracija net 500 kartų mažesnė nei etanolio kraujyje, bet jis 10 kartų toksiškesnis už etanolį. Acetaldehidas 24 kartus aktyviau trukdo metabolizuotis gliukozei iki vandens ir anglies dioksido.

Į audinius patekęs etanolis metabolizuojamas katalazės. Palyginti su alkoholdehidrogenazės aktyvumu katalazės oksidacijos santykis yra 90:10. Tačiau esant daug etanolio raumenyse, šis santykis gali keistis 50:50 ar net iki 83 proc. oksiduoti etanolį.

Jei kepenyse vyrauja riebalinė infiltracija, katalazė perima alkoholdehidrogenazės funkcijas. Tačiau ilgainiui, piktnaudžiaujant alkoholiu, ir katalazė atrofuojasi drauge su audinio atrofija. Tais atvejais į raumenis patekęs etanolis ne oksidinasi, bet nepakitęs tirpina ląstelių riebalus. Alkoholikams sutrinka ir pyruvato metabolizmas. Alkoholis su krauju patenka ir į smegenis.

Per kraują į organizmą patekęs etanolis gali iki 95 proc. metabolizuotis, suskildamas iki anglies dioksido ir vandens. Likusioji dalis pašalinama iškvepiant, su šlapimu, išmatomis, prakaitu, seilėmis, žindyvėms - su pienu.

Smegenyse etanolis metabolizuojasi savitai. Smegenys sudaro 2 proc. kūno masės, tačiau jos sunaudoja daug energijos: 20 proc. visos energijos, reikalingos žmogaus kūnui palaikyti (50 ml O2/min.). Todėl smegenys labai jautrios deguonies stygiui. Įtarumas, baikštumas, galvos skausmai, apsunkintas mąstymas, atminties sutrikimai - tai deguonies stygiaus pasekmė.

Etanolis kliudo laisvam deguoniui patekti į smegenų ląsteles - neuronus. Vystosi alkoholinė silpnaprotystė, susproginėja ploni kapiliarai, išsilieja kraujas, susidaro trombas. Etanolis smegenyse kaupiasi regos, emocijų zonose, smegenėlėse, kurios koordinuoja judesius. Pirmoje apsvaigimo stadijoje, kai asmuo hiperaktyvus, etanolio koncentracija smegenyse yra didžiausia. Slopinimo stadijoje pagausėja acetaldehido, kuris nulemia klinikinius lėtinio alkoholizmo simptomus. Alkoholizmo atvejais geriau už kitas smegenų sritis išnagrinėtas hipotalamas (pagumburis). Tai ne tik centrinės nervų sistemos dalis, bet ir belatakė endokrininė liauka, išskirianti hormonus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Tai vadinamieji atpalaiduojantieji veiksniai, kurie reguliuoja hipofizės hormonų išskyrimą į organizmą.

Hipotolamo funkcijos įvairialypės. Čia susitelkę vidaus organų veiklos aukštesnieji centrai, kūno temperatūros, vandens, druskų, angliavandenių, baltymų, riebalų apykaitos reguliavimo centrai, imuniteto ir dauginimosi procesų centrai.

Kad šios funkcijos normaliai vyktų, reikalinga intensyvi kraujo apytaka. Todėl hipotalame kraujotakos kapiliarų tinklas labai tankus, o kapiliarų sienelės pralaidesnės nei kitų smegenų dalių kapiliarų. Dėl to hipotalamas yra labai jautrus ir prieinamas mažo molekulinio svorio toksinėms medžiagoms, kaip etanolis ir acetaldehidas. Alkoholikų smegenyse stebimi degeneraciniai-destrukciniai procesai.

Kaip alkoholis veikia smegenis, dar mažai žinoma.

Kas žinoma apie biocheminius alkoholizmo procesus smegenyse?

Išgėrus etanolio, tuojau pajuntamas malonumas pagreitėjus neuropeptidų sintezei. Mat neuropeptidai yra tarpininkai, veikiantys vandens ir druskų balansą, lytinę veiklą, malonumų pojūčių procesus, skausmo jutimą.

Etanolis sutrikdo katecholaminų apykaitą. Kai trūksta katecholaminų, alkoholikai būna nepastovių emocijų: juokas greitai virsta ašaromis, pyktis - meilumu ir pan. Veikiant etanoliui, greitai išeikvojamas adrenalinas, noradrenalinas, dofaminas. Sutrikus dofamino neuronų funkcijai, ima stingti ir drebėti raumenys (panašiai kaip sergant Parkinsono liga). Sisteminio alkoholizmo atveju pastebimas miego procesą veikiančio serotonino stygius. Tada pasireiškia alkoholinės haliucinacijos, psichozės.

Žinios apie etanolio poveikį atminties procesamas labai epizodiškos. Pastebėta, kad smegenų treniruotės (mokymo proceso) metu vyksta specifinių baltymų sintezė. Šie baltymai dalyvauja reorganizuojant ryšį tarp nervinių ląstelių. Etanolis smarkiai slopina šių baltymų sintezę. O juk šie baltymai perduoda informaciją iš trumpalaikės atminties ilgalaikei atminčiai.

Neuromediatoriai yra labai svarbūs įtvirtinant sąlyginius refleksus, kuriems reikia acetilholino. Etanolis silpnina jo sintezę ir kartu mažina cholinreceptorių jautrumą.

Taigi emocijos, mąstymas, elgsena priklauso nuo išgerto etanolio kiekio ir jo koncentracijos kraujyje: 0,3-1,5 promilės - lengvas girtumo laipnis, 1,5-2,0 - vidutinis, 3,0-5,0 promilės - sunkus girtumo laipsnis. 97 proc. savižudybių ir 81,5 proc. nužudymų įvykdoma girtų asmenų.

Kaip alkoholis veikia palikuonis?

Alkoholizmo pasekmes ypač skausmingai patiria moterys alkoholikės. Visuomet yra pavojus gemalo žuvimui, savaiminiam nėštumo nutrūkimui, naujagimio išsisigimimui. Kad aiškiau įsivaizduotume alkoholizmo pasekmes, glaustai susipažinkime su kūdikio gimimo procesu. Jis skiriamas į du periodus. Pirmasis, embrioninis, prasideda nuo kiaušialąstės apvaisinimo ir baigiasi organams susiformavus, t.y. antrojo nėštumo mėnesio pabaigoje ir trečiojo nėštumo mėnesio pradžioje. Šiuo periodu embrionas yra jautrus (nes nėra apsaugotas) įvairiems cheminiams agentams. Jie arba stabdo vystymąsi, arba žudo gyvybę. Antrasis, fetalinis, t.y. vaisiaus, periodas trunka iki naujagimio gimimo. Priešingai nei gemalas, vaisius atsiliepia į aplinkos agentus specialiomis reakcijomis: vaisius liaujasi vystęsis, naujagimis gimsta mažas ir silpnas. Toks agento poveikis vadinamas fetotoksiniu. Alkoholis daro įtaką ir gemalui, ir vaisiui, nes lengvai praeina per placentą. Jis ypač kenksmingas 3-8 nėštumo savaitę. Didžiausias jautrumas - 4-6 nėštumo savaitės.

Vartojant alkoholį, naujagimiai gimsta su protiniais ir fiziniais defektais: maža galvyte, mažais akių obuoliais, netaisyklingų kūno formų, pusiau skaidria ragena, užmerktomis akimis, širdies defektais, plaučių, lyties organų anomalijomis.

Įvairių organų pakenkimas priklauso nuo to, kokiu nėštumo periodu buvo piktnaudžiaujama alkoholiu. Praėjus 18 parų po apvaisinimo jautriausia yra nervų sistema, 25-38 paroms - širdies ir kraujagyslių sistema, 25-35 paroms - galūnės, 36-180 parų - lyties organai. 9-72 savaitę vystosi odos reljefas iš to paties embriono lapelio - ektodermos kaip centrinė nervė sistema. Todėl iš odos reljefo galima spręsti apie centrinės nervų sistemos veiklą ir jos anomalijas.

Vašingtono medikų 1500 nėščių moterų tyrimų rezultatai parodė, kad negeriančiųjų grupėje buvo 2 proc. išsigimimų, retkarčiais išgeriančiųjų - 9 proc., alkoholikių - 74 proc. daugybinių išsigimimų. 60-80 proc. psichiškai nesveikų kūdikių pagimdo alkoholikai tėvai. Taigi tėvų alkoholikų vaikai dėl savo biocheminės sandaros pratęsia alkoholikų gretas.

Išvados

1. Alkoholizmas - skaudi visuomenės rykštė. Jam plisti turi įtakos biologiniai, psichologiniai, socialiniai veiksniai.

2. Iki šiol nėra tirtas biocheminių procesų ryšys su asmenybės charakterio tipu. Todėl nėra radikalių priemonių atskiriems individams gydyti.

3. Alkoholizmo priežastys kyla iš paties žmogaus charakterio ir krikščioniškos moralės principų nepaisymo.

4. Biocheminiu aspektu alkoholis žlugdo žmogaus asmenybę, ardančiai veikia virškinimo, smegenų ir paveldimumo sistemas.

Alkoholis sutrikdo smegenų reguliatorines funkcijas, kurios turi užtikrinti medžiagų apykaitos (metabolizmo) prigimtinę pusiausvyrą, būdingą sveikai asmenybei. Sutrikimo nuo alkoholio esmę sudaro sumažėjusi neuromediatorių veikla, hormonų sintezė ir pagreitintas jų išeikvojimas. Dėl to sutrinka ir visa virškinimo sistema su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: įvyksta virškinimo trakto ląstelių dehidratacija, baltymų koaguliacija, denatūracija. O tai sutrikdo virškinimo fermentų sintezę bei jų funkciją skaldyti mitybines medžiagas ir aprūpinti organizmą energija. Sutrinka ir reikiamų medžiagų (vitaminų, mineralinių medžiagų) susiurbimo į kraują funkcija. Dėl tokių statybinių medžiagų, kaip tirozinas, triptofanas ir kt., stygiaus sutrinka homronų sintezė.

5. Radikaliausias asmenybės apsaugojimo nuo alkoholizmo būdas yra dieviškosios ideologijos praktika - orientacija į amžinąsias šiame pasaulyje žmogaus misijos vertybes - per dorovę į meilę viskam, kas mus supa.